Nežinau, ar įmanoma rasti tokius žodžius, kurie galėtu tiksliai išreikšti žmogaus jausmus, tiksliai apibudinti jo būsena. Abejoju… Nes dažnai kalbant apie tai, viskas atrodo per blanku, ne taip tikslu. Protu, atrodo, visiškai suvokiama, o širdis nenori to suprasti, nenori susitaikyti ir priprasti prie tavęs nebuvimo šalia. Sakai, kad prie visko yra priprantama. Taip, be abejo, žmogus juk prie visko pripranta, prie skausmo ir prie liūdesio taip pat, bet kokia tai kaina… Iš pradžių dvasinis skausmas tampa ir fiziniu, rodos nežinai, kur dingti, ką padaryti, kad neskaudėtu. Vėliau, palaipsniui kūną ir sielą užvaldo visišką apatiją praktiškai viskam ir visiems… O juk prie to irgi priprantama… Žinoma priprantama ir prie to, kad gyvenime nelieka džiaugsmo, kad šypsena būna netikra ir nenuoširdi. Galbūt, kada nors ir aš prie viso to priprasiu… O prisiminimuose vis dar gyva ta beprotiška kelionė į Ukrainą. Ta šilta, liepos 20-osios diena, kai sprendimas keliauti buvo priimtas, akyse spindėjo ryžtas ir begalinis tikėjimas, kad rasiu Jį, savo vienintelį, nesvarbu, kokiais keliais reikės eiti ar važiuoti, kokius sunkumus ir kokias negandas reikės iškęsti. Juk visa tai tokia smulkmena, palyginti su tuo, ką reiškia dar kartą pažvelgti Jam į Jo nuostabias akis, apkabinus, jausti Jo kūno šilumą, išgirsti Jo, toki gražų balsą, pamatyti Jo šiltą šypseną. Ir štai, aš jau kely. Kaune, autobusu stoty, ir vėl iškilo vaizdai mūsų pirmojo čia susitikimo.

Prasidėjo viskas nuo vienos paprastos trumposios sms žinutės… Jis jai rašė klausinėdamas ką ji veikia, kaip sekasi, ką mėgsta ir pan… Žinučių daugėjo, o jis vis nenorėjo jai prisipažinti kas esąs, jiedu mokėsi toje pačioje mokykloje, tad ji numanė kas jis ir pradėjo spėlioti… Jai bespėliojant jis pasakė kurioje klasėje mokosi, o vėliau aišku ir savo vardą, tačiau visa kita jai taip ir liko paslaptyje… Sms žinutės ji gaudavo vis rečiau, bet vieną dieną ji nutarė išsiaiškinti kiek tik galima daugiau apie slaptą nepažįstamąjį, vėl gi daug ko sužinoti jei nepavyko, tačiau jie pradėjo geriau bendrauti… Sakyčiau, net artimiau… Jis pradėjo patikti jai, o ji jam. Štai čia galima būtų stabtelti ir pastebėti jog nuo šios vietos istorija galėtų būti kaip ir visos labai graži ir laiminga, tačiau yra vienas didelis bet – ji tokia nebuvo… Na, manyčiau aišku, kad kaip ir visados būna jie įsimylėjo… bet neaišku ar vis dėlto meilė išties buvo abipusė… Jis jai kalbėjo apie tai ko dar niekas nėra sakęs, ir rodos mylėjo taip kaip nieks dar tikrai nebuvo mylėjęs… Ji skraidė ten aukštai debesyse ir viskas jai atrodė lyg Saulės spindulys ir norėjo ji jog tas mažas bet labai akinamas, švelnus, mielas, geras, bei svaiginantis spindulėlis nenuskristų į tolį ir nepaliktų jos vienos, jog jis saugotų ją visur ir visados… Jie bendravo gražiai, tačiau nors ir netikrai, vis vien tai buvo labai svaiginama.. Jis jai rašydavo tai ko rodos nesugalvotų daugiau niekas…

Buvau jaunutė pirmo kurso studentė, o jis subrendęs vedęs vyras. Netikėtai mūsų keliai susitiko ir jau ilgai neišsiskyrė. Tiesiog pamiršom visą pasaulį, nematėm, kas dedas aplinkui. Buvom tik mes abu. Vogiau svetimą meilę, bet jos gavau su kaupu… Negaliu pasakyti, kad man to užteko, tačiau aš buvau laiminga. Kaip paukščiai skraidėme danguje – niekada nepavargstantys, visada išsiilgę. Meilės buvo tiek daug, kad nieko kito, rodos, nereikėjo. Sunkiausios buvo tos laukimo valandos, kai jo nebuvo šalia. Laukiau… Dienos buvo tokios niūrios be jo… Viskas tęsėsi – susitikimai, išsiskirimai. Gyvenom taip, kūrėm ateities planus… Tačiau taip netikėtai užklupo bėdos – ir taip viena po kitos. Bet juk kitaip ir negalėjo būti. Žinojom, tik nenorėjom pripažinti, kad pasaulis yra prieš mus. Sužinojo mano šeima, jo šeima… Tiek sudaužyta širdžių buvo, tiek verkiančių veidų… Žiauru. Turėjom kažką keisti. Bet palikti savo jausmų mes neįstengėm… Daug kas keitėsi, tik ne mes… Negalėjau daugiau skaudinti mylimų žmonių, pasirinkau keistą gyvenimą. Žinojau, kad kartu būti negalėsim. Suvokiau, kad pasaulyje ne tik mes dviese – kuo kažkada tikėjau. Nusprendžiau likti viena, su meile jam. Jis taip pat… Keikiau gyvenimą, kad suteikė man teisę mylėti, o dabar viską atima. Velniškai skaudėjo… kartais užplūsdavo silpnumo akimirkos, tuomet verkdavau, kaip beprotė. Skaudinau save, ir norėjau, kad skaudėtų dar labiau.

Kodėl turėčiau kurti eilėraštį tau, jei vis tiek jo neskaitysi. Kodėl turėčiau jame išlieti savo širdį, jei tau nerūpėjo, kaip ją įskaudinai. Kodėl eilėraštis turėtų būti tau, jei net nepaskambinai. Kodėl turėčiau rašyti, kad man skaudu, jei neatsakei nei į vieną mano žinutę. Ir kodėl išvis aš rašau tau eilėraštį, kodėl prisimenu tave? Todėl, kad buvai mano gyvenimo dalis. Teisingai – BUVAI. Bet nebesi. Taip, kaip leidai man išeiti, taip aš išstumiu tave iš savo širdies. Galvojai, kad man skaudu? Tikėjais pamatyti mane verkiančią? Taip. Ne. Taip, man skaudu. Ne, tu nepamatysi manęs verkiančios. Ar žinai, kad tu jau nebegali grįžti. Jau per vėlu. Laukei per ilgai… Per ilgai leidai mano širdžiai kraujuoti. Ar žinai, kad tavo telefono numerį seniai ištryniau. O tos kelios ašaros buvo tikrai paskutinės, kurias išliejau dėl tavęs. Žinoma, mes susitiksime dar ne kartą. Bet tu būsi man svetimas – su žmogaus iš mano praeities kauke. Kaip manai, ką aš tada jausiu? Dabar manau, kad pyktį, o gal visai nieko. Man buvo labai įdomu žinoti, ką galvojai apie mus. Bet taip ir nesugebėjai duoti jokio atsakymo. Nenoriu tavęs kaltinti, kad nebeliko MŪSŲ. Mes abu kalti. Tiesiog jau taip yra…

Šiandien šeštadienis. Dar prieš gerą pusmetį laukdavau savaitgalių. Nes juose būdavai tu. Rašau ir akyse kaupiasi ašaros (kur ten kaupiasi, jau verkiu…). Jau ne kartą prisiekiau sau, kad neverksiu, bet nieko negaliu sau padaryt. Ilgiuosi tavęs bele kaip… Žinau, kad beprasmiška, bet širdis nesugeba tavęs pamiršt. Buvai geriausias mano draugas. Bet kaip pats sakei, gyvenimas nestovi vietoj, viskas keičiasi. Pasikeitėm ir mes. Kaip aš bijojau šito laiko, tokio kaip dabar, kai nebus tavęs šalia, kai beveik nebendrausim ir viskas kas buvo gera, gulės kažkur praeity… Kaip aš nekenčiu vienatvės… Aš nemoku būt viena… Viską aš suprantu, kad taip turėjo būti, kad tu nebūsi amžinai, bet po velnių, kodėl dar pjauna tavęs ilgesys? Kaip aš norėčiau leisti kitam save pažinti, būti laiminga, džiaugtis gyvenimu. Negaliu, nors ir nesėdžiu tarp 4 sienų, bet kažkas stabdo… Man visi kiti tokie nykūs, tokie tušti… Galėčiau gal susirasti bet ką, kad tik nebūčiau viena, bet ir to neišeina padaryt… Žinau, tau viskas kitaip… Turi savo mergytę ir su ja gal esi laimingas. Tai gerai, linkiu tau laimės. Suprantu, kad tai kas buvo turėtų likt praeity ir prasidėt kažkas naujo. Bet viskas darosi priešingai ir nesuprantu kam… Ir dar, labai nekenčiu žodžių “viskam savas laikas”… Koks dar savas? jeigu aš noriu šiandien gyvent, o ne egzistuot. Noriu šiandien džiaugtis. Nesmerkit, jeigu nesuprasit mano minčių. Netaikau to daugumai. Parašiau tai, kas šiandien buvo susikaupę.

O tai buvo likimo dovana… jis man dovanojo tavo akis, tavo šypseną ir tavo jausmus tavo meile… meile, meilę kuri atrodė tokia kilni, tokia švelni, tokia… kuri nieko nereikalauja, tik duoda… Aš buvau laiminga, aš buvau beprotiškai laiminga, kai galėjau mylėti ir jaustis mylima… atrodė tas jausmas lydės visą gyvenimą ir visas liūdesys, visi neramumai liko praeityje, juk šalia manęs buvo tik nuostabūs žmonės: tu ir geriausia draugė, draugė iš didžiosios raidės… Dienos bėgo greitai, vos spėjome gyventi ir džiaugtis, juk tai buvo gražiausi gyvenimo metai… ir tas troškimas buti kartu buvo toks stiprus ir atrodė kad mūsų meilės paukštis niekada nežus, deja… ten kur geriausi draugai, ten didžiausi gyvenimo skausmai… ir kas galėjo pamanyti, kad tas nuostabių akių vaikinas, to tyro veido angelas mane išduos su… su geriausia mano drauge… tada po kojų skyrėsi žemė, dangus visada buvo pilkas, o už kiekvieną minutę praleistą kartu, aš turėjau sumokėti skausmu… žinau, tu norėjai sugrįžti, sakei suklydai, sakei kad myli, deja… Dabar aš suprantu, kad ta likimo dovana buvo ne dovana, o likimo išbandymas, kai turėjau pasirinkti tave ar geriausia drauge… Aš pasielgiau kitaip: man nereikia draugės išdavikės ir padėvėtų tavo jausmų…

Viltis – sapnas nemiegant. Patikėk tuo! Visi patikėkit tuo! Nes aš tuo patikėjau. Jei tuo tikiu aš, tai visi tuo turi tikėti. Visi… Su didele viltimi važiavau vakar i Kauna. Su milžinišku tikėjimu… Visą širdį užvaldė laukimas, nuojauta, kad turi įvykti kažkas neįprasto. Su laime, nerimu įsijungiau kompiuterį. Vos įžengus i kibernetinį pasaulį tikėjau surasti tave. Koks aš kvailys! Bėgu nuo tų minčių, bet negaliu pabėgti. Labiausia bijau to, kad tai man visai naujas jausmas. Aš su daugeliu panelių norėjau suartėti, aš ir dabar daugelį panelių palydžiu savo žvilgsniu. Taip aš esu simpatiškas ir patrauklus. Tačiau aš stengiausi būti negailestingas. Stengiausi žaisti žvilgsniais, suteikti viltį, bet išlikti amžinai šaltas. Ko gero neveltui mano rankos visados ledinės, kurias taip nori nuolatos kas nors sušildyti. Cha! Kokios jos naivios. Aš perdaug myliu save, kad atiduočiau kam nors kitam, kol neįsitikinčiau, kad jos manęs vertos. Iš išorės atrodau ramus, o širdyje pašėlęs, pilnas vilties, tikėjimo ir laukimo. Taip dažnai tariu, jog netikiu meile, bet ištikrųjų tikiu ja daug stipriau negu kas kitas. Aš mokėsiu išsaugoti ta tikėjimą! Aš mokėsiu laukti! O gal ne? Juk vis dažniau pasijaučiu pavargęs nuo laukimo, ieškojimo, gyvenimo nuobodybės. Dažnai pajaučiu, jog mano gyvenimas reikalingas kitiems, o ne man pačiam. Taip norėčiau užbėgti gyvenimui už akių, sužinoti visą ateitį. O gal ne? Gal nuo to bus tik blogiau.

Meilė… man tas žodis tapo kasdienybė, lyg plaučiau indus, ar šluočiau kambarį. Tas žodis tiesiog prarado savo galią, tyrumą. Svaiginančios akimirkos – nusėtos dulkėmis it senos knygos lentynoje senolių kambary – tokios užmirštos ir niekam nebeįdomios. Ateities krištole matyti tik tamsi bekraštė erdvė. Iš to kas liko – tik nežmoniškas galvos skausmas. Viskas baigta. Tarytum bučiau iš anksto tam pasiruošusi, nes nei viena ašara nenuriedėjo skruostu… Atsimenu laikus, kai kentėjau ir karčias ašaras rydavau, nes man nebuvo galima verkti jo akyse, aš negalėjau liūdėti, ar būti kažkuo nepatenkinta. Aš privalėjau meluoti jam ir sau… Dabar kai pajutau kitų lūpų saldumą, ir tą jausmą, kad kažkam tu dar esi reikalinga, geidžiama, tada tuščiom akim žvelgi į tą žmogų, kuriam dar visai neseniai jutai nežemišką trauką, meilę, ir suprasdama sau tari : “Tarp mūsų jau nieko nebėra, jokios meilės, švelnumo, noro… tik prisirišimas”… Patirtos trys nelaimingos meilės… Ar gali būt kas sunkiau jaunai merginai, kurios akyse degė optimizmas, žavesys gyvenimu? Atsisuku į tėvus, senelius – jie vieniši. Jiems dar sunkiau rasti savo sielos draugą. O metai nestovi vietoje. Pažvelgdama į veidrodį, galvoju: “Negi ir manęs tokia pati ateitis laukia?”… Ne, aš nepasiduosiu kartu su jumis. Visada ateis rytojus. O aš pažadu jį sukurti.

Lietaus lašai, krintantys ant mano lango stiklo tokie pat šilti, kaip ir ašaros krintančios ant mano skruostu… šlapios, nuo tušo pajuodusios ir patinusios akys, man prabanga… sau tai leidžiu labai retai… tik išgėrusi kokią taurę vyno ir prisiminusi tave… O viskas buvo taip gražu… nors turbūt gražu buvo tik man… tau tai buvo žaidimas, tikiuosi kad tau buvo linksma mane skaudinti, tikiuosi patiko… Vos pradėjom bendrauti, tave pašaukė armija… kantriai visus metus laukiau tavęs, maniau praeis tie metai ir pagaliau galėsiu būti laiminga, mylėjau tave… tu sakei jaučiantis tą patį… Taip, armija baigėsi… praėjo tie metai… aš vis laukiau… praėjo ir dar pora mėnesių ir paaiškėjo, kad tu turi panelę… jau 4 metus ją turi… o aš kaip kvailutė laukiau tavęs… graužiausi, aštuoniolikti mano gyvenimo metai praėjo laukiant tavęs, nors tu buvai nevertas… Visą tą laiką buvai ne mano… buvai jos… Tą akimirką, kai pamačiau jus kartu einančius, plyšo mano širdis, dužo visos svajonės… pasaulis tarytum apsiniaukė… O juk mano gyvenimui taip tavęs reikėjo… Mylėjau tave, Mindaugai…