Kodėl taip dažnai pirmas gimdyvės klausimas apie kūdikį būna ne „Kas tai?“, o „Ar jam viskas gerai?“, „Ar jis normalus?“ O jei medicinos sesuo prieš atsakydama kiek palūkuriuos? Mamos baimės ir abejonės iškart susijungs su vaizduote…

O jeigu iš tikro kūdikiui kas nors negerai? Tuomet mamai teks išgyventi sunkų periodą: ji jausis už tai atsakinga. Nes jos mintys apie vaiką – vaiką jos viduje – ir realus nėštumas yra skirtingi dalykai. Bet atskirti juos ne taip paprasta…

Pokalbiai su tėvais

Šis pokalbis vyko 1961 m. BBC radijo laidoje, skirtoje tėvams. Laidą rengė ir vedė pasaulyje pripažintas psichiatras, psichoanalitikas Donaldas Vudsas Vinikotas (Donald Woods Winnicott, 1896 – 1971). Šis žmogus buvo atsidavęs vaiko psichikos raidos tyrinėjimui, o daugiausia dėmesio skyrė kūdikio ir motinos ryšiui.

Dialogai su tėvais BBC radijuje 7 ir 8 dešimtmečiais sugulė į knygą „Talking to Parents“. Šie pokalbiai neprarado aktualumo ir šiandien.

Čia pateiktoje ištraukoje (jos pradžia – praėjusį šeštadienį) psichoanalitikas kalbasi su Kler Rainer, medicinos seseria, parašiusia ne vieną knygą apie vaikų sveikatą. Pokalbio tema – motinų jaučiama kaltė prieš vaiką: iš kur ji kyla ir kokia jos prasmė?

Vaiko saugumo garantas

K. RAINER: Jeigu motina nejaustų kaltės, ji nejaustų ir poreikio taip stipriai saugoti vaiką, tiesa?

Jeigu jai atrodytų, jog viskas visada klostysis puikiai, o vaikui staiga pakiltų temperatūra, ji sakytų: „Na, nieko bloga nutikti negali; nėra ko jaudintis. Kviesti daktarą? Nereikia, nieko baisaus tikriausiai nenutiks.“

VINIKOTAS: Man šis klausimas gana praktinis. Mat aš daug laiko priiminėju motinas, kurios ateina su vaikais į ligoninę. Matau, kaip jos nerimauja. O jeigu būtų ramios, tai net nepastebėtų, kad vaikas susirgo.

Motinos dažnai ateina ir tada, kai vaikas gan sveikas. Jos sako, kad vakar jis pargriuvo ir susitrenkė galvą: „Aš tik… nesu visiškai tikra, ar jis gerai jaučiasi, ar jam nieko nenutiko?..“

Jos teisios manydamos, kad turėjo ateiti, o iš manęs reikalaudamos pasakyti: „Taip, aš jį apžiūrėjau, jam viskas gerai.“

Kaltės jausmas prieš vaiką praeina, kai mama padaro tai, kas jai pridera. Arba ji gali neiti pas daktarą, o stebėti,galvoti ir suprasti, kad viskas galiausiai susitvarkė. Bet aš manau, kad būtent kaltės jausmas daro ją jautrią ir verčia abejoti savimi.

Gerai žinau, kas būna, kai tėvai nesugeba jausti kaltės ir todėl nepastebi, kad jų vaikai serga.

K. RAINER: Vaikui tai turėtų būti gana malonu, jeigu taip galima pasakyti. Turiu galvoje tą didžiulę atsakomybę, kuri susijusi su juo. Motina pasirengusi prisiimti kaltę už tai, kas vyksta, bausti save ir tokiu būdu ginti vaiką… Tai tikriausiai jam labai malonu; motinos kaltė tampa pagalve, saugiančia nuo tokio didžiulio pasaulio.

D. VINIKOTAS: Taip. Jeigu mes galėtume pasirinkti, mes pasirinktume mamą, kuri mano, kad jeigu nutiko kas nors bloga, tai dėl jos kaltės. Mes veikiausiai nepasirinkume tokios mamos, kuri ieško paaiškinimų išorėje.

Manau, kad iš dviejų dalykų, iš dviejų kraštutinumų, mes pasirinktume motiną, kuri jaučia didžiulę atsakomybę už viską.

Ko nėra knygose

Vinikoto dialogai, jo kalbos radijuje, jo knygos unikalios tuo, kad savotiškai stiprina tėvų imunitetą prieš mūsų laikmečiui būdingą reiškinį – pseudomedicinos propagandą.

„Bet kokią propagandą arba nurodymus žmonėms, ką privalu daryti, reiktų pasmerkti. Primesti jiems doktriną, netgi jų pačių labui, – įžeidžiama, jeigu iš jų atimama galimybė paprieštarauti, išreikšti nepritarimą ir prisidėti prie svarstymų…

Kiekvieną kartą, klausydamas motinų pasakojimų, kaip jos namuose tvarkosi su savo vaikais, jaučiu, kad niekas negalėtų jų išmokyti, ką reikia daryti. Lieka tik pripažinti, kad esamoje situacijoje buvo galima padaryti tą patį arba blogiau.

Žmonės nori suprasti problemas, su kuriomis jiems tenka susidurti; jie nori, kad būtų paaiškinti dalykai, kuriuos jie daro iš intuicijos. Jie nerimauja, kai lieka vieni su savo intuityviais veiksmais, kaip antai sprendimai, kurie ateina į galvą kritiniu momentu. Galbūt tėvai vaikui pliaukštelėjo per sėdynę arba pabučiavo, arba apkabino, arba juokėsi. Nutiko kas dera. Būtent tai buvo teisinga, geriau negalėjo būti. Niekas negalėtų šiems tėvams pasakyti, ką reikia daryti tokiomis aplinkybėmis, nes to negalima aprašyti iš anksto.

Tačiau vėliau tėvai ima svarstyti ir jaudintis; dažnai visiškai nesupranta, ką gi padarė, – ir sutrinka vertindami situaciją. Tokiu momentu jie linkę jaustis kalti ir pasiryžę pulti prie kiekvieno, kas tik kalbės autoritetingai ir duos įsakymų.

Švietimas gali prikibti prie visko, ką žmonės daro ir, tiesą sakant, neblogai darė visada, nuo to laiko, kai šiame pasaulyje atsirado žmogiškosios būtybės.

Jeigu išties pavyksta paaiškinti žmonėms, ką jie daro, jie mažiau būgštauja ir jaučiasi saugesni.

Taigi kai tėvams kyla nuoširdžių abejonių arba jie iš tikro suvokia savo negrabumą, jie nori gauti ne patarimų, o informacijos.

O šio ieškojimo priežastis ta, kad dabar kiekvienas žino, kur kreiptis.

Žmonės ima suprasti, kad į mąstymo, jausmų ir elgesio problemas galimas gana objektyvus požiūris, todėl ne taip įtartinai žiūri į mokslą (netgi jeigu mokslas įsiveržia į sritis, kurios ilgą laiką buvo išskirtinė religijos teisė).

Manau, čia labai platus veiklos laukas: tirti žmonių jausmus, mintis ir elgesį, kad jie geriau galėtų save suprasti. Taip informacija gali sklisti nepažeisdama klausytojo pasitikėjimo savimi. Sunkiausia pasirinkusiems šį kelią – mokyti – tai žinoti gana daug ir suprasti, kur jų žinios baigiasi.

Kartais pokalbiai su tėvais perša tokią mintį: „Jūs turite mylėti savo vaiką; jeigu jūs nemylėsite savo vaiko, jis kentės ir taps nusikaltėliu“. „Jūs turite maitinti savo vaiką krūtimi; jūs turite jausti malonumą maitindamos savo vaiką krūtimi; tai turi būti svarbiausia jūsų gyvenime“. „Jūs turite mylėti savo vaiką, kai tik jis pasirodys šiame pasaulyje; tai nenatūralu – nemylėti savo vaiko…“ Ir taip toliau, ir panašiai. Visa tai labai lengva sakyti, bet tai, kas pasakyta, iš tikro gali nuvesti prie liūdnų rezultatų.

Pravartu būtų pasakyti tėvams, kad kartais motinos iš pradžių nemyli savo vaikų, kad meilė – sudėtingas dalykas, o ne paprasčiausias instinktas; arba paaiškinti, kodėl dažna motina negali maitinti krūtimi.“

Nurodinėjimai žalingi

„Norėčiau pridurti dar štai ką. Radijo laidose neįmanoma kalbėti apie rimtas anomalijas – tiek motinos,tiek kūdikio – ypač apie tėvų anomalijas.

Beprasmiška sakyti žmonėms, turintiems sunkumų, kad jie ligoti. Kai sergantys žmonės kreipiasi pagalbos, mes turime palengvinti jų naštą. Tačiau mes lengvai padarysime žalą arba priversime žmones laikyti save ligotais, nepasiūlę jiems pagalbos.

Beveik kiekvienas patarimas, duotas per radiją, kažkam suteikia skausmo.

Neseniai aš kalbėjau apie tai, kaip įvaikiams pasakyti, kad jie įvaikinti. Aš, žinoma, žinojau, kad kažkam galiu pakenkti. Be abejonės, daug kam sukėliau nerimo, bet viena manęs klausiusi motina atvyko iš toli ir paaiškino, kodėl būtų labai pavojinga jos aplinkybėmis pasakyti dukrai, kad ji įvaikinta. Aš turėjau su ja sutikti, nors iš principo manau, kad teisinga pasakyti tai vaikams, ir kuo anksčiau.

Jeigu motinoms liepiama daryti tą arba kitą, arba trečią, veikiai kyla sumaištis, ir (tai svarbiausia) jos praranda savo gebėjimą veikti beveik nemąstydamos – be ilgų aiškinimųsi, kas tiksliai yra teisinga ir kas ne. Jos pernelyg lengvai pasijunta nekompetentingos. Jos visada vėluoja, jeigu tenka ką nors pasitikslinti knygoje arba išklausyti per radiją (net jeigu jos ir daro viską teisingai), nes teisingi dalykai turi būti daromi išsyk.

Tik jeigu veiksmai intuityvūs arba, kaip sakoma, instinktyvūs, jie padaromi laiku.

Galima apsvarstyti problemą vėliau, ir kai žmonės ką nors apmąsto, mūsų darbas – padėti jiems tai padaryti.

Mes galime aptarti su jais ir jiems kylančių problemų pobūdį, ir veiksmų pobūdį, ir galimų elgesio padarinių pobūdį. Tačiau ne nurodinėti, kaip jiems privalu elgtis.

Galiausiai ar galima per radiją iš tikro mokyti vaikystės psichologijos? Man tai kelia abejonių. Štai dirbant su studentų grupėmis (pavyzdžiui, socialinių darbuotojų arba mokytojų aspirantų, arba gydytojų) mokymas negali būti laisvas, jis turi vykti formalioje aplinkoje.

Šie studentai kurį laiką mokosi ir turi galimybę tarpusavy aptarti tai, kas jiems sakoma; jie gali išreikšti nepritarimą arba kai ką pridurti.

Netgi šiomis palankiomis aplinkybėmis kai kuriems iš jų teks įveikti sunkumus: asmeninius, susijusius su naujomis idėjomis ir nauju požiūriu, ir sukilusiais nemaloniais prisiminimais bei nuslopintomis fantazijomis.

Jiems teks susidurti su naujais išgyvenimais ir permąstyti savo gyvenimo filosofiją. Psichologijos studijavimas nepanašus į fizikos ar net biologijos mokymąsi.

Tėvų mokymas, be jokios abejonės, gali vykti kruopščiai kontroliuojamoje aplinkoje; tačiau radijo laida į šią kategoriją nepatenka. Tokiu atveju mokymas turėtų apsiriboti tik siauru klausimų ratu, t. y. būti orientuotas aptarti normalius dalykus, kurie atsitinka normaliems žmonėms.“

Pamotėms ir patėviams

„Kartais pasakoma nuomonė, esą jei ne pasakos, tai toks stereotipas, kaip „pikta pamotė“, neegzistuotų. Aš taip nemanau.

Kur kas tiksliau būtų sakyti, kad jokios pasakos (ir „baisios istorijos“) nebūtų visuotinai patrauklios, jeigu nepaliestų to, kas būdinga bet kuriam individui – suaugusiam ar vaikui.

Pasaka siekia apčiuopti tai, kas teisinga, baisu ir nepriimtina. Būtent viską iškart: teisinga, baisu ir nepriimtina. Maži „nepriimtini gabaliukai“ iš žmogaus prigimties kristalizuojasi į visuotinį mitą.

O mus dabar domina klausimas: kas konkrečiai kristalizavosi mite apie piktą pamotę?“

Apie tai – kitą šeštadienį

D. W. Winnicott „Talking to Parents“
parengė Vilma Skiotienė

Views All Time
Views All Time
1585
Views Today
Views Today
1
0 0