Neretai klaidingai nuvertinamas muselinis valas vaidina didžiausią vaidmenį muselės užmetime. Žinoma, gerai įvaldęs mėtymo techniką žvejys dažnai gali prisitaikyti prie prastesnio ar ne pagal paskirtį naudojamo įrankio, bet naudojant juos pagal paskirtį galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų įdedant mažiau pastangų.

Skrydžio teorija

Valas, kaip ir bet kuris fizikinis kūnas, turi savo masę. Masė — inertiškumo mato vienetas. Taigi kuo didesnė mūsų metamo valo masė, tuo didesnę inerciją jis turės. Suteikus pagreitį gerai subalansuotai sistemai (valas, pavadėlis ir muselė), skrydis trunka tol, kol visa ši sistema išsitiesia ir nukrenta į vandenį. Paveikslėlyje pavaizduota skriejančio valo kilpa. Sakykime, kad viršutinė dalis yra skriejanti. Apatinė — sustojusi dalis. Manau, bus lengva suprasti, kad besitiesiant kilpai skriejantis valas praranda vis daugiau inercijos veikiamas dviejų veiksnių:

1) Oro pasipriešinimas. Kuo didesnis kilpos plotis, tuo didesnis oro pasipriešinimas. Oro pasipriešinimas stabdo skrydį. Svarbi ir kilpos forma, bet yra daug dalykų, nuo kurių priklauso kilpos forma, be to, manau, kad pradedantiesiems tai bus per didelė teorijos dozė, todėl šiame straipsnyje jos neliesiu.

2) Masės praradimas. Kilpos viršutinė dalis vis trumpėja, taip prarasdama masę. Bet tokio masės praradimo gali būti per mažai — išsitiesus valui „liktų per daug inercijos“, o tokiu atveju valas išsitiesia ir atšoka atgal. Būtent todėl valai į priekį plonėja (esti kūgio formos), taigi užmetimo metu tiesinantis kilpai jos viršutinė dalis ne tik trumpėja, bet ir plonėja, nuolat prarasdama dar daugiau svorio (inercijos), kad išsitiesusi sustotų.

Taip pat paminėsiu ir pavadėlio svarbą. Skrydžio metu išsitiesus valui inercijos lieka tiek, kad užtektų pavadėlį su musele ištiesti, todėl neteisingai parinktas pavadėlis gali gerokai pabloginti muselės užmetimą. Pvz.:

* Jei pavadėlis bus per daug trumpas, tai išsitiesusi sistema turės per daug inercijos ir atšoks — į vandenį ji nukris susivingiavusi, tad kol ji neišsities ir pan., galime nepajusti kibimo.

* Jei pavadėlis bus per ilgas ar per sunkus, sistemai gali nepakakti inercijos ir ji neišsities — į vandenį taip pat nukris susivingiavusi.

Aišku, įtakos turi ir muselės dydis bei svoris, bet šiame straipsnyje noriu paaiškinti tik pačius, mano manymu, pagrindinius dalykus, todėl labai nesiplėsiu.

Valų formos

Dvi pagrindinės ir labiausiai paplitusios valų formos:

DT — dvigubas kūgis (Double taper). Valas, turintis kūną ir du vienodo (modernesni būna ir su skirtingais) ilgio kūgius abiejuose galuose. Gali būti naudojamas bet kuris šio valo galas. Toks valas leidžia kontroliuoti tolimus metimus, nes beveik visas yra vienodo storio. Tokį valą mėtant beveik visą galima „laikyti ore“. Metimai yra lėtesni, bet tikslesni.

WF — torpedinis valas su pasunkintu priekiu (Weight forvard). Valo sunkesnioji dalis — galva, visada yra priekyje. Naudojamas tik vienu galu. Metimai gana greiti, ypač su trumpesnę galvą turinčiais valais. Vos išleidus galvą ji „iššaunama“ paleidžiant likusią valo dalį — runing‘ą. Nereikia daug nereikalingų mostų virš galvos, norint išleisti daug valo, nes „šūvio“ metu jis gali nuskrieti gana toli, lengvą runing‘ą tempdamas paskui save. Derėtų žinoti, kad kuo ilgesnė WF valo galva, tuo toliau galima numesti, nes sistema po „šūvio“ skrenda tol, kol tiesiasi galva, po to belieka tik laisvas kritimas į vandenį. Aišku, svarbu ir forma. Šie valai būna įvairių konfigūracijų ir turi gana skirtingas savybes. Tai panagrinėsime kalbėdami apie atskiras valų sudedamąsias dalis.

Valo sudedamosios dalys

1) Galiukas. Paprastai 6 colių ilgio (15 cm) vienodo storio dalis pačiame valo priekyje. Skirtas tam, kad žūklės metu keičiant pavadėlius ir nukerpant po vieną kitą centimetrą netrumpėtų priekinis kūgis.

2) Priekinis kūgis. Valo dalis priekyje, prasidedanti ten, kur valas pradeda storėti. Būna kelių formų ir įvairių ilgių. Nuo šios dalies labai priklauso muselės užmetimas. Ilgi kūgiai „dirba“ gana švelniai, bet labai „sunkiai“ meta sunkias museles, skęstančius pavadėlius. Trumpi yra labai greiti ir agresyvūs. Pateiksiu pavyzdį, kuris padės suprasti priekinio kūgio veikimą.

Priekinio kūgio ilgį galime suprasti kaip stabdymo kelio ilgį:

a. Ilgas kūgis — ilgas stabdymo kelias. Stabdoma lėtai ir lengvai, energijos perdavimas iš valo kūno taip pat yra lėtas ir lengvas. Dažnai nepakankamas sunkioms muselėms, skęstantiems pavadėliams tinkamai užmesti, bet užtat delikačiau ir tyliau krenta į vandenį.

b. Trumpas kūgis — trumpas stabdymo kelias. Stabdoma greitai ir staiga. Energijos perdavimas iš valo kūno yra greitas, staigus, pakankamas užmesti sunkesnes museles, sunkius skęstančius pavadėlius, lengviau mėtyti ir vėjuotą dieną. Ne toks delikatus kaip ilgas konusas.

3) Kūnas. Storoji valo dalis. Jo masė suteikia visą užmetimui reikalingą energiją. Trumpesnis kūnas leidžia geriau „iššauti“, bet stokoja tikslumo, ir atvirkščiai.

4) Galinis kūgis. Ilgesnis galinis kūgis tolygiau, švelniau perduoda energiją kūnui, padeda kontroliuoti ilgesnius metimus. Trumpesnį galinį kūgį turintys valai greičiau ir staigiau „šauna“. Galinį kūgį turi tik WF valai. Abu DT kūgius reikėtų laikyti priekiniais.

5) Runingas. Ši valo dalis (ją taip pat turi tik WF valai) padeda lengviau „iššauti“ galvą, kurią sudaro priekinis kūgis, kūnas ir galinis kūgis. Runingas yra plonesnis ir lengvesnis už galvą, būtent dėl mažesnio svorio skrisdama galva jį lengvai tempia paskui save. Dėl mažo runingo skersmens sumažėja ir trintis į žiedus — tai dar vienas pliusas „šaunant“ į tolį.

Valo klasė

Valas yra tikslioji muselinės įrankių klasifikavimo dalis. Būtent jis, o tiksliau 10-ies jo priekinių jardų (9,14 m) svoris (neįskaitant mums jau žinomo 6 colių arba 15 cm galiuko), nusako klasę. Įdomu tai, kad palyginę skirtingos formos tos pačios klasės valus atrandame, jog „laikant ore 15 metrų“ (mėtant virš galvos) tokių skirtingų valų masė labai skiriasi. Tuo ir aiškinama kai kurių meškerykočių priskyrimas dviem klasėms, t. y. jei ant koto rašoma 5–6 klasė, vadinasi, gamintojas rekomenduoja naudoti 5 klasės DT valą arba tos pačios klasės WF valą su ilga galva, nes mėtant ore dažnai teks laikyti gerokai ilgesnę nei 10 jardų valo dalį, todėl ir kotas bus apkraunamas didesniu svoriu. Arba naudoti 6 klasės trumpesnę galvą turinčius WF valus. Pradedantiesiems dažniausiai rekomenduojami būtent trumpesnę galvą turintys valai, nes juos neturint įgūdžių bus kur kas lengviau mėtyti ir valdyti.

Savaime suprantama, straipsnyje apžvelgta ne viskas. Yra ir daugiau įvairių valų, jų sistemų ir pan. Bet, manau, kad tai yra pagrindai, kuriuos suvokus bus lengviau savo pirmosioms žvejyboms pasirinkti valą.

Views All Time
Views All Time
2971
Views Today
Views Today
1
0 0