Rinkuškių daryklos krikštatėviu galima laikyti Joną Čygą. Jis garsėjo kaip vienas geriausių Biržų krašto aludarių. Jonas Čygas darydavo miežinuką krikštynoms, vestuvėms, jubiliejams ir kitoms šventėms. Biržų sovietiniai valdininkai jo padaryto alaus nesigėdydavo vežti į aukščiausias valdžios institucijas. Alaus darymo paslaptis iš tėvo nusižiūrėjo jo sūnus Rimantas. Jis pasiūlė Sigitui Kalkiui imtis alaus verslo. Alus buvo pradėtas virti Petro Kalkio, Sigito Kalkio tėvo, įsikūrusio Biržų kaime, miestietiško tipo sodyboje. Rimantas Čygas atsinešė iš tėvo alaus gaminimo technologiją, Sigitas Kalkys, turintis Vilniaus universiteto statybų inžinieriaus diplomą, ėmėsi techninės dalies. Vėliau pastatas buvo pertvarkytas, savininkai pirko vis naujus įrengimus ir toliau tobulino daryklą.

1682 m. Liudvika Karolina Radvilaitė patvirtino instrukciją, kurioje miestiečiai buvo įpareigoti pastatyti įvairius cechus, tarp jų ir bendrą aludarių, kepėjų, degtindarių ir gyvulių skerdikų. L.K.Radvilaitės komisarai 1686 m. Biržuose patvirtino 8 cechus, tarp jų ir paminėtą bendrą aludarių. Apibendrinus istorinius duomenis, galima teigti, kad 1686 m. lapkričio 25 d. Brandenburgo markgrafienės L.K.Radvilaitės nurodymas buvo įvykdytas. 1686 metus reikia laikyti Biržų alaus daryklos įkūrimo data. Po karo pirmiausia atstatyta ne miesto rotušė, o alaus darykla. Kai švedai 1704 metais užgrobė Biržus, sugriovė pilį ir sudegino miestą, jiems išsinešdinus biržiečiai po ginčų, ką pirmiausia atstatyti – miesto savivaldos simbolį rotušę ar alaus daryklą – pasirinko pastarąją. Po karo, maro ir bado miestas atsigavo sunkiai, tačiau po keliasdešimties metų Biržų apylinkėse jau veikė 43 užeigos, kuriose „reikėjo turėti gerų gėrimų ir juos pardavinėti teisingomis kainomis“.

Lietuvoje žmonės seniau alų darydavo namuose savo reikalams – šeimos šventėms pažymėti, o po dienos darbų atsigaivinti, svečiams ir kaimynams pavaišinti. Tikrieji aludariai, dažnai praktikuodamiesi, sukaupdavo didelį alaus gamybos patyrima. Taciau daugelis savo gamybos budus laike paslaptyje. Garsas apie tokius specialistus toli pasklisdavo. Į juos kreipdavosi žmonės artejant šventėms, darbų pabaigtuvėms ar vestuvėms, kad už tam tikrą atpildą padarytų ir jiems to skanaus gerimėlio. Labai gražiai vieną tokį Biržų krašto aludarį pavaizdavo režisierius ir dramaturgas B.Dauguvietis savo pjesėje “Žaldokynė”. XVI amžiuje, kai didesniuose Lietuvos miestuose pradėjo kurtis amatininkų cechai, prie jų dirbtuvių atsiradusiose krautuvėlėse, šalia kitų prekių buvo galima nusipirkti ir salyklo alui pasidaryti. Pradėjo veikti ivairios nedidelės alaus daryklėlės arba jis buvo daromas tiesiog karčiamose, kur įmonės rinkdavosi įvairiems sandėriams, nesekmės karteliui nuplauti ar paprasčiausiai alaus paragauti. Pavyzdžiui, Šiaulių karališkosios ekonomijos 1649 m. inventoriuje pažymėta, kad Šiaulių mieste tais metais buvo net 147 alaus karčiamos, Daugeliškio miestelyje (Ignalinos raj.) XVIII amžiuje buvo 40 alaus bravorų, Kauno gubernijoje 1857 m. – 67 alaus daryklos.

Ilgu būdavo laukti saulėgrįžos senajame kaime – tamsūs ir nykūs gruodžio vakarai. Šių dienų miesto žmogų per paskutinį mėnesį ginte pragena nebaigti metų darbai. O vis dėlto retsykiais koks bokalas alaus gerai nuo darbų įtampos atlėgti ar tą žiemišką nuotaiką šalin nuginti. Tad pakalbėkime apie alų, jo gėrimo papročius, jų kilmę. Tiesą sakant, šių eilučių autorius nėra didelis jo gerbėjas, tačiau tokiai temai ryžosi, nes įkyrėjo neišradingos ir tiesmukos alaus reklamos televizoriaus ekrane. Neturinčios nieko bendra su lietuviškomis tradicijomis. Blogiausia, kad net sportą iš to bandoma daryti, rekordus fiksuoti: butelį alaus per tris sekundes! Taigi apie putojantį ir linksminantį gėrimą… Gaminamas alus iš sudaigintų miežių salyklo, pridedant apynių spurgų; rūgdamas prisisodrina angliarūgštės. Žmonija alų išrado civilizacijos priešaušryje; jo pasigaminti mokėta Egipte ir Babilone jau IV tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą.