Galbūt jis naikina tavo sielą tau nė nenutuokiant?

Tinginystė. Viena iš septynių mirtinų nuodėmių. Daugeliui mūsų ji pati mirtiniausia. Mūsų dvidešimt keturių valandų per parą septynių dienų per savaitę „Red Bull“ pasaulyje galime tartis tinginystei turį imunitetą. Akivaizdu, kad mūsų kultūrai nestinga persidirbimo sukeltų opų. Tačiau tinginystė neturi nieko bendro su tinginiavimu. Tinginystė – tai uolus atsidavimas trivialumui, ir jis vienodai užkrečia tiek fanatiką, tiek abejingąjį.

Prieš kelerius metus Niujorke viena moteris buvo užpulta prie pat savo namų. Užpuolikas dūrė jai peiliu, pagrobė keturiasdešimt devynis dolerius ir pabėgo. Auka buvo sužeista. Ji negalėjo pajudėti. Gulėdama kraujo klane, ji ėmė šauktis pagalbos. Ji šaukė daugiau nei dvidešimt minučių, bet visame name neatsirado nė vieno, kuris būtų ko nors ėmęsis.

Tada vėl pasirodė užpuolikas. Jis buvo nesveikas. Važiuodamas pro nusikaltimo vietą ir pamatęs, kad moteris vis dar ten, jis iššoko iš savo automobilio ir ją pribaigė.

Kai policija apklausė to daugiabučio gyventojus, daugelis jų sakė, kad išgirdę šauksmus garsiau paleido radiją. Vienas vyrukas pakilo iš lovos, riktelėjo pro langą ir vėl nuėjo miegoti. Iš viso moters šauksmą girdėjo trisdešimt aštuoni to namo gyventojai.

Ir visi trisdešimt aštuoni nieko nedarė.

Tinginystė nėra tinginiavimas. Ne laiko skyrimas poilsiui, ne nepakankamos pastangos būti geru mažuoju kapitalistu. Tinginystė reiškia abejingumą, abejingumą sielai, abejingumą kitiems žmonėms, abejingumą pasauliui, abejingumą Dievui.

Tinginystės neturėtume vaizduotis kaip priešais televizorių patogiai įsitaisiusio žmogelio – „fotelio bulvės“. Tinginystė panašesnė į giltinę. Ji yra mirties žinios nešėja, kuri savo kaulėtais pirštais baksnoja gyvybe trykšti turėjusias mūsų gyvenimo vietas ir stebi, kaip jas apima atrofija.

Iš esmės tinginystė mus gręžia nuo visko, kas yra iš tiesų svarbiausia, ir pakeičia tai kitais dalykais. Narkotikų vartotojai ir fanatiški TiVo bei kompiuterinių žaidimų mėgėjai gali būti tinginystės aukos, tačiau lygiai tokie patys yra ir daugelis darboholikų, nes tinginystė mus gali nukreipti tiek į letargiją, tiek į fanatiškumą. Bet kuriuo iš šių atvejų mūsų energija išeikvojama nevertingai.

Žinoma, tinginystė nebūtinai bus mūsų išpažįstamų nuodėmių sąrašo viršuje. Galbūt esi toks pats, kaip ir daugybė kitų mūsų visuomenės žmonių, kuriems vykdant savo įsipareigojimus laikas lekia taip greit, kad sau jo visai nebelieka. Mums atrodo, kad tinginystė būdinga tik tiems, kurių kambario kampe kaupiasi vienkartinės sunaudoto maisto pakuotės, arba mūsų draugams, kurie parpia iki vidudienio, o tada pakyla iš patalo vien tam, kad įniktų į savo Facebook’ą. Įsivaizduojam, kad tinginystė nebūdinga tikrą darbą dirbantiems žmonėms, kurie neatsilieka nuo tikro grafiko ir galbūt rūpinasi tikrais vaikais.

Bet taip manydami klystume.

Tinginystė užkrėsti tavo gyvenimą gali ir tuomet, kai žaisdamas su savo vaikais klausaisi iPodo – juk tai reiškia, kad šeimai sutelki ne visą dėmesį. Tinginystė akivaizdžiai pasireiškia, kai planuodamas išlaidas (sąmoningai ar ne), per mėnesį pora šimtų dolerių numatai išleisti užeigose, o labdarai – tolimose šalyse badaujantiems vaikams – skiri vos trisdešimt. Tinginystė pasireiškia, kai bendrauji vien su artimiausiais draugais ir ignoruoji kitus žmones, kurie galbūt atrodo keisti ar netvarkingi – kurių akivaizdus vienišumas aiškiai yra jų pačių kaltė. Tinginystė dažnai skatina rinktis triukšmą vietoj tylos, užimtumą vietoj džiaugsmo, nerimavimą vietoj poilsio, sielą sutraukiantį abejingumą vietoj pilnatviško žmoniškumą atnaujinančio troškimo gyventi.

Tinginystė šlovina mūsų kasdienę rutiną ir – nors suvokiame, kad tai negerai, – mums kužda, kad toks jau yra tas gyvenimas.

Ir priešingai, dangus yra sfera, kurioje šventimas, nepaprastas dosnumas ir užsidegimas yra normalūs dalykai. Dangus toli gražu nėra nuobodi nežemiška vieta, pilna vien debesų ir arfos muzikos. Dangus yra sielą gaivinanti Dievo viešpatystė, įsiveržianti į nesveiką pasaulį ir jį visą atnaujinanti nauja gyvybe. Pauliaus žodžiais tariant, dangus yra sfera, kurioje „visa, kas buvo sulaužyta ar sutrikdyta – žmonės ir daiktai, gyvūnai ir atomai, – yra sutaisyta ir dera tarpusavyje visiškoje harmonijoje“ (plg. Kol 1, 20).

Štai kodėl, kalbėdamas apie mūsų pasaulį sotinantį Dievo buvimą ir viešpatavimą, Jėzus mini troškulį. Jis sakė: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6).

Į pastarąjį Palaiminimą pažvelkime įdėmiau. Jėzus laimino žmones, kurie dar nebuvo pripildyti gerumo. Jis nesakė: „Palaiminti sotieji, kurie elgiasi taip, tarsi tebebūtų alkani“. Ne! „Palaiminti alkstantys ir trokštantys“. Kurie stokoja. Kuriems skauda. Kurie suvokia viduje glūdinčią kančią. Atrodo, kad Jėzus kalba tiems iš mūsų, kurių gyvenimas pažeistas moraliai – pažeistas taip smarkiai, kad mūsų skausmą Jis prilygino badavimui.

Neseniai šnekėjau su savo broliu. Jau metus jis sėdi kalėjime. Brolio balsas buvo liūdnas. Jis turi daugybę laiko pamąstyti apie savo praeitį, apie tai, kas jis yra, ir kuo taps. Jis turi vilties, kad po kelerių metų viskas bus kitaip. Jis nori susigrąžinti savo dukrytę. Jis viliasi, kad žmona jį priims. Jis yra tokioje vietoje, kurioje troškimas, kad viskas vėl būtų gerai, yra nuolatinis. Jam Jėzus sako: „Esi palaimintas – kuris trokšti teisingo kelio, teisios sielos, kad tavo gyvenimas nebebūtų tuščias, – tu būsi pasotintas“.

Visi žmonės suklumpa, klumpa baisiai. Netgi labiausiai stengdamiesi, tu ir aš galime nejučia pasiduoti priklausomybėms ar piktoms mintims – atsidurti prieš mūsų sielas nukreiptame kare. Būtent čia atsiskleidžia, ar esame išties gyvi, nes gyvieji nesusitaiko su nelaisve. Netgi po daugelio metų vergavimo tokiems įpročiams, gyvasis vėl pakils ir sušuks: „Nekenčiu to, kaip klostosi mano gyvenimas, turiu gyventi kitaip“.

Nepasitenkinimas savo gyvenimu nereiškia nesėkmės, tai kaip tik ženklas, kad mūsų širdis dar plaka.

Ir kaip tik mums – atsidūrusiems blogiausioje padėtyje, vargstantiems, netekusiems vilties, apgailėtiniems – Jėzus taria: „Palaiminti, kurie trokštate, kad duobės būtų užlygintos, spragos užpildytos, nes jūsų gyvenimas taps kitoks – jūs būsite pasotinti“.

Tai raginimas bėgti iš pragaro tuštumos į sielą užpildančią dangaus realybę.

Žinoma, pasirinkti dangų nėra lengva. Tai gali reikšti visišką pertvarkymą. Tai gali reikšti, kad teks paaukoti dalykus, kurie tau atrodė svarbiausi. Kaip sakė Jėzus, pasirinkti dangų reiškia paimti tuos kryžius, kuriuos būtum linkęs palikti gulėti ant žemės. Tokiam sielos perkeitimui reikalingas didžiulis troškulys. Jam reikia visiško savęs atsižadančio atsidavimo. O tai tikrai sunkus žingsnis abejingajam – būtent tuo ir remiasi tinginystė. Tačiau tiems, kurie to nori, Jėzaus pažadas yra gražus.

„Tu vėl būsi sveikas. Durys, į kurias beldiesi, bus atidarytos. Tu būsi pasotintas ir tavo pilnatvei nieko netrūks.“

Iš „Relevant Magazine“, vertė Kęstutis Pulokas

Views All Time
Views All Time
1061
Views Today
Views Today
1
0 0