Pavydas: pliusai ir minusai
| |

Pavydas: pliusai ir minusai

Viena mano pažįstama, santūri ir valinga asmenybė, papasakojo, kaip svečiuose susitiko buvusį meilužį su nauja mylimąja. Moteris segėjo auskarus, apie kuriuos ji seniai svajojo, tačiau veltui prašė meilužio dovanoti juos. Ji taip įsiuto, kad čiupo varžovės auskarus ir išplėšė jos ausies lezgelį. Trečdalis į psichiatrus besikreipiančių sutuoktinių porų rimčiausia bėda įvardija būtent pavydą. Tai suprantama: mylimuosius siejantys saitai – intymiausi iš visų, kurie jungia du žmones. Čia svarbu ne tiek seksas, kiek emocijos. Meilės santykiuose mes esame visiškai kitokie, nei draugiškuose ar šeimyniniuose. Ne veltui garsusis britų dramaturgas Viljamas Kongrivas dar 1697 metais rašė: „Šiame pasaulyje nėra didesnės neapykantos už tą, kurią pagimdo meilė. Ir nėra baisesnio pragaro už tą, kurį sukuria pažemintos moters įniršis”. „Moterys labiau pavydi, kai vyras „neištikimas emociškai”, nes jų pačių gyvenime itin stinga dvasinio artumo su mylimuoju: nuoširdžių pokalbių, palaikymo, simpatijos, draugiškumo, – sako knygos „Mylėti jį ir neprarasti savęs” autorė Karolina Bušong. – O vyrai tai vertina kitaip. Kai žmonos ir draugės užmezga romaną, juos domina tik viena: „Ar jis lovoje geresnis už mane?”. Žurnalo „New York Observer” surengta apklausa parodė, kad labiausiai pavydi 18-24 metų žmonės. Kodėl? Psichologai mano, kad pavydas užvaldo tuos, kurie asmeniniuose santykiuose jaučiasi neapsaugoti, pažeidžiami.

Marija Vitkutė: Ką žinome apie pykčio įtaką sveikatai
| |

Marija Vitkutė: Ką žinome apie pykčio įtaką sveikatai

Pyktis yra dažnai pasitaikanti emocinė būsena, pasireiškianti nuo švelnaus susierzinimo iki nevaldomo aršumo. Ne kartą esame pastebėję, kad supykęs žmogus parausta. Pykčio energija nesulaikomai veržiasi iš vidaus į išorę; objektas, į kurį nukreiptas pykčio priepuolis, jaučiasi atakuojamas galingos, nesuvaldomos jėgos. Pavyzdžiui, įpykę tėvai mažam vaikui atrodo tarsi visagaliai milžinai, tuoj, tuoj ištarsiantys mirties nuosprendį. Tam tikra vaiko dvasios dalis kiekvieną sykį apmiršta, kai jis atsiduria pykčio akivaizdoje. Galingos emocijos prasiveržimo staigumas palieka pykčio objektą apstulbintą ir bandantį suvokti, kas gi nutiko. Kartą mokytoja paklausė grupės šešiamečių: „Kokia yra svarbiausia iki šiol jūsų išmokta tiesa?” Viena mergytė pateikė neįkainojamą atsakymą: „Kai tėtis supykdo mamą, niekuomet neleidžiu, kad ji šukuotų mano plaukus!”. Pyktis, kaip ir kaltės ar gėdos jausmas, nuo pat Adomo ir Ievos laikų ieško „atpirkimo ožio”… Instinktyviai pyktis išreiškiamas kaip agresyvi atsakomoji reakcija, inspiruojanti atitinkamą elgesį, leidžiantį mums kovoti ir gintis, jeigu esame puolami. Taigi šiek tiek pykčio reikia mūsų išlikimui. Kita vertus, negalime fiziškai užsipulti kiekvieną mus erzinantįjį, nes egzistuoja įstatymai ir tam tikros socialinės normos, elgesio kultūra. Taigi mūsų pykčio išraiška jau savaime tampa ribota. Skirtingas šios sudėtingos emocijos apraiškas išgyvena kiekvienas žmogus.

|

Neradę Smiltynės gaisro kaltininkų gaisrininkai šventė santūriai

Nors jau praėjo lygiai metai po Smiltynėje kilusio šimtmečio gaisro, kai išdegė net 235 hektarai miško, iki šiol dar nepavyko nustatyti šią nelaimę sukėlusių kaltininkų. “Tyrimas tebevyksta. Versijų yra daug, bet tikrojo kaltininko dar nepavyko nustatyti”, – vakar sakė Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Ikiteisminio tyrimo poskyrio viršininkas Algimantas Stankevičius. Pareigūnas dalijosi prielaidomis, kad greičiausiai be žmogaus rankos nebuvo apsieita. Mat praėjusių metų gegužės 4-ąją nebuvo nei perkūnijos, nei kitų gamtos reiškinių, kurie galėjo sukelti gaisrą. “Žinoma, paprasčiausia būtų suversti kaltę kokiai nors stiklo šukei. Tačiau gaisro židinio vietoje neradome konkrečios šukės, kuri galėjo lemti tokią nelaimę”, – kalbėjo A. Stankevičius. Anot jo, nustatyta, kad gaisras kilo tolokai nuo pagrindinio kelio Smiltynė-Neringa, maždaug už 1,5 kilometro. Tačiau toje vietoje, kur įsipliekė gaisras, iki marių vingiuoja vadinamas žvejų takas. “Kadangi tą dieną buvo labai sausa, gaisras galėjo įsiplieksti nuo mažiausios kibirkštėles, tikrai nereikėjo specialiai lauželio pakurstyti. Būtų pakakę numesti nuorūką”, – pasakojo pareigūnas. Jis, be kita ko, priminė, kad visai nesvarbu, ar valstybės saugoma teritorija, gamtos objektas buvo suniokotas tyčia ar ne. Bet kuriuo atveju Baudžiamajame kodekse numatyta bausmė. Už tokį nusikaltimą gali grėsti laisvės atėmimas iki 5 metų.

|

Alytaus gaisrininkams nuo šiol vadovaus pulkininkas

Alytaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkui Arūnui Tautkevičiui gegužės 4-ąją Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente Vilniuje Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas suteikė pulkininko laipsnį. Iki tol A.Tautkevičius turėjo pulkininko leitenanto laipsnį. Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas savo, kaip vadovo, įvertinimo pulkininko laipsniu nuopelnus priskiria visam įstaigos kolektyvui. „Bet man tai yra dar didesnė atsakomybė, įsipareigojimas ir privalomas pavyzdys – sau, tarnybai, visuomenei, valstybei”, – sakė A.Tautkevičius. Šiais žodžiais jis ir baigė šneką apie savo pripažinimą, tačiau prabilo apie tarnybą ir pareigingus, darbščius, sumanius, ryžtingus, drąsius darbuotojus, t. y. sutelktas ugniagesių pajėgas. Pernai Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiai daugiau kaip tūkstantį kartų vyko gesinti gaisrų, traukti skenduolių, gelbėti skęstančiųjų, likviduoti cheminių avarijų, vykdyti prevencinių priemonių mokyklose. „Mūsų tarnyba nuolat yra ekstremalios parengties, tiek psichologinės, tiek fizinės. Į įvykį išvykstame per vieną minutę. Ypač sudėtinga prie tarnybos sąlygų priprasti jauniems ugniagesiams”, – kalbėjo viršininkas. Jo tvirtinimu, šiuo metu Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos perspektyvos kaip niekad geros. Darbuotojai profesionaliai subrendę atlikti savo pareigas. Greitai bus rekonstruoti įstaigos pastatai ir ugniagesiai turės dar geresnes darbo sąlygas.

|

Lietuvos ugniagesybai 200 metų

Mūsų šalies istorija, jos metraščiai atskleidžia priešgaisrinės apsaugos raidą Lietuvoje. Jau senovėje žmogus, išmokęs įkurti ugnį, neišmoko tinkamai su ja elgtis. Nevaldoma, viską ryjanti ugnis kėlė siaubą ir paniką, vertė žmones ieškoti priemonių jai sutramdyti. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės metraščiuose pirmą kartą gaisras Vilniuje užregistruotas 1366 metais. To laiko dokumentuose rasta užuominų, jog jis kilo dėl konflikto tarp pirklių, kurie buvo pasistatę ne vien gyvenamuosius namus, bet ir parduotuves, viešbučius. Susikivirčiję pirkliai padegė netoli Aušros Vartų plačiai tuo metu žinomus Europos Pirklių rūmus. Laimingo sutapimo dėka šis pirmas oficialiai užregistruotas gaisras didelių nuostolių nepadarė. Kitas kronikoje užregistruotas gaisras buvo užsiplieskęs 1378 metais. Buvo ir daugiau gaisrų, tačiau apie jų dydį ir nuostolius neparašyta. Seniausias dokumentas, siejamas su Vilniaus miesto priešgaisrinės apsaugos organizavimu, yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1505 m. rugsėjo 6 d. “Privilegija”. Joje patys miestiečiai įpareigoti imtis priešgaisrinės apsaugos ir įsakmiai nurodyta, “kad kiekvienuose vartuose sargybinis budėtų dieną ir naktį”. 1513 ir 1530 m. kilę dideli gaisrai sunaikino daugumą Vilniaus pilies pastatų, katedrą, vyskupų rūmus. Gaisro metu sudegė kunigaikščio Žygimanto sukaupta turtinga biblioteka. Siekdamas apsisaugoti nuo gaisrų, 1522 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas II pasirašė “Privilegiją”, kuri patvirtino Vilniaus miesto nuolatinę priešgaisrinę įgulą, ir pats jai padovanojo šimtą pompų. 1655 m. Vilniuje kilęs gaisras siautėjo 18 dienų. Sudegė didelė miesto dalis. Vėliau kilę gaisrai – 1710 (choleros ir maro epidemijos metu), 1715, 1736, 1741 m. – nusiaubė miestą, o 1749 m. kilęs gaisras Rotušėje sunaikino visus archyvus.

|

Ugniagesiams – padėkos už pasiaukojimą ir atsidavimą savo darbui

Šiandien Lietuvos ugniagesiai mini šv. Florijono – ugniagesių globėjo dieną. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente šiandien buvo pagerbti ir apdovanoti ugniagesiai gelbėtojai, pasiaukojamai ir nuoširdžiai dirbę, gelbėdami žmonių gyvybes ir jų turtą. Pasveikinti ugniagesių šventės proga atvyko Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas, vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys, ministerijos bei kitų institucijų atstovai. Departamento pareigūnams bei svečiams koncertavo VRM reprezentacinis pučiamųjų orkestras. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius vidaus tarnybos generolas Remigijus Baniulis, pradėdamas šventinį minėjimą, pakvietė Tylos minute pagerbti gaisruose žuvusias aukas ir ugniagesius gelbėtojus, kurie, gelbėdami kitus, paaukojo savo gyvybes, bei Anapilin išėjusius buvusius bendradarbius. Sveikindamas ugniagesius šventė proga, direktorius sakė: „Noriu nuoširdžiai padėkoti jums visiems už atsidavimą, už mokėjimą atsakingai dirbti, už kantrybę ir gebėjimą visada rasti išeitį. O tuo pačiu linkiu, kad darbe ir gyvenime lydėtų sėkmė, kad visada užtektų energijos ir sveikatos, kad nestigtų džiaugsmo. Laimės jums ir jūsų šeimoms.” Ministras Pirmininkas Vyriausybės vardu ugniagesiams gelbėtojams padėkojo už jų pasiaukojimą ir drąsą, kurie yra neišmatuojami. „Džiaugiuosi jūsų pasiekimais, apie kuriuos kasdien sužinome iš žiniasklaidos. Juk pati didžiausia vertybė yra žmogus ir jo gyvybė.

|

Prevencinės priemonės retina žolės padegėjų gretas

Šiais metais šalies ugniagesiams atvirose teritorijose teko užgesinti beveik 3400 gaisrų, išdeginusių per 3,1 tūkst. hektarų. Tokie gaisrai sudarė beveik 48 proc. visų gaisrų. 2006 metais per tą patį laikotarpį čia jų buvo kilę 8500, nuniokojusių net 34,4 tūkst. hektarų žolės ir miško. Be to, jeigu pernai iki gegužės 11 dienos išdegusiose pievose buvo rasta net 11 žuvusių žmonių, 6 patyrė traumas, o nuo deginamos žolės sudegė net 108 įvairūs pastatai, tai šiemet supleškėjo vos vienas pastatas, žmonių aukų pavyko išvengti ir tik vienas gyventojas buvo traumuotas. Atsižvelgdamas į skaudžią praėjusių metų statistiką ir siekdamas sumažinti gaisrų atvirose teritorijose skaičių, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas šiemet pradėjo rengtis iš anksto. Prasidėjus pernykštės žolės gaisrams, departamentas paskelbė akciją prieš žolės deginimą. Šalies priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos organizavo reidus, o jų metu nustatytiems priešgaisrinės saugos reikalavimų pažeidėjams taikė administracinio poveikio priemones, sugriežtino miškų ir durpynų priešgaisrinės saugos kontrolę bei suaktyvino priešgaisrinį agitacinį darbą. Apie padidėjusį gaisringumą atvirose teritorijose visuomenė buvo informuojama per spaudą, radiją ir televiziją, PAGD ir PGT interneto puslapius. Gyventojams nuolat buvo aiškinama apie tokių gaisrų pavojų bei jų padarinius.

|

Siūloma neskubėti išparduoti žemės

Tėvynės sąjunga teigia, kad jei bus priimtas siūlymas įteisinti žemės išpardavimą, jis įteisins dabar daugelį galimai korumpuotų sprendimų, kuriuose dalyvauja žemėtvarkininkai ir firmos tarpininkės. Konservatorius Rimantas Dagys sako, kad žemės grąžinimo procesas vyksta neskaidriai, o Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas yra korupcinis. „Mes mėginame atkasti, kur tie galai yra paslėpti, kur tie korumpuoti pareigūnai, kurie priima sprendimus. Jei šis procesas dabar nebus sustabdytas, įteisins visus tuos sandorius. Po kiek laiko pasakysime žmonėms: atsiprašome, neturime iš ko grąžinti, o visa, kas buvo padaryta, gal ir negerai, bet nieko nebegalime padaryti, viskas teisėta. Manau, šis siūlymas yra ydingas iš principo, skatinantis didelę korupciją ir mėginantis įteisinti nešvarius sandėrius”, – sako Tėvynės sąjungos narys Rimantas Dagys. Tuo metu Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (STT) vadovas Povilas Malakauskas sako, kad siekiant išvengti spekuliavimo žeme reikėtų ją ilgam laikotarpiui išnuomoti ūkininkams. „Kol sprendžiame savininkų problemas, žemes galime išnuomoti tikriesiems ūkininkams ilgam laikui – 20 ar 30 metų. Tikrasis ūkininkas neturi pinigų net lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti žemės, jau nekalbant apie rinkos kainas. Ilgalaikė nuoma leistų atriboti pseudoūkininkus bei prekiautojus žeme nuo valstybės turto – t.y., visų Lietuvos piliečių nuosavybės”, – teigė P. Malakauskas.

|

Jis turėjo priežastį mirti

“Lietuva turėtų būti tyras kraštas…” – taip savo dienoraštyje rašė R.Kalanta. Jo artimas bičiulis Stasys Tokarskis, duodamas interviu “Nemunui” jau po nepriklausomybės paskelbimo, pasakė: “Kaip čia atsitiko: jis, seniai miręs, kasdien – vis aukštyn, o mes, dar gyvi, vis žemyn, žemyn…” Ir išties. Esame laisvi – išsipildė R.Kalantos svajonė. Visaip europėjame, baigiame pamiršti okupaciją. Tik sunku įsivaizduoti, kad, tarkim, mūsų premjeras, ar koks Seimo narys, žurnalistas ar valdininkas parėjęs namo imtų ir užrašytų savo dienoraštyje: “Lietuva turėtų būti tyras kraštas…” Kokiam žmogui dvasiniai dalykai būtų tokie svarbūs, kad vienatvės valandą jis sėdėtų ir mąstytų apie tėvynės tyrumą? Juolab sunku įsivaizduoti šių dienų lietuvį, taip apimtą kilnių idealų, kad jie taptų svarbesni už gyvenimą. (Na, nebent jis išpažintų islamą…) Bet keičiasi ne žmogaus dvasia. Keičiasi situacija. Jeigu nesi fronte, o gyveni esant taikai, nėra reikalo spręsti, ar galėtum griūti po priešo tanku. Bet vis dėlto gyvename tokiais laikais, kai nelabai drąsu viešai ištarti: “meilė tėvynei”, kai gėda ir nejauku viešai kalbėti apie gėrį ir grožį, kad nebūtum apšauktas kokia nors “megztąja berete”, davatka ar tiesiog idiotu. Nepriklausomybės buldozeris nušlavė ir gerokai sukratė vertybes mūsų galvose. Rinkos ekonomikos dėsniai, verčiantys kiekvieną mąstyti kuo pragmatiškiau, tapo tokie gyvybiškai svarbūs, kad įprasti idealai nusistūmė gerokai šonan. Bet jie neišnyko.