Sergant silpnaprotyste vėlyvajame amžiuje neretai pasireiškia neadekvatus ir perdėtas motorinis ar žodinis aktyvumas bei būdingas vidinės įtampos jausmas ir agresyvus elgesys. Švelnesnių tokio elgesio “variacijų” epizodiškai gali atsirasti esant ir nestipriems pažintinės veiklos sutrikimams. Daugelis tyrėjų nurodo, kad agresyvus elgesys dažniau tampa pagrindine slaugą ir bendravimą trikdančia problema negu pacientų pažintinės veiklos sutrikimai. JAV išleistame praktiniame rankvedyje pykčio ir ažitacijos reakcijos skirstomos į du tipus. I tipo – tai lengvo, švelnaus pykčio reakcijos, kurių metu nebūna fizinės agresijos. Dažniausiai tai gali būti epizodinės būsenos, susijusios tik su tam tikromis buitinėmis situacijomis, pvz., atsisakymas praustis, maudytis, keltis iš lovos ir pan. Tačiau tai gali būti ir dažnos, pasikartojančios pykčio reakcijos, pasireiškiančios esant įvairioms gyvenimo ir buities situacijoms. II tipo – tai stipraus pykčio su fizine agresija reakcijos: stūmimas ar kirtimas per rankas maitinant ar paduodant maistą; slaugytojo stumdymas, rūbų ar kūno draskymas, beprasmis barimasis ir garsus ilgai trunkantis šaukimas. Gydant tiek ūmines, tiek lėtines agresyvaus elgesio būsenas iki šiol dažnai skiriama vaistų nuo psichozės. Tačiau pastaraisiais metais senosios kartos neuroleptikai (haloperidolis, tioridazinas, chlorpromazinas) dėl jų šalutinių poveikių vartojami vis rečiau.