Nereikalingus vaikus glaudžia užsieniečiai
Ūgtelėjusiems vaikų namų gyventojams beveik nelieka vilčių likti tėvynėje. Tačiau išvykę iš Lietuvos jie dingsta kaip į vandenį – užsieniečių šeimos, įsivaikinusios lietuvaičius per centrinę valstybės įvaikinimo instituciją, neprivalo teikti jokios informacijos. Toks kontrolės trūkumas kelia nerimą pareigūnams.
Lietuvoje šeimos linkusios priglobti tik kūdikius, tuo metu užsieniečiai namų šiluma apgaubia ir vyresnius vaikus. Tačiau ar jie, šaukiami jau kitais vardais, laimingi ir kaip jiems sekasi svetur, dažniausiai nesužino nei jų artimieji, nei įvaikinimo procedūras atlikę mūsų krašto pareigūnai. Suklusti verčia informacija apie tai, kad užsienio valstybėse daugėja pavyzdžių, kai nepilnamečiai įtraukiami į sekso skandalus ar kitas nusikalstamas veikas. Nors pastaraisiais metais realių incidentų, kad įvaikinimas taptų nusikaltėlių taikiniu, neužfiksuota, Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) Prekybos žmonėmis skyriaus vadovė Reda Sirgedienė įžvelgia nemenkų spragų mūsų krašte atliekant įvaikinimo procedūras.
Dvylikametė Akvilė – viena iš nedaugelio vaikų, kuriems jau ūgtelėjus pavyko rasti įtėvius užsienyje. Tašką šios mergaitės ir prancūzės moters beveik septynerius metus besitęsiančioje istorijoje Vilniaus apygardos teismas (VAT) padėjo praėjusį mėnesį. Dėl Lietuvoje galiojančios įvaikinimo tvarkos būsimosios Akvilės įmotės viltys galėjo sudužti į šipulius, tačiau VAT išimties tvarka leido neturinčiai šeimos 53 metų prancūzei tapti dvylikametės globėja. Kaip seksis mergaitei gyventi Prancūzijoje, galėsime sužinoti tik tuo atveju, jei jos globėja teiksis apie tai informuoti Lietuvoje likusius Akvilės brolį ir seserį ar kitus giminaičius.
Sėkmės istorija?
Prancūzė ryšį su Akvile užmezgė prieš septynerius metus. Kai mergaitė prasitarė trokštanti būti įvaikinta, užsienietė nusprendė tapti įmote. Tiesa, Lietuvoje ir Prancūzijoje veikiančių įvaikinimo organizacijų atstovų dėka 2002-ųjų vasarą ši moteris pirmiausia buvo laikinai priglobusi berniuką. Tačiau jau kitais metais prancūzės namuose atsirado Akvilė. Kaip LŽ pasakojo jos globėjos advokatė Irena Andriuškevičienė, mergaitė kiekvieną vasarą praleisdavo Prancūzijoje. Ne išimtis buvo ir ši, o jos pabaigoje kartu su būsimąja įmote Akvilė atvyko į Lietuvą. Čia teismas nagrinėjo globos skyrimo klausimą.
„Prieš priimdama sprendimą, Prancūzijos pilietė tarėsi su tėvais ir giminaičiais. Ji yra mokytoja, todėl žino, ką reiškia auklėti vaiką. Viską apsvarsčiusi moteris nutarė pradėti ilgai trunkančią įvaikinimo procedūrą. Posėdžio metu teisėjui pasiteiravus, kodėl moteris nori įsivaikinti mergaitę, klientė atsakė, kad šis vaikas yra jos širdyje“, – sakė I.Andriuškevičienė. Nuoširdžiai teismo salėje skambėjo ir dvylikametės žodžiai. Kalnų apsuptyje esančiame nedideliame Prancūzijos miestelyje keletą vasarų praleidusi Akvilė gyvenimo sąlygas užsienyje apibūdino keliais žodžiais: „Gyvenau tarp arklių, kačių ir šunų. Labai myliu arklius.“
Lietuvoje gyvena pilnametystės sulaukę Akvilės brolis ir sesuo. Nė vienas jų neturi sąlygų globoti dvylikametės sesers. Tačiau ryšys tarp brolio ir seserų iki šiol nenutrūkęs. Į Lietuvą prieš porą savaičių atvykusi Akvilės globėja apsistojo mergaitės sesers namuose. „Globėja iš Prancūzijos tikino, kad visomis išgalėmis sieks išsaugoti mergaitės ryšį su Lietuva, giminaičiais, lietuvių kalba bei krašto istorija“, – pasakojo I.Andriuškevičienė.
Prancūzė susidūrė su kliūtimis
Lietuvos įstatymuose parašyta – įsivaikinti gali tik susituokę asmenys, kurių amžius neviršija 50 metų ribos. Tačiau VAT turi teisę pritaikyti išimtis. Akvilės įmotei prancūzei mūsų krašte galiojanti tvarka buvo nepalanki: moteris jau perkopusi penktą dešimtį, be to, išsiskyrusi su vyru. „Teismui buvo pateiktas globėjos sveikatos pažymėjimas. Ji sveika ir sugebės išauginti mergaitę. Teismo motyvacijoje atsižvelgta ir į vaiko amžių“, – pasakojo prancūzei atstovavusi advokatė.
VAT priimtą sprendimą prašyta vykdyti skubos tvarka, nors teisiškai jis turėtų įsigalioti tik po 40 dienų. „Toks skubėjimas neturėjo kokių nors slaptų užmačių. Paprasčiausiai rugsėjį prasidėjo nauji mokslo metai. Prancūziškai pramokusi mergaitė lankys vietinę mokyklą“, – tikino I.Andriuškevičienė. Anot advokatės, kai įsigaliojo teismo sprendimas, teks sutvarkyti daugybę formalumų. Pirmiausia bus pakeistas Akvilės gimimo liudijimas. Užsienio šalyje apsigyvenusi mergaitė greičiausiai turės kitą vardą. Naujajai šeimai grįžus į Prancūziją, vaikų teisėmis besirūpinančios institucijos dar kartą patikrins iki tol atliktų procedūrų teisėtumą.
Advokatė suskubo paneigti versiją, jog turtingos užsieniečių šeimos nori įsivaikinti tam, kad namuose turėtų žaisliuką. „Apie tai negali būti nė kalbos. Praktika rodo, kad vaikus priglobia vidutines pajamas gaunančios šeimos, – tikino I.Andriuškevičienė. – Svarbu užtikrinti vaiko interesus, tad su potencialiais įtėviais dirba psichologai ir pateikia išvadas.“
Įstatymo spraga
Tačiau, be panašių į šią istoriją, pasaulyje netrūksta ir kitokių pavyzdžių, kai priglobti vaikai pakliūva į nusikaltėlių rankas. LKPB viršininko pavaduotojas Tomas Ulpis LŽ pasakojo, kad pastaraisiais metais realių incidentų, kad įvaikinimas taptų nusikaltėlių taikiniu, neužfiksuota. Pasak jo, yra saugiklių, saugančių į užsienį išvežamus vaikus. „Lietuva – maža šalis, tad, palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, įvaikinimo atvejų yra mažiau“, – aiškino T.Ulpis. Anot pašnekovo, bet kokius įtarimus galėtų išsklaidyti tik viešumas ir griežta valstybės kontrolė.
LKPB Prekybos žmonėmis skyriaus vadovė R.Sirgedienė įžvelgia Lietuvoje galiojančios įvaikinimo tvarkos trūkumų. „Hagos konvencija tam tikrais atvejais neįpareigoja teikti grįžtamosios informacijos apie vaiko gyvenimą svetur. Kontrolės trūkumas kelia įvairių abejonių“, – pasakojo R.Sirgedienė. Pareigūnės įsitikinimu, jeigu išleidome vaiką, turėtume žinoti, kaip jis auga ir kaip jam sekasi kitoje šalyje. Tačiau Hagos konvencijoje numatyta, kad per centrinę valstybės įvaikinimo instituciją įvaikinimo procedūras atlikusios šeimos neprivalo teikti absoliučiai jokios informacijos apie vaiko gyvenimą užsienyje.
Verta suklusti
Rugpjūčio pabaigoje Italijos laikraštyje „La Stampa“ pasirodė straipsnis apie tai, kad 80 tūkst. italų visame pasaulyje naudojasi sekso turizmo paslaugomis – ieško nepilnamečių. Dienraščio turimais duomenimis, uždrausto sekso mėgėjų nuolat daugėja. Vis jaunesni žmonės (dabar jau 20-30 metų) vyksta į besivystančias šalis dėl seksualinių kontaktų su nepilnamečiais. Prieš kelerius metus šios kategorijos turistai buvo vyresni – 30-40 metų. Pasaulyje oficialiai priskaičiuojama iki dviejų milijonų mažamečių seksualinės prievartos aukų.
Remiantis tarptautinių organizacijų surinktais duomenimis, 3 proc. sekso turistų yra pedofilai. Kalbama apie kasmetinę 250 mlrd. eurų apyvartą pasaulyje, 10 mln. į šį verslą įtraukiamų vaikų, 1640 bandymų nusižudyti, 2,5 mln. prievartavimo atvejų, 300 tūkst. susirgimų AIDS ir 4,5 mln. papilomos virusu užkrėstų vaikų.
Ar atitinkamų žinybų pareigūnams nekyla klausimo, kaip Italijos problemos sietinos su Lietuva? Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) duomenimis, šiais metais iki rugpjūčio 1 dienos užsieniečiai įvaikino 69 vaikus, iš jų net 38 atsidūrė italų šeimose. Šios tarnybos vadovė Odeta Tarvydienė problemos nemato ir bando raminti: „Dauguma italų šeimų yra vyresnės. Todėl jos ryžtasi įsivaikinti ir vyresnius vaikus. Italų šeimos įsivaikina ne po vieną, o po kelis vaikus iš karto. Jei jauniausias globotinis turi brolių ir seserų, dažniausiai jie visi kartu vyksta į Italiją.“ Tačiau tarnybos vadovei LŽ pateiktas klausimas lieka atviras.
Užsieniečiai aktyvesni
Anot O.Tarvydienės, labiausiai vaikai rizikuoja tose šalyse, kur įmanomas privatus įvaikinimas. Pagal Lietuvos įstatymus užsienio piliečiams galima įsivaikinti tik padedant oficialiai institucijai. „Kai kurios valstybės leidžia privatų įvaikinimą, kai dirba šeimos nusamdytas advokatas. Advokatas yra verslininkas, todėl pats įvaikinimas gali tapti verslu. Lietuvoje galimybė įsivaikinti privačiai panaikinta dar 2000 metais“, – LŽ tikino VVTAĮT vadovė.
Apie dabartines įvaikinimo tendencijas LŽ plačiau papasakojo Alytaus valstybinių vaikų globos namų direktorius Romutis Žebuolis. Pašnekovas tvirtino, kad galimybe įsivaikinti užsieniečiai domisi intensyviau nei lietuviai. „Alytaus vaikų globos namuose lietuvių šeimų sulaukiame itin retai, nes pas mus gyvena vaikai nuo šešerių metų, o lietuviai pageidauja įsivaikinti tik kūdikius“, – sakė R.Žebuolis.
Galimų įvaikinti vaikų sąraše globotinis atsiduria praėjus pusei metų, kai apribojama valdžia jo tėvams. Įrašytas į minėtą sąrašą vaikas privalo jame išbūti dar pusmetį. Po metų vaiką jau gali priglobti lietuvių šeima. Tik po to jis įrašomas į tarptautinio įvaikinimo eilę. Direktorius aiškino, esą net tokiu atveju, kai vaikas yra tarptautinėje eilėje, bet juo susidomi šeima iš Lietuvos, pirmenybė teikiama žmonėms, gyvenantiems Lietuvoje.
„Užsieniečiams dažniausiai net nerūpi, kad vaikas turi fizinę ar dvasinę negalią. Jie ryžtasi globoti ir žada tai daryti tobulai. Niekada neslepiame, iš kokios šeimos kilęs vaikas. Neturime tikslo meluoti, kad vaikas sveikas, nors jis turi negalią“, – pasakojo direktorius.
