Meilės istorijos

Parašyk, kad mane myli, parašyk – tyliai kartoju sau mintyse. Tiek kartų sakei, kad tau patinku. Bet tave turbūt gąsdina tai, kad tu net nežinai, kaip aš atrodau. Bet ne išvaizda meilėje svarbiausia. O Tadai, aš tave taip myliu, ir taip bijau tave prarasti. Bet vis dėlto tu man parašei, kad myli mane. Aš visa drebu iš laimės, iš jaudulio. Kokia aš laiminga… Po kiek laiko mes susitikome. Pirmieji susitikimai mane džiugino, nors ir nebuvo idealūs. Bet kuo tolyn, tuo blogyn. Neturėjome vienas kitam ką pasakyti, bet vis dėlto meilė neišblėso. Tu sakei, kad meilė, kaip vėjas užpučia mažą žvakės liepsnelę, taip įpučia gaisro liepsną. Ir dabar tave liepsnelė užgeso, o gaisras mano širdyje dar rusena… Bet kartą per mūsų susitikimą pasakei, kad niekad manęs nemylėjai. Tu net nenujautei, kiek skausmo šie žodžiai suteikė man. Šie žodžiai buvo tarsi smūgis į krūtinę, juk aš tave taip mylėjau. Nejučia mano skruostu nuriedėjo ašara, tai buvo skausmo ir liūdesio ašara. Tu neturėjai jos pamatyti, bet turbūt pamatei. Švelniai apglėbei mane ir padėjai galvą man ant peties. Kaip man tada norėjosi apkabinti tave ir išsiverkti lyg mažai mergaitei. Po kurio laiko dar keletą kartų susitikome tik pakalbėti. Sakei, kad tave erzino mano žinutės, mūsų susitikimai. Mes išsiskyrėm ramiai, be pykčių, kaip draugai. Tu stovėjai prie autobuso ir aš apkabinau tave ir pakštelėjau į skruostą, turbūt jau paskutinį kartą. Namo grįžau rami, dainavau mintyse, kad tik nereikėtų galvoti apie tave.

Ir vėl suklydau ir vėl “prašoviau pro šalį” ir vis per gerą savo širdį, kurią kaip likimo kryžių, gavau iš prigimties. Kaip džiaugiuosi ir mėgaujuosi kitų laime. Ir vis bandau save lyginti su kitomis, beviltiškai klausdama savęs: ką turi jos – ko neturiu aš, kuo aš blogesnė už kitas, o gal tiesiog jos moka gyventi ir neklysti, ko iš jų mielai išmokčiau aš? Dauguma mane smerks ir man prieštaraus, bet tai ką jums aprašysiu yra skaudi mano gyvenimo tiesa. Patikėkit manimi – rimtų, dorų, protingų vyrų nėra – arba jie savo šeimose gyvena, nerealiam pasaulyje egzistuoja, arba jie tėra tik muilo operose. Ir dėl to kaltos tik moterys: tik jų dėka vyrai išlepo, sugedo, tapo blogesni. Nes kiekvienas gali pasirinkti vieną iš dviejų: arba įsipareigojimai per amžius būti nepriklausomais ir džiaugtis laisve. Ne, aš jau niekada nieko nepamilsiu, ne, aš jau niekada netekėsiu – praradau viltį bet kuo. Kiekviena draugystė man tampa skaudžiu patyrimu. Nors mano vardas reiškia viltį, bet aš nepateisinau jo. Deja.

Imu į rankas pieštuką ir piešiu savo gyvenimą, kartais ryškų kaip vasaros saulė, kartais, atvirkščiai blankiai pilką. Kas galėtų pasakyti, jog gyvenu blogai. Tikriausiai šiandien nerasčiau nė vieno, kuris su rūpesčiu ištartų “man tavęs gaila”. Atrodau linksma, plepi, energija trykštanti asmenybė. Net pati nesuvokiu, kodėl žmonėms nerodau kitos, visiškai skirtingos savo pusės. Eidama koridoriumi prisėdu prie lango, per kurį nieko gero nematau, bet vis tiek sukaupusi jėgas sėdžiu. Gal staiga susivoksiu savyje ir pasijusiu lyg Eldorado šalyje, niekieno neskriausta, neniekinta. Bet akimirka vėl atsimušė į prakeiktus Sezamo vartus ir neranda burtažodžio. Ne, ne visada tokia buvau. Atrodo dar visai neseniai, gal vakar, didelės žalios akutės žibėjo džiaugsmu, o kūnas alpėjo nuo sodrių, “prisirpusių” lūpų bučinių. Viskas buvo lyg pasakoj. Aš tąsyk savimi stebėdamasi supratau, kad galima esant nuogai jausti kiekvieną savo ir jo kūno ląstelę, kiekvieną judesį palydėti svaiginančia oro srove. Viską mačiau, viską girdėjau, savo rankose laikiau jo rankas. Norėjosi apsipilti karštu vandeniu ir įsitikinti, ar tikrai jaučiu, ar skauda. Buvau laiminga. Rytas negailestingas artėjo atsinešdamas pavasarines spalvas ir džiugesį, deja, man tai nerūpėjo. Nesidžiaugiau paskutinėmis akimirkomis – skubėjau išvykti. Tada dar nežinojau, jog išvykstu ilgam, o gal ir visam laikui. Praėjo visi metai. Skausmo kupini metai neatnešę nei laimės, nei džiugesio.

Tikėjau meile, džiaugiausi ja, gyvenimu. Buvau nerūpestinga, naivi. Jis tuo pasinaudojo. Kai jį pamačiau, gyvenimas man dar labiau ėmė patikti. Dėkoju likimui, kad man jį atsiuntė. Jis buvo tarsi angelas. Be galo gražus, o akys, tos akys, jos mane hipnotizavo. Vien į jas pažiūrėjus šiaušdavosi oda, o širdis galėdavo iššokti iš krūtinės. Kai jo rankos liesdavo mane, atrodė, kad kūną glosto šilkas. Jo glamonės priversdavo virpėti visas kūno ląsteles. Bučiniai degindavo. Bet…Bet visa tai patyriau ne aš viena.. Jo bute jį užtikau su kita. Su kita mergina Jis manęs nematė, aš tik raštelį palikau, kuriame parašiau: “Gyvenimas – tai trumpa mūsų egzistencijos akimirka, kurią reikia išnaudoti. Jei esi, ar kada buvai nuoširdus suprasi. Sudie.” Nuo to karto aš jį mačiau tik kartą, mieste su ta pačia mergina. Juk sakoma, ką likimas sujungė, tą gali ir išskirti. Man taip ir atsitiko. Nesakau, kad nebetikiu meile, bet aš jos nebenoriu. Nenoriu.

Tylu, ant stalo stovi žvakė, vaškas nesulaikomai teka. Aš sėdžiu prie stalo ir verkiu, nes galvoju apie tave. Ašarų labai daug ir jos krenta taip tyliai, kad net tyliausią naktį jų niekas neišgirstų. Jomis aš išradau tavo vardą, jis man atrodo gražiausias pasaulyje. Jis greitai pradingsta tamsoj kaip ir mūsų meilė. Aš nežinau, ką tavy radau, tik žinau, kad tavęs nepamiršiu dar ilgai… Pažiūriu pro langą į pilką tuštumą, o danguje vien tik žvaigždės. Aš pamenu viską net kai buvo pačios laimingiausios akimirkos mano gyvenime, taip pat ir tau. Mes buvome tokie laimingi. Mums nereikėjo nieko, tik vienas kito šilumos, meilės. Dabar atrodo tas pats dangus ir žvaigždės tos pačios tik nėra tavęs. Girdžiu žingsnius, kažkieno ranka paliečia mano petį ir suskamba tylūs žodžiai: “Brangioji mano, kas tau?” Aš esu su tavimi ir būsiu su tavimi iki pat gyvenimo galo. Žinai, kad tave myliu. Bet netrukus nuo žvakės užkrenta ant manęs vaško lašas ir prasklaido visas mano mintis, kuriose buvai tu. Ir vėl likau viena grumtis su tamsa ir vienatve. Kuri tarsi šešėlis sėlina paskui mane ir neleidžia nei minutei atsikvėpti.

Kas yra meilė? Aš į šitą klausimą anksčiau negalėjau atsakyt. Bet vieną kart nežinau kodėl ir kada aš į tave pradėjau žiūrėt kitaip. Pradėjau tavim domėtis, klausinėdavau draugų apie tave. Nors anksčiau nelabai atkreipdavau į tave dėmesį man buvai paprasta mokinė mūsų mokykloje. Galvojau kas man atsitiko, bet tai buvo meile. Pradėjau su tavim bendrauti mes tapome gana gerais draugais. Bet tau neišdrįsau pasakyti, kad tave dievinu, myliu ir galiu atiduoti tau viską. Paskui bandžiau tau pasakyti, bet buvo per vėlu. Nežinau koks jausmas mane apimdavo kai pamatydavau tave su kitu besijuokiančią laimingą gal pavydas, o gal ir džiaugsmas kad tu myli ir esi laiminga. Nežinau kodėl aš vis dar svajoju apie mus nors žinau kad tai neįmanoma. Bet visada žiūrėdamas į betekančia saulę ryte aš joje matau tave girdžiu tavo balsą ir pradedu… Ir vėl aš savęs klausiu kas yra meilė? Atsakau meilė tai tu. Aš tave myliu Agne.

Kai pamačiau krintančią žvaigždę, akimirksniu sugalvojau norą. Ir nė nepajutau, kaip staiga kūnu perbėgo šaltas virpulys. Atmintyje atgijo neseniai draugės pasakota istorija, kupina troškimų, tikėjimo, mažyčių džiaugsmo lašelių ir negailestingos lemties, pavertusios pelenais ilgai liepsnojusią, karštą dviejų mylinčių širdžių meilės ugnį. Jie susipažino netikėtai. Susirašinėjimo draugas Rugilei parašė SMS iš savo draugo Manto mobilaus telefono. Po kiek laiko mergina sulaukė žinios iš tikrojo telefono savininko. Įprasta pažintis, niekuo neįpareigojantis bendravimas… Ir staiga kažkas suvirpėjo merginos širdyje; mažytis vabalėlis krebždėjo viduje ir prašėsi išleidžiamas į laisvę. Kiekviena akimirka be jo tapo neapsakoma kančia. Ji skaičiavo akimirkas iki kiekvieno jų susitikimo, nepaleido iš rankų jo nuotraukos. Vis ilgesni atrodė vakarai, leidžiantis saulei ir nesant šalia savo mylimojo. Vis sunkiau sekėsi iškęsti sekundes, virtusias valandom, minutes- parom, valandas, prilygusias mėnesiams, laukiant jo skambučio. Merginą lyg vaiduoklis nuolat persekiojo jo šypsena, dieviškas balsas, iš proto vedantis seksualus kūnas, nuostabus charakteris, dvelkiantis šiluma, meile, švelnumu. Ji įsivaizdavo Manto žydras akis, atsiduodančias ežero gaiva ir tokiu nenumaldomu troškimu. Rugilei jis buvo svajonių vaikinas. Ir vieną dieną atėjo geroji fėja, mostelėjo burtų lazdele ir apakino merginą.

Vartau prisiminimų lapus tarsi nuotraukų albumą. O širdis šnabžda: mano meile, ar pameni tuos praėjusios vasaros vakarus? Kai eidami namų link, skaičiuodavo žvaigždes, kai bandėme įsiklausyti į vasaros vakaro garsus. O atėjus metu mums išsiskirti, tu nenorėjai paleisti manęs ir palydėdavai žvilgsniu. O ar pameni tą giedrą vakarą, kai jau žemė skendo sniego pusnyse? Mes siautėjome sniege kaip vaikai, sniegas kuteno mums skruostus, bet dar labiau jaudino tavo artumas. Pažvelgiau tau į akis. Jaučiau, jog skęstu jose… Ir po pirmo mūsų bučinio mes dar ilgai stovėjome apsikabinę. Ruduo. Vėjas sklaido medžių lapus, o mes kopiame į piliakalnį. Kopiame, norėdami įžiebti žiburėlį, gal būt ta ugnelė kam nors širdį sušildys? Kartu tai bus liudijimas apie mūsų degančias širdis…Tą vakarą, kai tolumoje švietė žiburiai, kai pašėlusiai vėjas kedeno mūsų plaukus, tu man pasakei: “Mūsų meilė stipresnė už viską pasaulyje”. Ir čia pabyra prisiminimai, juos išsklaido vėjas. Šiandien sužinojau, kad mes niekada nebūsime kartu. Žinau tik tai, kad neleisiu vėjui nunešti prisiminimus, juos saugiai uždarysiu savo širdies kertelėje.

Laikas greitai prabėgo, būnant su tavimi, meilė, tarsi viesulas, nešė mus, taip toli. Mačiau tave tada, paskutinį kartą, ir nežinau, ar dar kada gyvenime sutiksiu tave. Tu tik vienas man buvai, tarsi pasaka, o tavo žodžiai taip mylėjo mane, tavo žodžiai sklandė kaip melodija, ir jei jie buvo tikri – sugrįžk pas mane vėl, prašau. Juk sakei mylėsi, šildysi mane, nepaliksi manęs niekados.. Aš tikėjau tavimi, patikėjau tau savo paslaptį ir be galo mylėjau ir kas keisčiausia – tebemyliu. Nors dabar jau viskas yra sena praeitis, bet tada į mano širdį atnešei laimę, o dabar liko tik liūdesys. Pakelk savo mielą veidelį, mano mielas melagi, ar pažvelgtum dabar į mano akis?

Man labai sunku laukti tavęs. Aš jau pavargau, bet lauksiu tiek, kiek reikės. Visą gyvenimą tavęs lauksiu, nes tu ir esi mano gyvenimas… Tavęs netekus nustočiau kvėpuoti. Tu oras, suteikiantis man gyvybę. Niekada gyvenime nejaučiau to, ką jaučiu dabar. Pirmą kartą tokie stiprūs jausmai aplankę mano širdį. Aš nebegaliu valdyti savo kūno, o širdis nori išsiveržti, nori iššokti ir lėkti pas tave, nori prisiglausti prie tavo širdies ir pajusti šilumą, meilę, aistra, plakimą tavo širdies… Jaučiuosi kaip narkomanė, kuriai trūksta dozės, kuriai skausmas drasko visą kūną… Mane skausmas drasko iš vidaus. Drasko aistra tau, geismas, kuris netelpa mano kūne. Taip stipriai dar nieko negeidžiau… Kartais noriu išprotėti, kad nejausčiau to ką jaučiu, nes tai kančia. Aš kenčiu be tavęs. Visa tai kaupiasi manyje. Manyje per daug jausmų… Ir jie tik tau, tik tau vienam. Galiu juos išlieti tik tuomet, kai būnam kartu, kai galiu matyti tavo akis, bučiuoti tavo lūpas, glamonėti… Kai galiu savo kūnu prisiglausti prie tavęs, kai galiu tave jausti. Kai galiu visą tave pajausti ir per tave pajausti save… Kurį laiką buvau nustojusi svajoti, supratau, kad mano svajonės nesipildo. Supratau, kad priartėjęs prie manęs tu vėl nutolsti. Ir taip kaskart, tu priartėdavai ir vėl nutoldavai… O aš laukdavau, kada tu vėl lyg iš dangaus lietaus lašeliu nusileisi man ant delno ir vėl pradžiuginsi mano širdį, kuri visą tą laika tave mylėjo… Mylėjo ir laukė…