Įvaikinimas: meilė vaikui stipresnė už kraujo ryšį
Žvilgtelėjusi į sidabro rėmeliuose įspraustą jos ir vyro vestuvių nuotrauką, kaunietė Kristina šyptelėjo: “Ir skausme, ir džiaugsme kartu – treji metai. Dveji jų – santuokoje.” Dar prieš duodama santuokos įžadus, pora aptarė galimybę įsivaikinti mažylį. Kodėl? “Medikai guodė, kad stebuklų būna”, – puse lūpų prasitarus apie prognozę, kad galbūt niekada po širdimi negalės nešioti užsimezgusios gyvybės, moters lūpų kampučiuose nenustojo žaisti šypsena. Mintis ieškoti kitos partnerės, kuri jam pagimdytų vaiką, Vaido nė sekundės nebuvo aplankiusi. “Tai mano gyvenimo moteris, kurią myliu, – tvirtas vyro balsas neleido tuo abejoti. – Pirmas užsiminiau mylimajai, kad yra mažylių, kuriems reikia mūsų meilės ir namų šilumos. Dėl ko daugiau gyventi, jei ne dėl vaikų? Tikėjau, kad būsime geri tėvai. Kristina juk kelerius metus dirbo aukle. Iki šiol bendrauja su augintais vaikučiais ir jų tėvais.” Išnaršę virtualias erdves ir perskaitę ne vieną straipsnį spaudoje, praėjusių metų pradžioje sutuoktiniai kreipėsi į vaikų gerovės centrą “Pastogė”. Varstyti šios įstaigos duris ir išklausyti specialius kursus būsimiems įtėviams ir globėjams turi visi nusprendusieji įsivaikinti arba globoti mažylį. Tąkart pora liko nieko nepešusi: grupė buvo sudaryta, pirmosios paskaitos – prasidėjusios. Užpildę prašymą Vaiko teisių tarnybai, jie iškart kreipėsi į Šeimos santykių institutą. Pastarasis taip pat organizuoja kursus būsimiesiems įtėviams ir globėjams.