Moteriškų kvepalų pirkimo gidas (76 dalis) Prince Matchabelli
| |

Moteriškų kvepalų pirkimo gidas (76 dalis) Prince Matchabelli

Prince Matchabelli kvapas Cachet pirmą kartą buvo pristatytas 1970 – aisiais. Tai išskirtinis kvapas kaip ir moteris, kuriai jis sukurtas. Cachet aromatas – tarsi parašas, žavus jos asmenybės atspindys. Italų kino ir teatro aktorė Norina Gilli (Maria Carmi) gimė 1880 m. Florencijoje. Jos tėvas buvo italas, o motina kilusi iš Austrijos. Aktorinio meno paslapčių Norina Gilli mokėsi Vokietijoje. Baigusi mokslus nusprendė pasirinkti Maria Carmi slapyvardį, o vėliau dar buvo žinoma kaip kunigaikštienė Matchabelli. Po tai, kai Norina Gilli gavo Madonos vaidmenį spektaklyje „Stebuklas”, jos karjera pradėjo įsibėgėti, o populiarumas nuolat augo. Netrukus Norina Gilli ištekėjo už pjesės autoriaus ir dramaturgo Charles Volmellera. Po palankaus žiūrovų vertinimo ir didelės sėkmės Charles Volmellera nusprendė pjesę ekranizuoti ir 1912 – aisiais Norina Gilli nusišypsojo sėkmė debiutuoti kine. Tačiau nepaisant sėkmingos karjeros, jos asmeninis gyvenimas nebuvo toks puikus. Po Pirmojo pasaulinio karo ji išsiskyrė su vyru ir dar kartą ryžosi ištekėti už gruzinų kunigaikščio Georgi Matchabelli. Nauja santuoka atnešė naujus pokyčius. Norina Gilli tapusi kunigaikštiene Matchabelli kartu su nauju vyru įkūrė kompaniją “Prince Matchabelli”. 1926 – aisiais pristatė kvepalus „Princess Norina”, kurių buteliuko dizainą Norina Gilli sukūrė pati. Na, o praėjus dvidešimt šešeriems metams nuo pirmųjų kvepalų pasirodymo „Prince Matchabelli” 1952 – aisiais pristatė kvapą „Wind Song”.

Moteriškų kvepalų pirkimo gidas (75 dalis) Prada
| |

Moteriškų kvepalų pirkimo gidas (75 dalis) Prada

Tendre primena Prada sukurtus moteriškus kvepalus, kuriuose kiekvienos iš keturių svarbiausių sudedamųjų dalių kvapas virsta nepaprastai įdomiu ir hipnotizuojančiu. Prada Natural Spray – Prada atnešė į kvepalų pasaulį unikalų tradicijų ir naujovių derinį – sukūrusi vakardienos ir rytdienos kvepalus iš naujo atrado senovinį parfumerijos meną. Sukurti šiuos kvepalus įkvėpė praeitis ir iš jos gimstanti ateitis – juose susilieja atsiminimai, tikrovė ir galimybės. Italų mados namus PRADA 1913 m. įkūrė Mario Prada, kurių pavadinimas iš pradžių buvo „Fratelli Prada” („Broliai Prada”), o pagrindinė kompanijos veikla – aksesuarų gamyba iš odos. Mados namai Prada išgarsėjo tuomet, kai 1978 m. kompaniją paveldėjo įkūrėjo Mario Prada anūkė Miucchia Prada. Ji išplėtė gamybą ir 1985 m. pradėjo gaminti aksesuarus iš nailono, kurie tapo ypatingai populiarūs Europoje, o maža juoda rankinė buvo pripažinta bestseleriu mados pasaulyje. Po ketverių metų Miucchia Prada sukūrė rudens-žiemos drabužių kolekciją, išsiskiriančią paprastumu, elegancija ir patogumu. Ši kolekcija atkreipė kritikų dėmesį, o kolekcijos drabužių modeliai buvo išgraibstyti akimirksniu. 1992 m. mados namai Prada pristatė kolekciją pavadinimu „Miu Miu”, skirtą jaunoms merginoms. Laiku bėgant Miucchia Prada įkurė kompaniją „Prada Group”, kuriai priklausė skirtingi prekės ženklai: „Fendi”, „Helmut Lang”, „Jil Sander” ir „Azzedine Alaia”, tačiau šiandien nuosavybės teisės į šiuos prekės ženklus yra parduotos kitiems mados namams.

Moteriškų kvepalų pirkimo gidas (74 dalis) Paul Smith
| |

Moteriškų kvepalų pirkimo gidas (74 dalis) Paul Smith

Paul Smith Rose – gaivus. Šiuolaikiškas. Traukiantis. Jausmingas. Naujos kartos aromatas. 2007 – aisiais pasirodžiusį žymaus dizainerio Paul Smith kvapą Rose sukurti įkvėpė vienas dizainerio gyvenimo įvykis, o pavadinimą padiktavo pagrindinė aromato sudedamoji dalis – rožės. „Mano žmona padovanojo man ypatingą gimtadienio dovaną – rožių krūmą, išaugintą specialiai man. Tai ir įkvėpė mane sukurti šį nepaprastą kvapą”, – teigė dizaineris Paul Smith. „Į gyvenimą verta žiūrėti su humoru ir ironija”, – teigia pats Paul Smith. Kvapas Extreme – tai dizainerio kūrybos moto atspindys. Elegantiško ir šilto kvapo Extreme, kuriame susipina gėlių natos, šiluma ambros ir gaiva medienos natų, buteliuko šonas išmargintas spalvingais dryžiais – Paul Smith mados ir stiliaus skiriamuoju ženklu. Buteliuko dizainą Paul Smith patikėjo Sophie Hicks – jaunai britų architektei, kuriai pavyko sukurti paprastą, minimalistinį, klasikinį ir kartu labai modernų kvepalų buteliuko dizainą, atspindintį Paul Smith kvapą Extreme. Paul Smith kvapas London įkūnija didmiesčio dvasią. London aromatas skirtas stiprioms moterims, kurios puikiai išmano didmiesčio gyvenimo taisykles ir jomis vadovaujasi. Paul Smith kvapas London toms, kurių negąsdina šiuolaikinio gyvenimo tempas. „London” moteris elegantiška, kerinti, jos tiesiog neįmanoma pamiršti. Žymus anglų dizaineris Paul Smith gimė 1946 m. Didžiojoje Britanijoje. Vaikystėje jis domėjosi sportu ir labai norėjo tapti lenktynininku.

Moteriškų kvepalų pirkimo gidas (73 dalis) Paris Hilton
| |

Moteriškų kvepalų pirkimo gidas (73 dalis) Paris Hilton

Paris Hilton – šie „kibirkščiuojantys” kvepalai įkūnija jų kūrėją. Pakankamai prašmatnūs, kad tiktų linksminantis „karščiausiuose” klubuose, taip pat moteriški ir koketiški. O toms, kurios nelinkusios kliautis likimu ir pačios nori valdyti padėtį, į šį magišką eliksyrą įmaišyta slapta sudedamoji dalis – tokia, kuri neabejotinai sustiprins šiais kvepalais pasikvėpinusios moters žavesį. Aukštuomenės merginai būdingas Just Me kvapas užburia iš karto. Jis trykšta jaunatviška energija, todėl idealiai tinka kvėpintis tiek dieną, tiek vakare. Jis diktuoja madą ir keri, nes yra būtent toks, kokio reikia savimi pasitikinčiai moteriai, tokiai, kokia tampa Paris.Tai kvapas, kuris apsuka galvas. Kai Jūsų paklaus, koks tai kvapas, šypsodamasi atsakykite: „Jis tiesiog skirtas man – Just Me”. Kvapas Heiress – tai dar vieni gėlių ir vaisių kvepalai įkūnijantys jų kūrėję. 2006 – aisiais pasirodęs vakarėlių liūtės Paris Hilton kvapas Heiress puikiai tinka kvėpintis tiek dieną, tiek vakare. Heiress aromatas neabejotinai sustiprins šiais kvepalais pasikvėpinusios moters žavesį. Sukurti naujausią kvapą Can Can skandalingą vakarėlių liūtę Paris Hilton įkvėpė legendinis kino filmas „Mulen Ružas”, nepaprastos dekoracijos, prabangūs kostiumai ir įspūdingas šou. Kvapas Can Can tarsi sukuria nesibaigiančios šventės įspūdį, įsuka į jausmų sūkurį, kur meilę ir neapykantą skiria plonytė linija, o pabaiga tiesiog nenuspėjama. Can Can kvapas provokuoja jausmingu atvirumu ir žavi jaudinančia elegancija.

Moteriškų kvepalų pirkimo gidas (72 dalis) Paloma Picasso
| |

Moteriškų kvepalų pirkimo gidas (72 dalis) Paloma Picasso

„Kvepalai – ypač svarbūs. Jie tarsi parašas”, – sakė Paloma Picasso, garsaus dailininko duktė, pristačiusi savo kvepalus. Teigiama, kad moteriškas, jausmingas aromatas atspindi Paloma Picasso asmenybę, charakterį, skonį, pomėgius. Jis elegantiškas, prašmatnus, jausmingas ir paslaptingas, jis apgaubia ir spinduliuoja šilumą bei nežabotą aistrą. Nepaprastas kvapas Paloma Picasso pabrėžia stiliaus savitumą ir įkvepia pasitikėjimo savimi. Raudonos spalvos kvepalų dėžutė pasirinkta neatsitiktinai – tai mėgstamiausia Paloma Picasso spalva, o juodos spalvos motyvai vyraujantys ant kvepalų buteliuko simbolizuoja jėgą. Garsi dizainerė ir verslininkė Paloma Picasso gimė 1949 m. Paryžiuje. Jos motina buvo dailininkė ir rašytoja Francoise Gilot, o tėvas žymus dailininkas Pablo Picasso. Savo vaikystę Paloma Picasso praleido Prancūzijoje apsupta menininkų ir intelektualų. Jos tėvas Pablo Picasso įamžino Paloma daugelyje savo sėkmingiausių paveikslų, vieni iš jų: „Paloma with an Orange” ir „Paloma in Blue”. Netrukus po universiteto baigimo Paloma ypač susidomėjo papuošalais ir jų kūryba, o 1969 m. jau sukūrė pirmąją savo kolekciją kartu su Yves St. Laurent, vėliau ėmė kurti juvelyrinius papuošalus kompanijai „Tiffany & Co”. Šiandien Paloma žino visas pasaulis, ji unikali dizainerė, kūrybinga asmenybė, ekstravagantiška, išskirtinė. 1988 – aisiais buvo pripažinta pačia elegantiškiausia pasaulio moterimi, ir iki šių dienų tokia išliko. Paloma Picasso stilius savitas ir būdingas tik jai.

| | |

Kun. Julius Sasnauskas: “Aš ramiai žiūriu į visus žmonių klaidžiojimus”

Amerikoje lankotės ne pirmą kartą. Kokie šio atvažiavimo tikslai? Dažniausiai mano kelionės į lietuviškas bendruomenes būna kunigiškos. Tad ir šį kartą buvau pakviestas Lemont Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos Gavėnios proga. Atsiradus galimybei po 2 metų pertraukos atvykau pas savo gerą bičiulį, mokytoją kun. Antaną Saulaitį. Tai dvigubas malonumas – susitikti su žmonėmis, kuriuos aš pažįstu dar iš Dainavos stovyklos laikų, kai gyvendamas Kanadoje toje stovykloje buvau dvasios vadovu. Jaučiuosi tarsi namuose, tarsi gimtojoje aplinkoje. Ar neskauda matant, kiek daug žmonių išvažiuoja iš Lietuvos? Tai sunki tema. Ji dabar visur svarstoma. Tačiau kas gali uždrausti ieškoti žmogui laimės? Aš mačiau daug lietuviškų bendruomenių – ir Anglijoje, ir Kanadoje, ir Australijoje. Negaliu vienareikšmiškai pasakyti, kad visi išvažiuoja ieškoti vien geresnio gyvenimo, geresnio kąsnio ar uždarbio. Gal ir keistai nuskambės, tačiau kartais žmones iš Lietuvos išveja ir patriotizmas, kai jų idealai neišsipildo, žlunga. Manau, kad atsiranda ir tokių, kurie išvažiuoja iš tos aplinkos, kuri kitą sykį tiesiog žlugdo žmogų. Jau lankėtės kai kuriose lietuviškose apylinkėse. Kokie įspūdžiai? Aš ten daugiausia klausiausi išpažinčių, tai ką aš galiu pasakyti (juokiasi)? Visur lietuviškos bendruomenės šiek tiek panašios. Lemonto apylinkės bendruomenė man kažkuo primena Toronto lietuvius.

| | |

Kun. Skaidrius Kandratavičius. Paberžė – kaip Dievo užantis

– Jūsų vardas ir pavardė atrodo labai suderinti. Skaidrius Kandratavičius – puikus sąskambis, gausu jų ir Jūsų poezijoje. Ir prasminiu požiūriu vardas tarsi įpareigoja gyventi kuo švariau, skaidriau. – Už viską turiu būti dėkingas Kūrėjui didžiąja raide, kuris lyg Menininkas žiedžia / žaidžia mūsų likimus gimtinės, protėvių, šeimos, bet ir visuotinesnių, individualesnių kontekstų, aplinkybių žaizdruose. Didžiuojuosi savo žemiška, paprasta, „ne iš ponų“, o drauge (per krikštą) dangiška, mistine kilme, mūsų sena skambia kalba, žeme, kultūra, drauge dėdamas pastangas įžvelgti, išgirsti, užčiuopti giliau, plačiau, daugiau. Nežinau, turbūt tik netiesioginė, analoginė giminystė, bet miela, kai vienas žydas istorikas iš Kauno pavadina mane kunigu Sirokomle, susiedamas su lenkų poetu Vladislavu Sirokomle (Liudviku Kondratovičiumi), Vilniaus universiteto profesoriumi XIX a. Kaip ir į viską, taip ir į atsineštus vardažodžius žiūriu nevienpusiškai, kritiškai: žinoma, Skaidriaus vardas įpareigoja būti perregimam, „transparency international“ skleidėju, kita vertus, tas „rrr“ tratėjimas, griaudėjimas tarsi verčia būti tarp girnų, rastis ir ritinėtis per galvą neįprastai „normaliems“ žmonėms.

| | |

„Nebūk durnas, aik tarnauc dangaus karaliu…“

Viešpaties kvietimas yra labai asmeniškas ir kiekvienam skirtingas, subtilus. Koks buvo Jūsų pašaukimo kelias? Kaip Viešpats Jus kvietė ir kaip Jūs atsiliepėte, kaip išgyvenote? Augau ne tik kad religingoje, bet ir pamaldžioje šeimoje. Tėvulis buvo laidotuvių giedotojas, mamutė jauna irgi giedojo chore. Namuose sekmadienių rytais buvo giedamos Marijos valandos, per gavėnią – Graudūs verksmai, gegužę – atliekamos gegužinės pamaldos. Mes užaugom aštuoniese, aš – pats jauniausias. Buvom penki bernaiciai ir trys mergaitės. Užaugom tarp Alytaus ir Simno, Krekštėnų kaime. Pamenu, vieną sekmadienį, kai dar Santaikoje bažnyčios nebuvo, tėveliai su vyresniaisiais išvažiavo Krokialaukin, o mažieji buvome palikti namuose. Aš buvau kokių septynerių metukų. Grįžta tėveliai iš bažnyčios, o sesuo, prižiūrėjusi mane, ir sako, kad Vaciukas dzykavojo. Tada mamutė pasodzina mani an pečiaus krašto ir liepia šventų rožinį kalbėc. Prededu, o tėvulis prie stalo gieda, aš maišaus, maišaus, verkc predėjau. Tadu mamutė sudraudė: „Tėvuli, nustok – vaikas ražančiaus kalbėc negali“. Nors šeimoje kunigai buvo labai gerbiami, niekas manęs nespaudė, kad eičiau jųjų pusėn. Dešimčia metų vyresnis brolis mokėsi gimnazijoje, gal buvo tikėtasi kunigo iš jo, bet jis tapo girininku. Po Pirmosios komunijos, būdamas dešimties, pradėjau patarnauti šv. Mišioms Santaikoje, vos prieš porą metų susikūrusioje parapijoje. Buvome pirmoji šios bažnytėlės Pirmosios komunijos ir išpažinties laida.

| | |

Mykolas Sopočka – kunigas pagal Dievo širdį

Neseniai pasklido žinia apie tai, kad rugsėjo 28 d. Balstogėje (Lenkija) palaimintuoju bus paskelbtas kun. Mykolas Sopočka, ištikimas šv. Faustinos palydovas ir dvasios tėvas. Vilnietis kunigas, universiteto profesorius, aktyvus sielovadininkas tapo mistikės bendražygiu skelbiant Dievo Gailestingumo žinią XX amžiaus baisumų sūkuryje. Apie tai kalbėjomės su Petru Mackela, kuris jau gerą pusmetį priima lankytojus „Faustinos namelyje“ Grybo gatvėje 29a. Šiek tiek neįprastai atrodo pilkai sidabrinis medinis namelis Antakalnio daugiaaukščių draugijoje. Fotografijose – akiai neįprasti prieškario vienuolyno vaizdai. Tačiau Gailestingumo žinia, regisi, vis aktualesnė. Gerbiamas Petrai, Jūs čia pažįstate kiekvieną kampelį, kasdien pasitinkate lankytojus, kuriems pasakojate apie šio statinio istoriją. Kaip atsitiko, kad „Faustinos namelis“ pateko į Vaikų globos namų teritoriją? Šiame name buvo įsikūręs Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolynas, kuriame 1933 -1936 metais gyveno ir šv. ses. Faustina. Namelis per karą labai nenukentėjo, o vėliau čia apsigyveno gretimais esančių Vaikų globos namų darbuotojai. Galime įsivaizduoti, kokios sunkios buvo pokario sąlygos tiek darbuotojams, tiek vaikams. O šis namelis buvo gerai suręstas ir puikiausiai tinkamas gyventi. Dabartinė direktorė čia taip pat gyveno 14 metų. Kaip tik dėl to namelis ir išliko, nebuvo nugriautas.

| | |

Padangėse skraidantis kunigas

“Ar jau abiem kojomis tvirtai stovite Lietuvoje?” – klausiu kapeliono, stovinčio ant kilimo tako Aleksoto aerodrome Kaune. “Tikrai taip, jau įleidau šaknis ir niekur nebenoriu važiuoti”, – šypsosi V.Veilentas stebėdamas, kaip leidžiasi nedidelis karinių oro pajėgų transportinis mokomasis lėktuvas, kuriuo atskrenda ir buvęs jo instruktorius Romanas Azarevičius. Pasak kapeliono, atėjo laikas atiduoti. Po 15 Italijoje praleistų metų, po tikrai įdomaus, turiningo ir materialiai gero gyvenimo, akivaizdu, kad ne tik tokia gerovė yra svarbi. Ne vien duonos žmogui reikia. Reikia ir dvasios, ir idėjų. Pagaliau Romoje pabaigti du universitetai, gautas daktaro laipsnis įpareigoja ne tik imti, bet ir duoti. Dabar kaip tik vyksta tas davimo procesas. Atidavimo to, kas prikaupta, sužinota, išmokta, išgyventa, kuo dabar galima labai drąsiai pasidalyti su kitais. “Turėjau dar vieną išskirtinę dovaną: du su puse mėnesio teko pabūti Afganistane, keturis – PAG kapelionu. Ten bendravimas su žmonėmis irgi buvo labai tikras ir manau, kad labai naudingas. Kai žiūriu į Lietuvos kariuomenę, man labai gera matyti, kad investuojama ne vien į techniką, bet ir į žmogų. Prisimenu savo kelio pradžią, kai teko dirbti su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Jis sakydavo: “Matai, mūsų vienybė turi būti ne kaip silkių statinėje, kur visi susispaudę, bet kaip orkestre.” Aš maždaug tokiu principu gyvenime ir vadovaujuosi.