Galbūt ši istorija daugeliui pasirodys banali, galbūt kiti pamanys jog, žodžiai, kuriuos tariu neverti dėmesio. Galbūt… Tačiau žodžiai kuriuos šiandien girdi tūkstančiai širdžių yra be galo nuoširdūs ir liejasi tarsi skaidriausia ir verksmingiausia upė, siekianti pasiekti taip trokštamą širdies kertelę… Nežinau nei nuo ko čia pradėti, o gal tiesiog nutilti ir nebyliai kentėti? Pamenu kai pirmą kartą tave pamačiau… Tarsi gaivaus vėjo gūsis prasklendei pro mane ir tapai toks nepamirštamas… Tą gaivų vasaros rytą mane tarsi užbūrei… Gilios tarsi dangaus mėlis akys, kerinti šypsena, išraiškingas žvilgsnis privertė pakilti nuo žemės tarsi ant sparnų… Dar ir šiandien pamenu tą mūsų susitikimą, kuris atrodo buvo tik vakar… Tačiau jau praėjo 5 metai… Žinai Dainiau dar ir šiandien negaliu atrasti tikrosios priežasties dėl kurios tą vakarą vienas kitam ištarėm tą skaudų žodį “Sudie”… Nesuprantu kas įvyko… Juk buvome tokie laimingi… Pameni, kai prie savo meilės medžio vienas kitam prisiekėm amžiams nesiskirti… Priesaika ir du vardai išrašyti širdy išliko, o tavęs šalia jau nebėra… Kiekvienais metais aplankau tą medį, kuris man sukelia tokius šiltus, meilės pilnus prisiminimus… Kartais atrodo, kad tas vienišas medis verkia kartu su manimi… Po penkerių nevilties metų mes vėlei susitikome… Keista… Dažnai savęs klausiu kodėl likimas mus vėlei suvedė? Deja iki šiol atsakymo dar niekur neradau… Tave pamačiusi jausčiausi laiminga…

Mano meilės istorija gali pasirodyti tokia panaši į visas kitas, bet tik tas, kuris yra patyręs, ką reiškia mylėti, tai gali suprasti, kaip tai asmeniška ir su niekuo nepalyginama. Nepažinodama meilės aš buvau šalta, atžagari ir šaipiausi iš tų, kurie liejo ašaras ir nemiegojo naktimis dėl savo nelaimingo įsimylėjimo. Ne, sakiau, man taip niekada neatsitiks, bet eidamas pro šalį, tai nugirdo likimas ir po kurio laiko mano gyvenimas pasisuko visai kita linkme. Jis atėjo į mūsų klasę pavasarį, kai švietė saulė, kuri tirpino po žiemos užšalusias širdis, kviesdama įsileisti meilę. Nužvelgiant naujoką, mano širdyje lyg kas spragtelėjo, matyt, tai buvo pirmosios meilės kibirkštėlė, kuri laikui bėgant, įsiplieskė kaip laužas. Mano širdis pradėjo busti, bet aš niekaip nenorėjau to pripažinti. Laikas slinko, mano žvilgsnis vis labiau krypdavo į jo pusę, o savo mintis vis dažniau užtikdavau kažkur toli klajojančias. Manyje gimė noras mylėti ir būti mylimai. Aš kaip begalėdama bandžiau slopinti ir slėpti savo jausmus, bet veltui, nes ugnies vandens ir meilės nepaslėpsi. Laikas nebuvo mano sąjungininkas, nes vasaros atostogos nenumaldomai artėjo ir artėjo. Pamokos su juo prabėgdavo taip greitai, kaip niekad. Dabar aš troškau eiti į mokyklą, dalyvaudavau kiekvienoje pamokoje, kad tik matyčiau jį. Jei mokykloje nebūdavo jo – nebūdavo ir manęs, nes aš negalėdavau būti pamokose, jei nematydavau jo.

Meilė – tai kažkas Dieviško, kažkas neištiriamo, kažkoks paslaptingas ir trokštamas jausmas. Daugelis žmonių ja net netiki, nes kažkada yra nusivylę ir praradę viltį ją rasti. Bet juk Meilė būna skirtinga… Galima mylėti mamą, brolį, šunį, tėvynę…. Bet iš visų geidžiamiausių yra meilė savo moteriai – savo gyvenimo draugei. Mano gyvenime moters paieška vis dar tęsiasi…. ieškau, bet nerandu… kiti pasakys, kad nemoku ieškot ar per daug geros noriu…. Žinoma, visus mano keliamus reikalavimus žmogaus tikriausiai rasti neįmanoma… nes tiesiog jo nėra… Na nežinau… ieškau tiesiog žmogaus… žmogaus, kuris suvirpintų širdį vos tik jį pamačius… Mano širdis tiesiog trokšta mylėti ir būti mylima… kas kart vos tik pagalvojus, kaip gera būtų mylėti žmogų, dalintis jausmais, žiūrėti vienas į kita, bučiuotis….. ta širdelė sopulingai suvirpa… ji verkia… nori būti surasta žmogučio, kurio nebūtų įskaudinta ir sudaužyta… Kiekvienas žmogus yra skirtingas, skirtingų charakterių, išvaizdos, gyvenimo būdo, vertybių, norų…. bet manau vienas dalykas juos vienija, tai – Meilė. Noras patirti meilę gali būti toks stiprus, kad gali iškrėsti neįtikėtinų dalykų. Noras – tai pagunda… o jos būna įvairios; vienos atneša neapgalvotų skaudžių padarinių, kitos nelaimių ir išgyvenimų… kiti gali būti ir laimingi – tai – rasti meilę. Kad atsilaikyti nuo pagundų reikia turėti valią… stiprią valią… kad niekas jos nepalaužtų… tam reikia tvirto charakterio….

Kodėl mes kartais elgiamės taip, tarytum patys prieštaraudami sau? Vieną dieną galime prisiekinėti meilėje, o kitą jau bėgame neatsisukdami. Kas mus verčia taip elgtis? Spontaniškumas? O gal kvailumas? Jeigu sugebame ištarti žodį “myliu”, ar mes ištikrųjų mylime? Ar tik meluojame patys sau, nes visi aplinkui tik ir kalba apie tą meilę, ir vien bandos jausmo vedami, mes norime to paties, ką turi kiti? Praeidamas viengungis mato žmones – poras, kurie vaikšto susikabinę rankomis, kalba vienas kitam meilius žodelius, ir jis pats to užsimano, nes pasijaučia per daug vienišas, net geriausių draugų apsuptyje. Toks žmogus iškart puola į pirmus pasitaikiusius santykius, vos pajutęs menkutę simpatiją, vien tam, kad nebūti vienam. Ar verta tai daryti? Ar verta draugauti, net jeigu matai, kad jūs visiškai skirtingi? O gal labiau verta būti vienam, tol, kol randi sau artimą sielą? Bet tada tenka ilgą laiką kentėti vienumos jausmą. Vieni žmonės tiesiog sėdi ir laukia, kol į duris pasibels išsvajotasis žmogus, kiti ieško, nepraleisdami nei vieno pro šalį, nes taip mano rasią tą vienintelę personą. Susitikę, laukiantieji ir beieškantys, ima ginčytis, kuris iš jų teisus. Tačiau kompromisas niekada ir nebūna rastas. Yra tik vienas būdas: tiesiog būti su žmogumi, su kuriuo nori būti. Tie santykiai neturėtų būti paremti formalumu, oficialumu.

Prisimenu ta nuostabų žvaigždėtą vakarą, kai mes buvome kartu. Aš sėdėjau šalia tavęs, o tu šalia manęs. Mes žiūrėjome vienas į kitą. Kvėpavome vienas kitam i veidą. Alsavome aistra. Buvo nuostabu. Tu taip lėtai palietei mano kūną, tą akimirką aš lyg sustingau, pasidariau lyg akmuo. Tavo švelni ranka lietė mano įkaitusį kūną, lietė nugarą. Tavo ranka bėgiojo man po visą odą. Vėliau tu palietei mano koją. Ją glostei labai švelniai, lyg bijodamas, kad galiu sudužti kaip krištolas į smulkius nesurenkamus gabalėlius. Lietei mano veidą, apžiūrinėjai jį savo pirštų galiukais, perbraukei pirštais per mano lūpas. Tuo metu norėjau tau pasakyti, kad tu nuostabus, bet tu mane sulaikei, pasakei ša nieko nesakyk ir tu toliau mane gundei. Tu mane mylavai, žiūrėjai į mane savo žaliomis lyg katino akutėmis, o aš tik sėdėjau ir mėgavausi tavo glamonėmis. Man buvo nuostabu tai jausti. Iš lėto pakėliau savo ranką, apglėbiau tave. Švelniai glostyt tave pradėjau. Tu buvai toks karštas lyg saulė. Aš priglaudžiau savo nosytę prie tavosios. Žvelgiau į tave. Norėdavau vis tave pabučiuoti, bet tu vis atsitraukdavai ir sakydavai palauk dar ne dabar. Tu mane mėgdavai labai erzinti. Tas vakaras buvo ne išimtis. Bet aš nepykau, aš buvau labai patenkinta, kad tu esi šalia ir, kad galiu tave jausti ir liesti. Tu man esi visas gyvenimas. Aš be tavęs lyg dangus be žvaigždžių. Man reikia tavęs. Aš labai pasiilgau tavęs mano mylimasis. Tavo bučiniai ir glamonės mane uždega.

Niekada negalėsiu pamiršti to pirmo karto kai pamačiau tave…. parduotuvėje stovėdama tiesiog netekau amo… tu toks gražus, tu nuostabus – mintyse kartojau tai. Niekaip neišėjai man iš minčių, vis grįždavau į tą akimirką kai pamačiau tave. Tu atrodei tobulas, tiesiog pasakų princas, kurio aš niekada nesitikėjau gauti. Štai vieną karštą vasaros dieną pakviesta važiuoti prie ežero, tam pačiam draugų rate sutinku tave – savo svajonių vaikinuką. Visą vakarą, kol buvome netoliese aš tave tiesiog valgiau akimis, o kai mūsų akys susitikdavo, aš susigėsdavau ir nusisukdavau šalin. Grįžusi namo, negaliu pamiršti tavęs, tavo nuostabaus žvilgsnio, kerinčios šypsenos, kuri mane tiesiog užbūrė. Po to vakaro, pamatęs mane pasisveikindavai priversdamas mane raudonuoti ir svajoti, kad kada nors tu būsi šalia manęs. Ir liūdesys užtemdė mano svajones, nes mano gera pažįstama, rodos, jau su tavimi. Aš negalėjau nieko padaryti, nes neturėjau net tavo telefono numerio. Tačiau tu man taip patikai… savo geriausiai draugei vis kvaršindavau galvą, kaip tu man patikai, kol pagaliau ji man padėjo gauti tavo telefono numerį. Ir štai aš jau tau rašau pirmąjį sms, bijodama, kad atstumsi mane, tačiau ne. Kai prisistatau, tu su malonumu su manimi bendrauji žinutėmis. Tarėmės susitikti, tačiau nesusitarėme iki galo ir dar gan ilgą laiką bendraujame tik žinutėmis.

Kartais vanduo bėga taip greitai, o kartais taip palengva, nes upelis ne visada sraunus. Vanduo taip kaip ir laikas skuba, bet karts nuo karto sustingsta nors akimirkai. Vanduo bėga bėga, kol nevirsta ledu, o laikas bėga, kol atsiranda kas jį sustabdo. Kai sutikau tave, net nepagalvojau, kad galiu pamilti, juk tai buvo neįmanoma, nes aš draugavau su tavo draugu. Kartais mes ateidavome pas tave, tu atvažiuodavai su juo pas mane, bet aš nenorėjau suprasti, kad tave pamilau. Tu buvai jo draugas ir žinojai kaip jis mane skaudina, žinojai kiek kartų verkiau, kai jis mane įskaudino. Tu visada rasdavai žodžių mane paguosti, švelniai apkabindavai, būdavau tavo glėbyje, bet to neįvertinau. Mylėjau tave, bet niekam to nesakiau, pradėjau ieškoti progų dar labiau susipykti su draugu, kad tik tu mane guostum. Ir štai nutiko taip: aš palikau savo vaikiną, bet ne, tikrai ne dėl tavęs, tai buvo jo didžiulė klaida padaryta. Po išsiskyrimo aš nedrįsau prisipažinti, kad be galo, be krašto myliu tave. Bandžiau dažniau su tavim susitikti, ieškojau progų. Ir pagaliau pradėjome susitikinėti, bet ne kaip pora, o kaip labai geri draugai. Po to tu išvažiavai mokytis, likome tik draugai, po truputi nutolome vienas nuo kito, pradėjai mažiau rodyti dėmesio, vis rečiau grįždavai. Man širdelę skaudėjo labai, tiesiog šaukte šaukė tave, troško pamatyti, pabučiuoti ir šiltai apkabinti, bet tu to nenorėjai. Ir štai aš pagaliau išdrįsau tau pasiūlyti susitikti pas draugus, ir praleisti vakarą.

Aš tą vasarą buvau viena, neieškojau ir net nenorėjau jokių santykių. Mano vyro idealas visad buvo Vin Diesel… Ir vieną vakarą, kai šienavom pas močiutę kaime, suskambo mano sesers telefonas ir ji padavė ragelį man. Ten išgirdau jos draugo balsą “labas Saulute, esu ne vienas, o noriu atvykt pas tavo sesę, galiu draugą pasiimt, kad tau būtų ką veikt?” na, kadangi aš buvau viena, geros širdies panelė, sutikau pasiaukoti dėl sesers… Ir ką, aš jau susiruošiau į pirtelę, kai kaip tik tuo metu atvyko mano sesers vaikinas. Aš kaip gerai išauklėta mergina nuėjau su juo pasisveikint, ir ką jūs manot, išlipo iš sportinio automobilio Vin Diesel kopija. Skustagalvis, rudaakis vaikinas… Susilydžiau… Bet tą vakarą mudu nepasikeitėm net telefono numeriais… Taip ir galvojom, kad viskas pasibaigs vienu pokalbiu ant žolės po žvaigždėtu dangumi… bet… buvo miesto šventė ir mano geriausias švogeris man kompaniją vėl parūpino, nuo to laiko mudu kartu, ir šiandien jau trys metai…. bet mūsų gyvenime buvo daug kliūčių. Po antro pasimatymo praėjo mėnuo, kol pasimatėm trečią kartą, bet tada pasimatėm visam… po pusantrų metų jis, kaip ir daugelis lietuvių išvyko laimės ieškoti į Angliją… ten buvo devynis mėnesius… jo balsą girdėdavau kas dvi savaites, bet kalbėdavom po tris keturias valandas… spalio gale jis grįžo… visiškai pasikeitęs…atostogavo dvi savaites… tada mes supratom, kad per tuos devynis mėnesius niekas nepasikeitė ir mudu tikrai mylim vienas kitą…

Prieš metus buvau kitokia, gal ir šypsojausi aš daug daugiau, tačiau… dabar jau viskas yra kitaip ir yra taip kaip jau yra. Taip aš pirmą kartą pamilau žmogų be kurio man taip liūdna dabar. Tada viskas atrodė idealu. Susidraugavome gan greitai, jau po pirmo susitikimo atrodė, kad mes esame, dievaži, kiek laiko pažįstami. Buvo gera turėti draugą su kuriuo laikas prabėgdavo nejučia. Su juo jausdavausi pati laimingiausia. Aš jam patikau, jis man taip pat. Jis man kalbėjo daug, o aš tikėjau juo, vienas kitu pasitikėjome, leisdavome laiką kartu ir atrodė, kad mūsų nieks NIEKADA neišskirs. Ištirpdavau kai jis mane apkabindavo, pabučiuodavo… ir nepajutau kaip jį įsimylėjau, dienos lėkė, o tarp mūsų vis didėjo aistra. O dabar man atrodo, kad pasaulis padalintas mums į dvi dalis… Kodėl? todėl, kad per mūsų kelią perbėgo juoda katė, mūsų kelyje vis daugėja kliūčių. Lieka nuostabūs prisiminimai, neužmirštamos akimirkos ir nuostabus laikas praleistas su juo. Tos minutės praleistos su juo nepakartojamos. Visada džiaugsiuos, kad jį sutikau, kad aš su juo buvau, ir tiek daug visko patyriau. Aš jam dėkinga už tai, kad su manim praleido visą šitą laiką. Gal reikėjo stipriau kovoti ir nepaleisti jo, reikėjo nepabijoti ištarti tai ką aš jam jaučiau, bet laiko jokiu būdu nebeatsuksi atgal… gal aš dar galiu jį turėti, juk kartais visai nekalta draugystė gali pasisukti visai kitu keliu. Esame draugais, o kas gali pasakyti, kad mes negalime būti pora?

Ruduo. Už lango vis kaskart išvystu tą taip gerai žinomą vaizdą, vaizdą, kurį pamačiusi prisimenu tave. Lietaus maži lašiukai, besikabarojantys ant mano kambario lango, šlapi rudeniniai lapai, nepaliekantys batų ramybėje ir tas drėgnas šaltis, priverčiantis kiekvieną žmogų ieškotis kažko artimo, tos savo antrosios pusės, kad būtų šilčiau. Ieško. Ieškojau ir aš. Nevalingai, bet taip atsitiko. Tikriausiai pasiilgau šilumos. O gal reikėjo jau žmogaus. Nežinau. Tačiau tada pasirodei tu. Toks gražus, stilingas. Pasirodei tada, kai maniau kad nerasiu. Nors ne tu nepasirodei, mus supažindino. Suvedė, bet ne likimas, žmonės, norėję, kad būtume drauge. Už tai turėčiau tikriausiai dėkoti, bet ar dėkoja žmogus, už tai kad po to turi kentėti? Sakysite ne? Klystate nes už bent kelias suteiktas nuostabias akimirkas, kupinas neapsakomo džiaugsmo širdžiai galima dėkoti, nepaisant to, kad po to verkiau, verkiau ir vis save kankinau klausimais: kuo aš prastesne? ko manyje truko?.. Tačiau apie viska iš pradžių…. Lygiai prieš metus, susipažinau su vaikinuku, jaunesniu siek tiek už save. Jis buvo išvaizdus, galantiškas, gerai išauklėtas, turėjo tiesiog viską, ko aš taip ilgai ieškojau. Mūsų pažintis buvo kiek dalykinė, turėjau jam padėti, tačiau visą tai prisimenu, kaip gražias popietes, vakarus su juo. Bendravau daugiau nei su savo geriausiom draugėm, todėl jį puikiai pažinau kaip ir jis mane..