| | |

„Samsung” kuria didžiausios talpos standžiuosius diskus

Plataus vartojimo skaitmeninės elektronikos ir informacinių technologijų lyderė „Samsung Electronics” praneša kurianti aukščiausios kokybės 2,5 colio 7200 rpm (apsisukimai per minutę) standžiųjų diskų seriją „SpinPoint MP1″. Tai didžiausios talpos – 200 gigabaitų (GB) – 7200 rpm greičio ir 2,5 colių diskai su SATA sąsaja. MP1 serija skiriama įmonių sistemoms, pavyzdžiui, darbo stotims, RAID (perteklinis savarankiškų diskų masyvas) serveriams ir moduliniams serveriams. „SpinPoint MP1″ serijoje naudojama PMR (vertikaliojo įrašymo) technologija, serijinis 3,0 Gbps ATA, yra ir NCQ (Native Command Queuing), o tai garantuoja puikias veikimo charakteristikas. Siekiant standųjį diską apsaugoti nuo vibracijų ir smūgių, įdiegtas RVC (Rotary Vibration Controller), yra ir variantas su skaitmeniniu FFS (Free-Fall Sensor). Pirmą kartą „SpinPoint MP1″ serijoje panaudota technologija RVC neleidžia galvutei nukrypti, kai diską veikia intensyvi vibracija, todėl duomenų skaitymas dar patikimesnis. „SpinPoint MP1″ serijos 2,5 colio diskai garantuoja kol kas didžiausią maksimalią 100 GB vieno disko talpą, 7200 rpm. Bus galima rinktis 80 GB, 120 GB, 160 GB, 200 GB talpos diskus su papildoma 8 MB arba 16 MB spartinančiąja atmintine. Masinės gamybos pradžia planuojama gegužę.

| |

Unikalūs mokymai – „WEB HACKING: įveikti internetą”

UAB „Informacijos saugos sprendimai” praneša apie Lietuvoje pradedamus teikti unikalius kursus, kuriuose siūloma trumpam tapti kompiuteriniais įsilaužėliais ir atsidurti tamsiojoje interneto naudotojų pusėje. Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad apsaugoti įmonės informacinių technologijų sistemas nuo kompiuterinių įsilaužėlių (hakerių) pakanka įdiegti ugniasienę ir antivirusines sistemas. Tačiau šios ir panašios priemonės visiškai neveiksmingos prieš tinklalapių saugumo problemas. O dažna įmonė jau nebeapsiriboja vien tik reprezentaciniu savo tinklalapiu, tačiau dažnai į internetą perkelia ir dalį savo verslo. Būtent dėl to įsilaužėlių taikiniu tampa tinklalapiai. Tyrimų kompanijos Gartner duomenimis, 75% įsilaužimų įvyksta pasinaudojant nesaugiais tinklalapiais. Savo tinklalapių pažeidžiamumu Lietuvos įmonės ne tik neatsilieka nuo kompanijų vakaruose, bet ir dažnai jas „lenkia”. Kitaip nei kitai programinei įrangai, tinklalapiui dažnai tiesiog negalima atsisiųsti ir įdiegti saugumo spragos pataisymo. Nors lietuviškas internetas ir kenčia nuo įsilaužėlių, tačiau niekas nelinkęs to afišuoti, nes tai yra neparanku nukentėjusiai įmonei. Kovodami su šia problema, UAB „Informacijos saugos sprendimai” pristato „WEB HACKING: įveikti internetą” mokymus, nagrinėjančius tinklalapių, web servisų ir kitų HTTP protokolo pagrindu veikiančių sistemų saugumo problemas. Mokymų metu naudojama daug pavyzdžių, nurodančių kokias klaidas dažniausiai daro Lietuvos programuotojai.

| |

Internetą išstums… Žmonių tinklas

Įprasto interneto greitai nebeliks: jau kelerius metus jį neatpažįstamai keičiame mes patys, paprasti vartotojai. Su IP telefonija, interneto dienoraščiais, „YourTube”, ir kitu mūsų pačių kuriamu turiniu Internetas tampa „Žmonių tinklu” – sako „Cisco” padalinio Lietuvoje vadovas Rimvydas Maskaliūnas. „Daugiau ne dešimtmetį internetas plito palyginti vangiai, ir viena iš priežasčių – labai paprasta: jame tiesiog nebuvo pakankamai turinio, – sako R.Maskaliūnas. – O turinio nebuvo todėl, kad nebuvo kam jį sukurti. Tų „dedikuotų” asmenų ar įmonių, galėjusių talpinti turinį internete, buvo akivaizdžiai per mažai”. Tačiau, pasak „Cisco” vadovo, situacija iš esmės pradėjo keistis tada, kai interneto vartotojai tapo ir jo kūrėjais – pradėjo rašyti dienoraščius, talpinti savo filmus, muziką ir patį įvairiausią kitokį skaitmeninį turinį. „Jei anksčiau skaičiavome apie milijoną naujų interneto puslapių per parą, tai dabar tas skaičius dar keliskart išaugo, – sako R.Maskaliūnas. – Taigi, internetas tiesiog žmogiškėja – kiekvienas su juo ir per jį kontaktuoja tiesiogiai, ir ne tik raštu, bet ir balsu, vaizdais ir t.t.” Tema „Sveiki atvykę į žmonių tinklą” Lietuvos informacinių technologijų bendruomenei bus pristatyta kitą savaitę vyksiančioje „Cisco Expo” – parodoje, kuri Europos šalyse nebe pirmus metus sutraukia daugybę IT specialistų. „Faktiškai “Cisco Expo„ yra naujovių pristatymas ir demonstravimas, – sako R.Maskaliūnas.

LŽS pozicija: žiniasklaidos verslo tarpusavio kova virsta kova be taisyklių

LŽS pozicija: žiniasklaidos verslo tarpusavio kova virsta kova be taisyklių

Lietuvoje nėra realios žiniasklaidos verslo savireguliacijos, todėl aštrėjanti tarpusavio žiniasklaidos priemonių savininkų kova dėl auditorijos tampa kova be taisyklių ir jokios etikos. Pastaruoju metu viešoje erdvėje užviręs informacinis karas dėl naujai atisiradusio portalo www.delfinas.lt (anksčiau skelbtas jo pavadinimas buvo www.delfis.lt) yra akivaizdus negarbingos žiniasklaidos verslo pavyzdys. Nepaisant svarbių ir aktualių temų paviešinimo “Respublikos” leidiniuose apie anoniminių komentarų svarbą ir pavojus visuomenei, pastaruoju metu dienraštyje “Respublika” ir kai kuriuose kituose leidiniuose skelbiami straipsniai bei komentarai apie naujienų portalo www.delfi.lt vadovus yra ne kas kita, kaip bandymas atkreipti visuomenės dėmesį į naujai atsirandantį beveik identiško pavadinimo konkuruojantį naujienų portalą internete. Tačiau priemonės, kuriomis tai daroma, akivaizdžiai pažeidžia esminius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (priimtas 2005 05 15) principus. Visų pirma, priimant šį kodeksą buvo akcentuojama, kad priimantieji jį nesieja savęs su tais viešosios informacijos rengėjais, kurie toleruoja nesąžiningą žurnalistiką ar negarbingus konkurencijos principus. Todėl Lietuvos žurnalistų sąjunga ragina žiniasklaidos priemonių savininkus atsitokėti ir dar kartą sugrįžti prie pamatinių garbingos žurnalistikos ir žiniasklaidos verslo principų.

Kas nugalės internetinės purvasklaidos drakonus?
|

Kas nugalės internetinės purvasklaidos drakonus?

Šią ir praėjusią savaites dienraščiai „Respublika” ir „Vakaro žinios” savo pirmuosius puslapius paskyrė neigiamų internetinių komentarų problemai. „Delfi.lt skelbia net raginimus žudyti”, „Monikos internetas liepia žudyti”, „Internetas: purvo jūra”, „Purvinam Delfiui teks apsikuopti”, „Delfio pamazgos įsiutino Seimą”, – tokiomis antraštėmis mirgėjo abu dienraščiai. Straipsnius interneto svetainėje „Delfi.lt” komentuojantys žmonės įprato nuolat lieti savo pyktį – kasdien parašoma tūkstančiai rasinę, tautinę, religinę neapykantą kurstančių atsiliepimų. Naujienų portalo www.delfi.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė sakė, kad prieš kurį laiką buvo paskirtas darbuotojas, kuris „trina” netinkamus komentarus. Pasak redaktorės, jis tai daro „iš akies” – naikina tuos komentarus, kurie gali būti pripažinti pažeidžiančiais įstatymus, o juk už įstatymo ribas peržengiančios nuomonės pareiškimą interneto vartotojai gali būti traukiami administracinėn ar net baudžiamojon atsakomybėn. Visuomenės informavimo įstatymas numato, kad už Internete skelbiamus komentarus atsako ne tik portalo valdytojas, bet ir jų autorius. Policijos pareigūnai tikina turintys technines galimybes nustatyti tokių įstatymų pažeidėjų tapatybei. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas už informacijos, propaguojančios nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, platinimą numato baudą nuo penkių iki dešimties tūkstančių litų.

Ekspertų nuomone, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimų neužtenka

Ekspertų nuomone, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimų neužtenka

Praėjusių metų gruodžio mėnesį Seimas priėmė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimus bei papildymus. Buvo nuspręsta pakoreguoti penkis iš vienuolikos įstatymą sudarančių straipsnių. Tačiau ekspertų nuomone, to nepakanka. Įstatyme praplėsta ribojamos viešosios informacijos samprata, įtraukiant tris naujus punktus. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos siūlymu, įtraukta nuostata, jog į šią kategoriją papuola ir viešoji informacija, kuri pataria, kaip „pasigaminti, įsigyti ar naudoti sprogmenis, narkotines ar psichotropines medžiagas bei kitus gyvybei ar sveikatai pavojingus dalykus”. Pasak Žurnalistų etikos inspektoriaus patarėjo Deivido Velko, toks sprendimas buvo priimtas siekiant užbėgti įvykiams už akių, mat ypač internetinėje erdvėje, užsienio tinklalapiuose, tokios informacijos pasitaiko. „Sukontroliuoti internete esančią informaciją, žinoma, yra šiek tiek „donkichotiškas darbas”, tačiau veikia vadinamosios „karštosios linijos”, kurių pagalba ir informaciją, pasirodančią kitose šalyse, galima sukontroliuoti”, – sako D.Velkas. Kitų Europos šalių įstatymuose taip veikia panašios nuostatos, tad net ir tinklalapio, kuris nepriklauso Lietuvai valdytoją ar informacijos rengėją turėtų būti įmanoma nubausti. Inicijuodama tokius Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo papildymus, ekspertų grupė nusprendė tarsi „užbėgti įvykiams už akių”, kad tokia informacija neatsirastų bei neplistų Lietuvoje.

Žurnalisto akreditacija – gaišatis ar būtinybė?

Žurnalisto akreditacija – gaišatis ar būtinybė?

Tarp žurnalistų sklando kalbos, jog akreditavimo procedūros Lietuvos institucijose neretai apsunkina jų darbą ar net trukdo tinkamai atlikti paskirtą užduotį. Siekiant išsiaiškinti, ar tai tėra „išpūstas muilo burbulas”, ar veikiančios akreditavimo sistemos išties vertos tobulinimo, „Žurnalistų žinios” atliko „mini” tyrimą. Iš dešimties apklausoje dalyvavusių žurnalistų, dirbančių tiek spaudoje, tiek radijuje ar televizijoje, keturi teigė susidūrę su akreditacijos problemomis. Devyni iš dešimties apklaustų žurnalistų Lietuvos institucijose veikiančias akreditavimo sistemas teigė vertinantys vidutiniškai. Tiek pat mano, jog akreditavimo procedūros apskritai apsunkina žurnalistinį darbą. Žurnalistai sako, jog problemų jiems iškyla dėl darbovietės, kuriai atstovauja, įdarbinimo būdo ar terminų, susijusių su akreditacijos išdavimu bei užsakymu. Žurnalistikos instituto direktoriaus Andriaus Vaišnio nuomone, žurnalisto, kaip darbuotojo, statusas institucijoms, teikiančioms akreditacijas, neturėtų rūpėti. „Nesvarbu, į kurią instituciją žurnalistas nori patekti. Jis gali būti vadinamas „freelance” žurnalistas, ar dirbantis pagal sutartį. Jokiai institucijai neturi turėti jokios reikšmės tai, kaip ir kokiomis sąlygomis (atitinkančiomis įstatymą) yra įdarbinamas radijo, televizijos kompanijos arba spaudos bendrovės darbuotojas. Žurnalistas turi įgaliojimus atlikti užduotį, ir tiems įgaliojimams įgyvendinti jam neturi būti sukuriama kliūčių”, – sako A.Vaišnys.

LŽS ir Žmogaus teisių stebėjimo institutas įžvelgia viešosios informacijos cenzūrą

LŽS ir Žmogaus teisių stebėjimo institutas įžvelgia viešosios informacijos cenzūrą

Policijos komisariatų reikalavimas pasirašyti bendradarbiavimo sutartis sukėlė daug ginčų ir žurnalistų protestų. Lietuvos žurnalistų sąjunga kreipėsi į Žmogaus teisių stebėjimo institutą, kad šis įvertintų šias sutartis ir pareikštų kvalifikuotą nuomonę. Instituto direktorius Henrikas Mickevičius savo atsakyme pabrėžė, kad bendradarbiavimo sutartys nepagrįstai riboja žodžio laisvę. Instituto išvadoje teigiama: “Sutarties su “Elektrėnų kronikos” ir Elektrėnų policijos komisariato (analogiško turinio sutartys sudarinėjamos beveik visuose šalies miestuose) punktas numato, kad redakcija įsipareigoja “pateikti gyventojams informaciją (prieš tai suderinus ją su atsakingu komisariato darbuotoju)”. Vadovaujantis šia nuostata, laikraščio redakcijos žodžio laisvė yra ribojama prisiimtu sutartiniu įsipareigojimu derinti informaciją su atsakingu policijos darbuotoju. Svarstytina ar ši sutarties nuostata nėra viešos informacijos cenzūros pavyzdys.” Anot H.Mickevičiaus, bet kokiu atveju sutartis sudaro sąlygas teikti viešą informaciją šališkai ir neobjektyviai, kadangi prieš skleisdama informaciją, susijusią su policijos veikla, laikraščio redakcija įsipareigojo jos turinį derinti su atsakingu policijos komisariato darbuotoju.

Spaudos laisvės pasaulyje – dar mažiau
|

Spaudos laisvės pasaulyje – dar mažiau

Spaudos laisvės padėtis daugelyje pasaulio šalių, ypač Azijoje ir Rusijoje, pernai pablogėjo, sakoma „Freedom House” ataskaitoje. Lietuva su Čekija pagal spaudos laisvę atsidūrė 29 vietoje. Labiausiai spaudos laisvės principų paisoma Suomijoje ir Islandijoje. Tačiau nerimą kelia veiksmai prieš žiniasklaidą – ypač kai kuriose Azijos bei Pietų Amerikos valstybėse, taip pat Rusijoje. Rusijos vyriausybė vis labiau mėgina užspeisti nepriklausomas žiniasklaidos priemones. Be to, Maskva nori apriboti interneto naudojimą, teigiama pranešime. Likus dviem dienoms iki visame pasaulyje minimos Spaudos laisvės dienos, „Freedom House” vadovė Jennifer Windsor antradienį įspėjo, kad „po išpuolių prieš žiniasklaidą neišvengiamai reikia laukti išpuolių prieš kitas demokratines institucijas”. Valstybinės žiniasklaidos darbas pernai buvo ribojamas ir Pietų Amerikos valstybėse Venesueloje, Argentinoje ir Brazilijoje. Azijos šalyse – Kinijoje, Vietname ir Irane – 2006 metais vėl įkalinta daug žurnalistų ir interneto vartotojų, teigia „Freedom House”. Tailande, Šri Lankoje ir Filipinuose spaudos laisvė kentėjo nuo politinių perversmų, Malaizijoje ir Pakistane – nuo griežtesnės žiniasklaidos kontrolės. Tuo metu Nepale, Kambodžoje ir Indonezijoje žiniasklaidos padėtis pagerėjo. Vertinant spaudos laisvę, prasčiausia padėtis yra Šiaurės Korėjoje. Tarp penkių šalių, kuriose spaudos laisvės padėtis yra blogiausia, dar yra Birma, Turkmėnija, Kuba bei Libija.

| |

„Lietuva” kviečia: ne griauti, o kurti Europos kultūros sostinę

Žodį „kultūra” pradėta naudoti kaip figos lapelį, siekiant pridengti griovimą. Veiksmai, nukreipti prieš kultūrą, yra dangstomi Europos kultūros sostinės vardu. Praėjusią savaitę išgirdome, kad, norint geriau pasiruošti 2009-iesiems, reikia nugriauti paskutinį sostinės senamiestyje „Lietuvos” kino teatrą. Šią savaitę Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas gali pritarti ne tik vietiniais, bet ir tarptautiniais skandalais apaugusiam „Ermitažo/Guggenheimo” projektui. Tai atvertų kelią nugriauti kultūros vertybe paskelbtus Koncertų ir sporto rūmus, o Vilniaus senamiesčio ir pilių teritorijos apsaugos zonoje sudaiginti agresyvų urbanistinį svetimkūnį, „papuoštą” dangoraižiais. Šį naikinimą taip pat bandoma pateisinti programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″. Įgyvendinus tokius planus, būtų suduotas dar vienas smūgis kultūriniam sostinės veidui ir tarptautinėms 2009-ųjų ambicijoms. Europos kultūros sostinės projektą ir taip kankina rimtos problemos. Iki šiol jis labiausiai garsėja VšĮ steigimo ir administravimo peripetijomis, į kurias įklimpusios Kultūros ministerija ir Vilniaus savivaldybė nesugebėjo laiku parengti programos. Apie gresiančią katastrofą viešai kalba ir šio įvykio organizatoriai, projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″ rengėjai. Be kitų bėdų, jie ypač pabrėžia kultūros renginiams tinkamų erdvių trūkumą: „nekokie reikalai su infrastruktūra”, „gali būti nebaigta Nacionalinė galerija ir Menų spaustuvė”, „gali būti katastrofiška situacija”.