Tarptautinis įvaikinimas. Gelbėtojai ar pagrobėjai?
Tuo metu tai turėjo atrodyti kaip gera mintis. Krikščionių grupė iš Aidaho „New Life Children's Refuge” nematė reikalo vargintis dėl dokumentų ar oficialaus leidimo, kai nusprendė 33 vaikus iš Haičio pervežti į Dominikos Respubliką, kur, matyt, tikėjosi įkurti vaikų namus.
Įsiutę pareigūnai, pateikę kaltinimus pagrobimu, areštavo dešimt grupės narių (šie kaltinimus neigia). Pasirodė, kad daugelis vaikų turi šeimas. Panašus skandalas kilo 2007 m., kuomet prancūzų labdaros organizacijos „Zoé's Ark” darbuotojai buvo apkaltinti 103 vaikų iš Čado pagrobimu. Iš tariamų našlaičių iš Sudano valstybės Darfūro regiono numatytų įvaikinimui Prancūzijoje daugelis pasirodė esantys vietiniai vaikai, ir dargi ne našlaičiai. Šeši labdaros organizacijos darbuotojai buvo įkalinti.
Už tarptautinio įvaikinimo glūdintys sentimentai gali atrodyti kilnūs ir dažnai tokie yra. Kodėl valstybių valdžia turėtų stovėti tarp mylinčių žmonių vienoje šalyje ir skurstančių vaikų kitoje? Parama tarptautiniam įvaikinimui ypač didelė Amerikoje, kur tėvai įsivaikina daugiau vaikų iš užsienio nei visas likęs pasaulis. Kartais kai kurie įsivaikinti norintys asmenys gali per daug skubėti, bet su šiuo klausimu susidurianti vyresnioji valstybės departamento pareigūnė Michele Bond tvirtina, kad jie veikia, vedami geriausių įmanomų motyvų.
Antra vertus, tarptautinis įvaikinimas vyksta miglotame ir kartais nešvariame pasaulyje. Nerimą kelia tai, kad paklausa sukuria pasiūlą. Užsieniečių pinigai neturtingose šalyse gali iškreipti pareigūnų ir tėvų sprendimus. Tai gali užkirsti kelią labiausiai trokštamam rezultatui – kad vaikus globotų giminaičiai ar jie būtų įvaikinti toje pačioje šalyje. Labai nedaugelis našlaičiais apibūdinamų vaikų neturi gyvų artimųjų. Jiems persikėlus į kitą šalį, labai sumažėja jų galimybės palaikyti ryšius su savo šeimos nariais. Net ir aistringiausi laisvos rinkos gynėjai nepalaiko laisvos prekybos vaikais, kai šviesiaplaukės mergytės būtų parduodamos už didžiausią mokestį.
Kitas nerimą keliantis dalykas yra tai, kad tarptautines sienas perkirtę įvaikinti vaikai gali dingti iš akiračio. Pagal tarptautinę teisę, kilmės šaliai turi būti teikiamos reguliarios ataskaitos apie įsivaikintą vaiką. Kai kuriose šalyse to yra skrupulingai paisoma. Kitose tai iš esmės yra savanoriškas reikalas. Pavyzdžiui, Amerikos teisė iš tėvų nereikalauja siųsti tokių ataskaitų. Kuomet vaikas jau yra Amerikoje, su juo elgiamasi kaip su bet kuriuo kitu vaiku ir valstybė gali įsikišti tik tokiais atvejais, kai yra akivaizdžių prievartos įrodymų. Tokiose šalyse kaip Etiopija ar Ukraina pareigūnai gali neturėti priemonių ar motyvacijos vaikytis ataskaitas vėluojančių pateikti tėvų.
Daugelis tarptautinio įvaikinimo kritikų cituoja pavyzdžius iš Rumunijos. Sekdami pranešimais apie siaubingas našlaičių namų sąlygas po komunizmo žlugimo, įsivaikinti vaikus puolė būriai užsieniečių. Bet anot tuometinio įsivaikinimo lobisto Rupert Wolfe Murray, iš 30 tūkst. nuo 1990 iki 2000 m. įvaikintų vaikų apie 20 tūkst. dabar yra nesusekami.
Roelie Post, kuri būdama Europos Komisijos pareigūnė pasirengimo Rumunijos įstojimui į Europos Sąjungą metu susidurdavo su įvaikinimu, parašė knygą apie savo patirtį sprendžiant tai, ką ji vadina galingu įvaikinimo lobizmu, kuris naudojasi silpnomis ir neturtingomis šalimis.
Pasak R. Wolfe Murray, po karų ir gamtos katastrofų, ieškodamos tinkamų vaikų, įvaikinimo agentūros puola lyg „grobuonys”. Daugiausiai vaikų tarptautiniam įvaikinimui teikiančios šalys yra Kinija, Vietnamas, Kazachstanas ir iki neseniai Gvatemala, kurios, kaip pastebi R. Wolfe Murray, turi silpniausias teisines sistemas.
Daugelis įvaikinimo agentūrų yra nepelno siekiančios organizacijos, kurios savo darbą laiko visiškai labdaringu. Remiantis „Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje”, jos gali prašyti apmokėti tik įvaikinimo išlaidas ir nedidelį mokestį. Po to, kai prie jos 2008 metais prisijungė JAV, tarptautinės sutarties su visa pagalbine biurokratija svarba ir įtaka vis didėja. Tačiau kai kurios su įvaikinimo klausimu susijusios sumos palieka pakankamai vietos abejonei. Būsimiems tėvams vaikus iš Haičio ir kitur padedanti įsivaikinti agentūra „Love Beyond Borders” sako, kad procesas gali kainuoti daugiau nei 30 tūkst. dolerių.
Hagos taisyklės taip pat reguliuoja agentūrų akreditavimą. Tai, pavyzdžiui, turėtų sustabdyti dažnai kritikuojamą kaip išnaudotojišką „įvaikinimo belaukiančių vaikų” nuotraukų talpinimo internete praktiką. Bet Amerikos agentūros to gali išvengti sakydamos, pavyzdžiui, kad jos siekia akreditacijos ar cituodamos kokį kitą leidimą iš tam tikros šalies, su kuria jos turi reikalų, konsulato.
Griežtėjant teisiniams režimams įvaikinimo klausimu, veiklos vieta linkusi keistis. Kai Rumunija uždraudė tarptautinį įsivaikinimą, agentūros persikėlė į lengvai reguliuojamą Moldovą, o paskui į Ukrainą. Hagos konvencijos priežiūros organizacijos generalinis sekretorius Hans van Loon išskiria Gvatemalą, kuri anksčiau buvo 5 tūkst. metinių įvaikinimų, daugiausia į Ameriką, šaltinis. 13 milijonų gyventojų turinčiai šaliai tai atrodo daugoka. Dabar, po laikino suspendavimo, šis skaičius nukrito iki nulio. Kai įvaikinimo procesas atsinaujins, H. Van Loop nuomone, jis sieks apie kelis šimtus vaikų, daugiausiai su tam tikra negalia.
Tarptautinis įvaikinimas dažnai gali būti nuostabus su tuo susijusiems vaikams ir šeimoms. Bet jis neišsprendžia su skurdu ir išnaudojimu susijusių problemų, kurios tą įvaikinimą padaro tokiu iš pažiūros trokštamu.
Parengta pagal economist.com
