|

Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta Kaune minint 30-ąsias Romo Kalantos aukos metines

Šiandien minime Romo Kalantos auką, kuri prieš tris dešimtmečius tragiška šviesa nušvietė mūsų tautos istoriją. Pavergtoje Lietuvoje devyniolikos metų jaunuolis gynė pamatines žmogaus vertybes. Gynė teisę gyventi garbingai ir laisvai, gynė teisę gyventi laisvoje tėvynėje. Slogiai sovietinei prievartai Romas Kalanta pasipriešino jaunystės drąsa ir tiesos jausmu. Pasipriešino ugnimi. Gyvasis 1972-ųjų metų fakelas Kaune pažadino tautos laisvės ilgesį. Jis išvedė į gatves tūkstančius jaunuolių, kurie kartojo priešmirtinius Kalantos žodžius: “Laisvę Lietuvai!.. Laisvę Lietuvai!” Tuomet ir visiems laikams Romo Kalantos vardas tapo laisvės simboliu. Ir ano meto, ir dabarties visuomenėje jis brėžia rib1 tarp vilties ir baimės, tarp laisvės ir prievartos, tarp tiesos ir melo. Tąsyk Kalantos auka budino žmonių sąžinę. Ne vienas, šios aukos sukrėstas, pasijuto ir tvirtai sau pasakė esąs Lietuvos, o ne sovietijos pilietis. Romas Kalanta ir šiandien kreipiasi į mūsų sąžinę, kviesdamas nepaklusti ideologinei prievartai ir melui, priešintis totalitarinės praeities palikimui ir dabarties absurdui. Pasitraukdamas iš gyvenimo Romas Kalanta paliko raštelį: “Dėl mano mirties kalta tik santvarka”. Šiandien, gerbdami jo auką, turime ryžtis galutinai įveikti tos buvusios santvarkos, melu ir prievarta paremtos santvarkos, palikimą mūsų mąstyme, mūsų darbuose, mūsų kasdienybėje.

|

1972-ŲJŲ KAUNO PAVASARIS

Gegužės 13-14 d. Kaune vyko renginiai, kuriais buvo prisimintas 1972-ųjų Kauno pavasaris. Kauno “Santaros-Šviesos” klubo iniciatyva surengta dokumentų paroda ir “Baltų lankų” knygos “Romo Kalantos auka. 1972 metų Kauno pavasaris” pristatymas restorane “Miesto sodas”. Istorikai diskutavo konferencijoje “Kaunas, 1972: alternatyvioji kultūra, politinis protestas ir kultūrinė rezistencija”. R.Kalantos žūties vietoje atidengtas Roberto Antinio ir Sauliaus Juškio sukurtas “Aukos laukas”. Prieš trisdešimt metų – 1972-ųjų gegužės 14 dieną, 13 valandą – protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją, Muzikinio teatro sodelyje Kaune, priešais sovietinį vykdomąjį komitetą, apsipylęs benzinu, susidegino devyniolikametis jaunuolis Romas Kalanta. Jo mirtis anuo metu sužadino kelių dienų demonstracijas Kaune. Apie tuos įvykius anuomet buvo plačiai kalbama ir rašoma pasaulio žiniasklaidoje. “Draugo” korespondentas Lietuvoje Vidmantas Valiušaitis kalbėjosi su R.Kalantos žūties liudininku, kauniečiu inžinierium energetiku Vidmantu Kiserausku, prieš trisdešimt metų savo akimis regėjusiu liepsnojantį gyvą fakelą. Buvo šilta, saulėta 1972-ųjų gegužės 14-oji. Vidmantas Kiserauskas, tuomet trisdešimtmetis vyras, savo draugo Juozo Uzdilos kieme, kurį nuo Muzikinio teatro sodelio skyrė tik aukšta tvora, tądien remontavo automobilį.

|

Kalanta Romas

1971 m. turėjo baigti 18-ąją vidurinę mokyklą, bet neišlaikęs keleto egzaminų perėjo į vakarinę mokyklą. Dirbo „Aido” fabrike. R. Kalanta buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara. Domėjosi hipių judėjimu ir pats atrodė kaip hipis. Norėjo stoti į kunigų seminariją. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu iš 3 l. stiklainio ir užsiliepsnojo sušukęs „Laisvę Lietuvai!” . Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka”. KGB R. Kalantą palaidojo anksčiau numatyto laiko. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje. Mieste prasidėjo antisovietinis bruzdėjimas. Milicininkai guminėmis lazdomis nepajėgė išvaikyti protestuojančiųjų, todėl iškvietė vidaus kariuomenės dalinius, pasitelkė gamyklų draugovininkus. Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami jų dokumentai (kad būtų galima persekioti), aktyvesnieji – įkalinami. Kai kurie buvo išvežti ir paleisti už kelių dešimčių kilometrų. R. Kalanta apšauktas psichikos ligoniu.
Šis įvykis sukėlė didžiulį rezonansą ir skatino Lietuvos išsivadavimo siekį, kuris, susiklosčius palankioms aplinkybėms, peraugo į Sąjūdžio judėjimą. Kiekvienais metais kauniečiai paminėdavo gegužės 14-ąją. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius bendruomenių susibūrimo vietose.

Meilė ir susižavėjimas…
|

Meilė ir susižavėjimas…

Kas yra meilė… Susižavėjimas… Man šitie jausmai atrodo tokie artimi ir vienas su kitu susiję… Kur yra riba, tarp susižavėjimo ir meilės… Kada ateina tas momentas kai žmogui jauti kažką daugiau nei tik susižavėjimą juo… Ar tai jau būna meilė… Ir išviso kas yra meilė… Ar tai nėra tas pats susižavėjimas… Ar galima mylėti žmogų ir nesižavėti juo… Ir atvirkščiai ar galima žavėtis žmogumi ir nemylėti… Kažkurią dieną man pasakė, kad aš neskiriu meilės nuo susižavėjimo… Tikrai… Nuo tos dienos aš vis bandau surasti skirtumų tarp meilės ir susižavėjimo… Bandau rasti ribą kurią peržengus susižavėjimas virsta meile… Bandau, bet kol kas negaliu… Ar tai įmanoma… Ar tai nėra individualu… Kas vienam atrodo meilė – kitam gal tik susižavėjimas… Nemanau kad kas nors galėtų tiksliai pasakyti kur yra riba, tikrai nemanau… Atrodo kas čia tokio kažkas ėmė ir pasakė kad aš neskiriu meilės nuo susižavėjimo… Gal ir nieko, tačiau dabar mano galvoje sukasi mintys… Mintys apie taip dažnai mūsų vartojamus žodžius… Apie jausmus kuriuos jaučiam kiekvienas, tačiau nei vienas tiksliai nežinom kas tai yra… Tie jausmai tiesiog ateina į mūsų širdis, į mūsų protus… Ir kuo daugiau aš apie tai galvoju, tuo labiau įsitikinu kad aš ir nenoriu žinoti skirtumo tarp šių dviejų labai gražių jausmų… Aš ir toliau noriu nejausti jokio skirtumo tarp meilės ir susižavėjimo…

Įsimylėjusiems… autentiškos žinutės, eilėraščiai
|

Įsimylėjusiems… autentiškos žinutės, eilėraščiai

Dviejų žmonių polėkiai, ir visai nesvarbu, kokie šių žmonių vardai. Ar suklysiu juos pavadinus mylimaisiais? Žodžiai – žmonių kalba. Ir kartą sumanyti, ištarti ar parašyti, jie tampa visų žmonių – nes visi mes esame susiję. Šekspyras vienoje savo komedijų „As you like it” rašė apie Septynis žmogaus amžius (Seven ages of man). Šiame monologe žmogaus gyvenimas lyginamas su scena, kurioje žmogus lyg aktorius atlieka įvairius gyvenimo vaidmenis, suskirstytus pagal jo amžių. Pirmasis – kūdikystė, antrasis – vaikystė, trečiasis – paauglystė, ketvirtasis – jaunystė, penktasis – branda, šeštasis – senatvė, septintasis – „antroji vaikystė”. Kam čia rašau apie Šekspyrą? Todėl, kad šita meilės poezija, jeigu ją taip galima pavadinti (nors iš tikro vardai nėra esminis dalykas), pagal Šekspyrą atitiktų paauglio gyvenimo tarpsnį, kurį jis apibūdina kaip gražiausią žmogaus gyvenimo etapą: jis įsimyli, jį jaudina (suaugusio žmogaus akimis žiūrint) „paprasti dalykai”, savo jausmus jis reiškia per poeziją ir galbūt kitokias meno formas. Kaip ir iš visko gyvenime, galima iš to nusijuokti, o galima tuo ir pasigrožėti. Juk kiekvienas gyvenimo etapas ypatingas ir nuostabus, todėl sakau: Dalinkimės polėkiu ir švęskime džiaugsmą! Nes džiaugsmo niekad nebus perdaug!

Meilės būsena
|

Meilės būsena

Meilė yra būsena. Ji yra pastovi ir amžina. Meilė yra sąmonės išraiška – būsena. Meilė yra visur, ji – pasaulio pagrindas, kaip ir visos Kūrinijos. Iš jos gimsta Grožis, kurį matome, Išmintis, kurią įgyjame ir Laisvė, kurioje matome Meilę. Meilė niekada nesibaigia, niekada ir niekur nedingsta, tačiau nevaldomas protas ne akimirkai nebūna be veiklos ir pastoviai kuria chaoso principu. Protas paima ir suasmenina, sukoncentruoja žmogaus mintis į konkretų objektą, jį išskirdamas iš kitų. Pvz.: Jūs mylite gamtą ir visa jos išraišką, bet įvyksta kažkas, kas jus priverčia susikoncentruoti į vieną objektą, ir tuomet jūs pradedate apie jį suktis savaisiais tikslais. Taip jūs vientisą nedalomą pasaulį padalinate į daugybę dalių, suardote harmoniją, ir tampate prisirišęs prie savo minčių koncentrato, patikusio labiau už kitus objektus. Štai tada Meilė virsta jausmu, jausmas gimdo aistrą, norą turėti, valdyti, tuo būdu vyksta vidinis konfliktas, iš kurio gimsta pavydas, nusivylimas, kerštas, išsiskyrimas, kančia, jeigu objektas nepateisina jūsų vilčių. Meilė nežino, nepažįsta vergovės, ji yra nedali, visą apimanti, viską skandinanti savyje. Meilė yra Tiesa, ji yra ir visada bus, tik protas daro ją asmenišką, o žinių neturėjimas paverčia ją kančia. Mylėti reiškia paleisti, suteikti, atiduoti ir atsiduoti, – reiškia neįpareigoti, viską ištverti ir išlikti. Meilė tai – absoliutus atleidimas, o tai reiškia, kad nėra įsižeidimo.

| |

“Adobe” prakalbo lietuviškai

„Tilde IT” užbaigė naujausios „Adobe Acrobat 8″ versijos vertimą į lietuvių kalbą. Tai vienas iš didžiausių apimčių programinės įrangos lokalizavimo projektų Lietuvoje.
Pasak „Adobe Acrobat” kūrusios kompanijos „Winsoft” atstovų, šiandien kiekvienai tarptautinei kompanijai yra svarbu turėti savo programinės įrangos lietuvišką versiją, nes remiantis bendrovės atliktais tyrimais akivaizdu, kad Lietuvos kompiuterių vartotojai daug mieliau naudoja lietuviškai kalbančias programas ir tokių programų vartotojų skaičius nuolatos auga. Tokių didelių programinės įrangos kūrėjų kaip „Winsoft” programų lietuvinimas yra labai svarbus procesas, nes jau seniai Lietuvoje programine įranga naudojasi ne tik kompiuterių specialistai, bet ir kitose srityse dirbantys žmonės. Nors Lietuvoje dar didelė dalis programinės įrangos nėra sulietuvinta, tačiau „Tilde IT” atlikti programų lietuvinimo darbai leidžia manyti, kad jau netolimoje ateityje daugelis programų kalbės su mumis lietuviškai. Pasak „Tilde IT” direktoriaus Apolinaro Škikūno, nors pagal sulietuvintų kompiuterinių programų kiekį Lietuva vis dar atsilieka nuo kitų Europos šalių, tačiau pastaruoju metu situacija sparčiai keičiasi. Tai jau ne pirmas didelis programinės įrangos lokalizavimo projektas, kurį įvykdė bendrovė „Tilde IT”. Lokalizavimo paslaugas bendrovė teikia tokiems pasaulinės programinės įrangos rinkos gigantams kaip „Microsoft”, „Oracle”, „IBM” ir kt.

|

Kodėl garsėjame kaip žudikai ir pinigų padirbinėtojai?

Tarsi antikinė dviveidė kaukė Lietuva pasauliui demonstruoja du savo veidus. Vienas jų – reprezentacinis, svetingai besišypsantis, malonus ir atviras. Kitas – žiaurumo ir klastos iškreipta grimasa. Ir senajame žemyne, ir Amerikoje Lietuviai kartas nuo karto primena apie save nusikaltimais bei skandalais. Pastarosiomis dienomis JAV žiniasklaidoje atsiradę pranešimai apie iš Lietuvos kilusių asmenų teismo procesą Los Angeles ir jų įvykdytus žiaurius nusikaltimus, taip pat ir Europos spaudoje pasirodanti informacija apie lietuvių gaujų karus užsienyje, iš Lietuvos kilusias elitines prostitutes, dėl nakties su kuriomis lekia Didžios Britanijos aukštų pareigūnų galvos ir panašūs dalykai prisideda prie itin prieštaringo mūsų šalies ir lietuvių įvaizdžio kūrimo. Viena vertus, Lietuva save reklamuoja pasauliui kaip aukštos kultūros, gilių tradicijų šalį, savo gyvenimą statančią ant stabilių katalikybės pamatų, kita vertus, lietuvių elgesys užsienyje ir savo tėvynėje akimirksniu paneigia gerą nuomonę ir palankų nusistatymą pakeičia atsargiu dėbčiojimu per saugų atstumą. Šiuo metu nagrinėjama ir bene labiausiai Lietuvą išgarsinusi eurų bei dolerių padirbinėjimo byla. Visko mačiusius ekspertus nustebino ir pribloškė neįtikėtina padirbtų kupiūrų kokybė – jų praktiškai neįmanoma atskirti nuo originalų. Be to, stebina pinigų gamybos mastai – prokurorams pavyko įrodyti, kad vienas gaujos narių realizavo mažiausiai 3 tūkst. vienetų 50 nominalo JAV dolerių banknotų.

|

Lietuvišką verslą stabdo ribotos rinkos galimybės

Pastaruoju metu pastebima tendencija – Jungtinėse Valstijose silpsta į siaurą lietuvių vartotojų ratą orientuotas verslas. Lietuviams verslininkams tenka parodyti visą savo apsukrumą bei sugebėjimus, kad išsilaikyti ir užkariauti pasiūlos išlepintų amerikiečių dėmesį. Atrodo, kad netrukus vien tik į tautiečių poreikius nukreiptas biznis taps hobi. Tačiau galbūt lietuviškų pavardžių atsiras JAV verslo magnatų sąrašuose? Taigi, kodėl merdi lietuviškas verslas, kai lietuviams verslininkams visai neblogai sekasi? “Emigrantas” ne kartą aprašė lietuvių sėkmės istorijas, kuriant ir plėtojant savo verslą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau jeigu kalba pasisuka ne apie pavienes kompanijas bei įmones, bet apie patį “lietuvišką” verslą, iš pokalbių su vietos verslininkais susidaro ne guodžiantis vaizdas – atrodo, kad “trečiosios bangos” lietuvių verslas pamažu užleidžia savo pozicijas ant lietuviškumo pakylos ir geriausios jo dienos jau praeityje. Ar tikrai verta pasiduoti pesimistinėms nuotaikoms? O gal tiesiog vyksta natūralūs pokyčiai ir jėgų persigrupavimas? Ne paslaptis, kad pastaraisiais metais gerokai sumažėjo lietuvių, įsigyjančių gyvenamuosius namus. Šia verslo šaka užsiimantys asmenys ima skambinti pavojaus varpais, sakydami, kad į lietuvius orientuota nekilnojamo turto rinka, klestėjusi prieš keletą metų, dabar ima merdėti. Taip pat nerimą keliančių ženklų dėl sumažėjusio renginių lankymo akcentuoja ir renginius organizuojančių kompanijų atstovai.

|

„Skalvijos“ kino centre pristatyta Giedrės Beinoriūtės filmų programa

„Skalvijos“ kino centre gegužės 11 – 16 d. bus pristatyta kino režisierės Giedrės Beinoriūtės filmų programa. Nors autorę būtų galima priskirti jaunajai kūrėjų kartai, tačiau filmus ji nuosekliai kuria jau dešimtmetį. G. Beinoriūtės filmografijoje jau šeši filmai. Pirmasis jos filmas „Mano vienišos draugės“ (13 d. 18 val.) sukurtas dar studijų metais. Tai ironiškai graudus dokumentine maniera nufilmuotas pasakojimas apie penkių vienišų draugių kasdienybę. Jau režisūriniame debiute atsiskleidžia G. Beinoriūtės psichologinės įžvalgos, mokėjimas parinkti aktorius, dirbti su jais. Mažai kam matytas vaidybinis filmas „Mama, tėtė, brolis, sesė“ (13 d. 18 val.) iš visų filmų išsiskiria dramatiška nuotaika. Tai intymi vienos šeimos drama, kelianti žmonių susvetimėjimo klausimus. Filme vaidmenis sukūrė garsūs Lietuvos aktoriai Jūratė Onaitytė, Vytautas Petkevičius. Bene labiausiai G. Beinoriūtę išgarsinęs filmas „Troleibusų miestas“ (11 d. 18.30, 14 d. 18.50) rodytas ne viename tarptautiniame kino festivalyje, o 2003 m. apdovanotas festivalio „III International Audiovisual Festival Baku“ (Azerbaidžanas) prizu. Tai dokumentinis filmas, kuris atskleidžia ne tik Vilniaus visuomeninio transporto kontrolierių ir zuikių santykius, bet kalba ir apie mūsų pačių kasdienybę, neišsipildžiusias svajones ir norą gyventi geriau. Vaidybiniame filme „Egzistencija“ (15 d. 18.20) režisierei vėl pavyksta suderinti valiūkiškumą su liūdesiu.