Įvaikinimas: meilė vaikui stipresnė už kraujo ryšį

Šeši dantukai, žvitrios akutės ir skardus juokas – kauniečių Kristinos ir Vaido Dūdų namuose beveik metai gyvena globotinė Colytė. Pora nekantriai laukia, kad jų namuose apsigyvens dar vienas vaikas.

Nepanoro laukti stebuklo

Žvilgtelėjusi į sidabro rėmeliuose įspraustą jos ir vyro vestuvių nuotrauką, kaunietė Kristina šyptelėjo: „Ir skausme, ir džiaugsme kartu – treji metai. Dveji jų – santuokoje.”

Dar prieš duodama santuokos įžadus, pora aptarė galimybę įsivaikinti mažylį. Kodėl? „Medikai guodė, kad stebuklų būna”, – puse lūpų prasitarus apie prognozę, kad galbūt niekada po širdimi negalės nešioti užsimezgusios gyvybės, moters lūpų kampučiuose nenustojo žaisti šypsena.

Mintis ieškoti kitos partnerės, kuri jam pagimdytų vaiką, Vaido nė sekundės nebuvo aplankiusi. „Tai mano gyvenimo moteris, kurią myliu, – tvirtas vyro balsas neleido tuo abejoti. – Pirmas užsiminiau mylimajai, kad yra mažylių, kuriems reikia mūsų meilės ir namų šilumos. Dėl ko daugiau gyventi, jei ne dėl vaikų? Tikėjau, kad būsime geri tėvai. Kristina juk kelerius metus dirbo aukle. Iki šiol bendrauja su augintais vaikučiais ir jų tėvais.”

Išnaršę virtualias erdves ir perskaitę ne vieną straipsnį spaudoje, praėjusių metų pradžioje sutuoktiniai kreipėsi į vaikų gerovės centrą „Pastogė”. Varstyti šios įstaigos duris ir išklausyti specialius kursus būsimiems įtėviams ir globėjams turi visi nusprendusieji įsivaikinti arba globoti mažylį. Tąkart pora liko nieko nepešusi: grupė buvo sudaryta, pirmosios paskaitos – prasidėjusios.

Užpildę prašymą Vaiko teisių tarnybai, jie iškart kreipėsi į Šeimos santykių institutą. Pastarasis taip pat organizuoja kursus būsimiesiems įtėviams ir globėjams. Su K. ir V.Dūdais eilėje laukė dar trys poros. Viena jų planavo globoti kūdikių namuose augantį ir jų pačių pakrikštytą berniuką, kitos vaikus planavo įsivaikinti.

Tinkami būti globėjais

„Turėjome išklausyti dešimt paskaitų. Po vieną per savaitę”, – prisiminė 31-erių moteris. Per susitikimus šeimos piešė geneologinius medžius, kūrė pasakas, kuriomis įvaikintam mažyliui ateityje atskleis jo atsiradimo šeimoje paslaptį, nemažai kalbėjo apie praradimus ir džiaugsmus, kurie jų laukia.

Yra pasitaikę atvejų, kai pradėjusios lankyti kursus poros suvokė dar nepribrendusios šiam žingsniui, todėl pakeitė sprendimą. „Mes buvome tikri tuo, ką darome, ir tvirti”, – juodviejų pasiryžimą patvirtino Vaidas.

Rengdamiesi įsivaikinti, sutuoktiniai ne tik lankė įtėvių rengimo kursus. Į jų namus kelis kartus užsukęs socialinis darbuotojas domėjosi sutuoktinių gyvenimo sąlygomis, santykiais su artimaisiais. „Po kursų ir asmeninių pokalbių gavome kelių lapų išvadą, kurioje buvo parašyta, kad esame tinkami būti įtėviais. Retai pasitaiko, kad poroms būtų užkirstas kelias”, – patirtimi dalijosi 31-erių vyras.

Gavę leidimą, sutuoktiniai stojo į įtėvių eilę ir po mėnesio sulaukė pirmo pasiūlymo. Išgirdusi apie mažylę, Kristina į kūdikių namus „Lopšelis” nulėkė tarsi ant sparnų. „Būna, kad vaikelį pasiūlo iš kito miesto. Mūsų mažoji laukė Kaune”, – pasakojo moteris.

Simpatiją beveik keturių mėnesių mergytei ji pajuto iš pirmo žvilgsnio. Mažylė iš pradžių į būsimąją globėją žiūrėjo baikščiai. „Ji buvo labai liūdna. To nepasakysi dabar”, – ant pirštų sukdama išdykaujančios šviesiaplaukės kasytes, nusijuokė kaunietė. Kitą dieną į kūdikių namus ji atskubėjo su vyru. Pastarojo mažylė taip pat nepaliko abejingo. Per savaitę sutvarkę globos dokumentus, praėjusių metų spalio 29-ąją sutuoktiniai tapo pamestinukės globėjais.

Kasdien dovanoja meilę

Lovytės kraštuose – siuvinėtos rožinės pagalvėlės. Šalia jų įsitaisęs mylimiausias mažylės žaislas – pliušinis šuniukas. Ant žemės – už Colytę (taip dėl mažo ūgio globotinę vadina tėvai) kone dvigubai didesnė žaislų dėžė, prikimšta mergaitei lavinti skirtų dėlionių ir kubelių. Kristina ir Vaidas daro viską, kad mažylė naujuosiuose namuose jaustųsi gerai.

„Tokiems vaikams reikia dažniau nei biologiniams kartoti, kad myli juos, – to sutuoktinius mokė įtėvių rengimo kursuose. – Nuolat, bet neįkyriai reikia užsiminti, kaip mažylė atsirado šiuose namuose.” Colytė turi dvi seses ir brolį, su kuriais bendrauja ir, jei norės, bendraus užaugusi, todėl keisti istorijos, kaip ji išvydo šį pasaulį, įtėviai negalvoja.

„Ar niekada nesusimąstėme, kokia mažylė išaugs? Ne. Juk nežinai, koks gali išaugti ir biologinis vaikas. Mums svarbiausia, kad Colytė būtų geras žmogus, kurį visi mylėtų”, – glausdama mergytę, sakė kaunietė. Kristina įsitikinusi, kad svarbiausia, ne genai, o auklėjimas.

„Nuo rudens kartu eisime į mažylių mokyklėlę, nes mergaitė labai aktyvi, smalsi. Dabar nemažai laiko leidžiame gamtoje, buvome prie jūros. Kartu laukiame iš darbo ateinančio tėvelio, ruošiame jam maistą, dainuojame. Tik pažiūrėkite, kaip ji jaučia muziką”, – spustelėjusi žaislinio pianino klavišą, nuo šokančios globotinės akių negalėjo nusukti moteris.

Laukia antro skambučio

Šiuo metu sutuoktiniai laukia teismo sprendimo, po kurio jie taps ne globėjais, o Colytės įtėviais. „Tą dieną biologiniai mažylės tėvai praras bet kokias teises į dukrą. Dabar, jei norėtų, galėtų ją lankyti”, – kalbėjo Vaidas. Tapus įtėviais, jų namų slenksčio nebemins ir socialiniai darbuotojai. K. ir V.Dūdai mergaitei galės suteikti savo pavardę. „Vardas, kuriuo ja šaukiame, – mūsų duotas. Tačiau neminėkite jo”, – paprašė globėja.

Pora laukia ne tik dienos, kai taps tikraisiais Colytės tėvais, bet ir dar vieno skambučio iš Vaiko teisių tarnybos. „Mergaitei reikia sesės arba broliuko. Ko norėtumėme labiau? Nesvarbu. Juk kai laukiesi, nesirenki. Sužinai faktą, kad pilvelyje spurda jis arba ji”, – likimu pasikliovė Kristina. Dėl šios priežasties, pildydami prašymą, jie nenurodė taip trokštamo vaiko lyties. Šį kartą Kristina ir Vaidas laukia kur kas ilgiau – kiekvienas telefono skambutis priverčia krūptelėti jau nuo gegužės.

„Galbūt kalta vasara – visi juk ilsisi. O gal užtrukome dėl to, kad mažylio norime mažučio – kelių mėnesių, – svarstė Vaidas. – Tačiau nenusimename. Mūsų mažylis juk kažkur yra.”

Paklausti, ko palinkėtų poroms, į savo namus nusprendusioms įsileisti mažylį, kurį paliko biologiniai tėvai, Kristina ir Vaidas akimirką susimąstė. „Nuo dienos, kai padavėme prašymą įsivaikinti, iki dienos, kai Colytė atsidūrė mūsų namuose, praėjo lygiai devyni mėnesiai. Viskas užtruko tiek, kiek ir natūralus nėštumas, – prisiminė moteris. – Reikia kantrybės. Vaikai neatsiranda per dieną. Jie pasirenka tėvus. Pasirenka tada, kada nori, kada jiems laikas.”

Jei medikų prognozės subliūkštų, o nėštumo testo laukelyje Kristina kada nors išvystų du brūkšnelius – kas tada? Moteris su viltimi atsiduso. „Įsitikintume, kad ir didelių stebuklų būna. Vienas mažas stebukliukas gyvena mūsų namuose, laukiame antrojo. O meilė juk neaprėpiama. Užteks visiems ir bus padalyta po lygiai”, – sakė kaunietė.

Šiuo metu siūlomi įvaikinti 726 vaikai:

• siūlomi Lietuvos piliečiams – 145,
• sprendžiamas tarptautinio įvaikinimo klausimas – 45,
• siūlomi užsienio piliečiams pagal sąrašą – 80,
• siūlomi užsienio piliečiams, dalyvaujantiems specialiųjų poreikių programoje, – 51,
• siūlomi pagal vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, programą – 405.

Laimingiausi – mažiausieji

Iki šių metų rugpjūčio 1 d. lietuvių šeimos įvaikino 78 vaikus. Lietuvos piliečiai įvaikino 47 be tėvų globos likusius vaikus, 31 vaiką įvaikino vaiko biologinės motinos ar tėvo sutuoktinis (-ė). 41 Lietuvos piliečių šeima ir trys vienišos moterys įvaikino 47 be tėvų globos likusius vaikus. Trys šeimos įvaikino po du vaikus.

Įvaikintos 23 mergaitės ir 24 berniukai – 37 vaikai iki trejų metų, aštuoni vaikai priklausė 4–6 metų amžiaus grupei, vienas vaikas – 7–9 metų grupei ir vienas vaikas iš 15–17 metų grupės.

31 vaiką įvaikino 27 vaiko biologinės motinos sutuoktiniai ir 1 – biologinio tėvo sutuoktinė. Keturi sutuoktiniai įvaikino po du vaikus. Įvaikinta 13 berniukų ir 18 mergaičių – trys vaikai iki 3 metų, 13 vaikų nuo 4 iki 6 metų, penki 7–9 metų vaikai, šeši vaikai nuo 10 iki 14 metų ir keturi vaikai iš 15–17 metų grupės.

Aktyviausi – italai

Užsieniečių ir nuolat užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių įvaikinti vaikai:

49 užsieniečių šeimos įvaikino 68 be tėvų globos likusius vaikus ir vieną vaiką įvaikino jo biologinės motinos, Lietuvos pilietės, sutuoktinis užsienietis.

33 šeimos įvaikino po vieną vaiką, po du – 12 šeimų, po tris vaikus – 4 šeimos.

Įvaikintų vaikų skaičius:

• Ispanija – 1
• Italija – 38
• JAV – 9
• Šveicarija – 2
• Prancūzija – 3
• Švedija – 9
• Vokietija – 2
• Lenkija – 2
• Naujoji Zelandija – 2
• Lietuva (įvaikino sutuoktinis) – 1