Antrojo pasaulinio karo pradžioje analitinės psichologijos kūrėjas Karlas Gustavas Jungas rašė, kad nacizmo įsigalėjimas Vokietijoje jam nebuvo staigmena. Jis tiesiog žinojo vokiečių sapnus. Būtų sunku atspėti, ką dabar sapnuoja lietuviai, tačiau K. G. Jungo atrastąją kolektyvinę pasąmonę galima patyrinėti per malonumus.

Nekyla abejonių, jog malonumai būna dideli ir maži. Pradėkime nuo didžiųjų. Išsilavinę (o gal dvasingi?) kanadiečiai niekina ledo ritulį, anglai – futbolą, japonai – sumo, italai – mafiją, lietuviai – krepšinį. Tačiau visi be išimties nepriklausomai nuo baigtų mokslų dievina gerą maistą, seksą ir pramogas. Ši „valiuta“ universali, nors ne visada pripažįstama. Išsilavinimas arba efemerinis dvasingumas kiša koją ir, prakalbus apie malonumus, dvasingieji pradeda mekenti apie jiems patiems sunkiai suvokiamas dvasines patirtis. Bet tuščios jų kalbos. Giliau pakapstęs vis vien rasi kažką, kas nė iš tolo neprimins dangiškosios manos.

Atskiriems žmogaus gyvenimo laikotarpiams būdingi savi malonumai ir sava „valiuta“. Paaugliams – draugystė, jaunimui – meilė, suaugėliams – šlovė ir pripažinimas, o seniams rūpi pinigai ir gyvenimas anapus. Tačiau dingojas man, kad visi išvardyti dalykai yra niekis, palyginti su tikraisiais, ne kiekvieno nosiai pasiekiamais malonumais….

Paklausite kokiais? Didžioji bėda yra ta, kad jie veik nepasiduoda apsakomi. Malonumai tokie mažulyčiai, kad tik didis Meistras geba juos aprašyti ir nepaversti šlamštu (viena puikesnių knygų šia tema -Philippe Delerm „Pirmas gurkšnis alaus ir kiti maži malonumai“).

Pora pavyzdžių. Eilinės pavasariškos darbo dienos rytas. Atsikeli anksčiau, nusiprausi, apsirengi, išgeri stiklinę vandens ir sukemši sumuštinį. Išeini iš namų. Įsibruki į jau patikrintą kavinukę, pasiimi išsineštinės kavos, atsisėdi ant suoliuko ir gurkšteli pirmą gurkšnį. Kava, it ryto angeliukas putliomis kojytėmis, nutipena kažkur į tave, siela netenka svorio ir reikia stipriai įsikibti į suoliuką, kad nepakiltum. „Gyvenimas“, – spėji pagalvoti. O žmonės skuba pro šalį…

Po niekingos trūkčiojančiu laiku paženklintos dienos grįžti namo, nusimeti prakaitu trenkiančius rūbus, išgeri ko nors, nueini į vonią ir atsistoji po dušu, atsuki čiaupą ir pirmieji vandens lašai pradeda kapsėti į plaukus. Tavoji gyvastis prisipildo suvokimo, jog laike, kol vanduo pasieks pėdas ir sušlaps visas kūnas, telpa amžinybė.

Mažieji malonumai ir kiekybė neturi nieko bendro. Čia svarbiau kas kita. Nors būna, kad vienas daiktas gali teikti ir didįjį, ir mažąjį malonumus. Tarkim, jums patinka vynas. Didysis malonumas būtų regėti bent tris butelius šio tauraus gėrimo nuosavo baro lentynose (juk jums nepatinka pigūs vynai, tiesa?). Tuo tarpu mažasis malonumas visiškai kitoks: nutaikę tinkamą progą pripildote taurę, atliekate visus reikalingus „fintus“ (apžiūrite, „pateliuskuojate“ – žodžiu, visa tai, apie ką rašo blizgūs žurnalai), išgeriate ir… mažasis malonumas ištiks tada, kai pajusite ne gėrimo skonį, bet poskonį.

Mažieji malonumai pasiekiami tiems, kurie girdi ne tik tonus, bet ir pustonius, mato ne tik spalvas, bet ir atspalvius, regi ne tik judesius, bet ir virptelėjimus, skaito ne tik tekstą, bet ir tai, kas parašyta paraštėse. Dar svarbiau – džiaugiasi šiuo gebėjimu neniekindami tų, kuriems mažieji malonumai nepasiekiami.

Grįžtant prie K. G. Jungo, vienas didesnių mažųjų malonumų yra apytikriai žinoti, kokius sapnus sapnuoja prieš penkias minutes atsitiktinai sutiktas žmogus. Kad patirtum šį malonumą, visai nebūtina domėtis psichologija. Užtenka retkarčiais anksčiau atsikelti, nusiprausti, išeiti iš namų ir…

Views All Time
Views All Time
960
Views Today
Views Today
1
0 0