“Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina” (Žyd 11:6). Šios knygos tikslas – padėti tiems, kurie nori artintis prie Dievo, ir kurie jau yra patikėję “kad jis yra”; todėl mes neužsiimsime įrodymais, patvirtinančiais tikėjimą Dievo buvimu. Mūsų kūno įmantrios struktūros tyrinėjimas (žr. Ps 139:14), tobulai atrodantis gėlės žiedas, erdvės platybės, matomos giedrą naktį – šie ir daugelis kitų gyvenime sutinkamų dalykų gerai juos apmąsčius tiesiog nepalieka ateizmui vietos. Tikrai, sunkiau yra patikėti, kad Dievo nėra, negu pripažinti jo buvimą. Atmetus Dievą nebelieka visatos tvarkos ir tikslo galutinio išaiškinimo, taigi visa tai ir atsispindės ateisto gyvenime. Turint šituos dalykus omenyje netenka stebėtis, kad dauguma žmonių daugiau ar mažiau pripažįsta Dievo buvimą, netgi ir tose visuomenėse, kur materializmas yra pagrindinis “dievas”.

Biblijoje randame didingą ir šlovingą mokymą apie tai, kad Dievas yra realus ir apčiuopiamas asmuo su kūnu, išoriškai panašiu į mūsų pačių kūną. Taip pat viena esminių krikščionybės dogmų yra teiginys, kad Jėzus – Dievo Sūnus. Jeigu Dievas neegzistuotų fiziškai, tai Jis negalėtų turėti sūnaus, kuris būtų “jo esybės paveikslas” (Žyd 1:3). Dar daugiau, tampa sunku užmegzti su “Dievu” gyvus asmeninius santykius, jeigu “Dievas” – tik kažkokia idėja mūsų galvoje, arba tiesiog dvasios dvelksmas kažkur kosmoso platybėse. Tragiška yra tai, kad dauguma religijų turi kaip tik tokį nerealų ir neapčiuopiamą Dievo suvokimą.

Jeigu Dievas egzistuoja, tai logiška manyti, kad Jis yra sukūręs kažkokį būdą pranešti mums apie Save. Mes tikime Bibliją esant Dievo apreiškimu žmonėms, kuriame randame atskleistą Dievo asmenybę. Štai kodėl Dievo žodis yra vadinamas Jo “sėkla” (1 Pt 1:23). Juk šiam žodžiui sąveikaujant su mūsų protu, mumyse užgimsta naujas žmogus, turintis Dievo bruožų (Jok 1:18; 2 Kor 5:17). Todėl kuo daugiau mes užsiimsime Dievo žodžiu ir mokysimės iš jo, tuo labiau tapsime panašūs “į jo Sūnaus pavidalą” (Rom 8:29), o šis savo charakteriu buvo tobulas Dievo atvaizdas (Kol 1:15). Netgi ir istorinių Biblijos knygų nagrinėjimas duoda daug naudos; iš jose pateiktų įvykių aprašymų mes sužinome, kaip Dievas elgėsi su žmonėmis ir tautomis, ir pastebime, kad visada būdavo demonstuojami iš esmės tie patys Jo asmenybės bruožai.

Jei angelai galėtų nusidėti, tada Dievas neturėtų galios teisingai tvarkyti mūsų gyvenimus ir pasaulio reikalus, kadangi Jis pats paskelbė veikiąs per savo angelus (Ps 103:19-21). Tą prasme jie yra dvasios, nes Dievas viską daro naudodamas Savo dvasią/jėgą, kuri veikia per angelus. Todėl neįmanoma, kad šie galėtų nepaklusti Dievui. Krikščionis kasdien turėtų maldoje prašyti Dievo Karalystės atėjimo į žemę, kad Dievo valia būtų vykdoma čia, kaip ir danguje (Mt 6:10). Jeigu Dievo angelai danguje turi varžytis su nuodėmingais angelais, tada Jo valia tenai negali būti pilnai įvykdyta, tagi panašiai bus ir būsimojoje Dievo Karalystėje. O gyventi visą amžinybę pasaulyje, kuriame vyks nuolatinė kova tarp nuodėmės ir paklunumo, nėra labai viliojanti perspektyva.

Taigi “Dievas yra” Jo savybės. Bet vien tik paprasčiausiai perskaičius “Dievas yra meilė”, visiškai neprotinga būtų teigti, kad tokia abstrakti savybė kaip meilė yra “Dievas”. Mes galime ką nors vadinti “pačiu gerumu”, bet tai nereiškia, kad tas asmuo neegzistuoja kūniškai; juk būtent jo kūniškas egzistavimas ir atskleidžia mums tą gerumą. Dvasia – tai Dievo energija, todėl daugelyje vietų skaitome, kaip Dievas siunčia arba nukreipia savo Dvasią ir šitaip pasiekia vienokį ar kitokį tikslą, atitinkantį Jo valią ir charakterį. Netgi rašoma, kad Jis sutvėrė dvasią (Am 4:13; hebrajiškas žodis, išverstas “vėjas”, gali būti verčiamas ir kaip “dvasia”). Todėl teiginys, kad Dievas – tai Jo Dvasia vien tik tiesiogine prasme, yra tautologiškas ir praktiškai atmeta Dievo egzistavimą.

Kaip jau minėjome, tiek Dievo, tiek ir jo Sūnaus Jėzaus Vardas turi labai gilią prasmę. Kalbėdami apie “Dievą”, mes tuo pačiu paliečiame Jo visus nuostabius ketinimus, kupinus meilės ir tiesos. Todėl Dievo Vardas neturi būti naudojamas tuščiai, kaip koks švelnus keiksmažodis ar jaustukas susierzinimui išreikšti. Taip darydamas žmogus labai įžeidžia savo sutvėtrėją. Dėl šios priežasties kiekvienas, gerbiantis Dievą ir norintis Jam patikti turi visaip stengtis nenaudoti Dievo Vardo be reikalo. Daugelyje visuomeniu visame pasaulyje šitoks piktžodžiavimas yra tapęs normine šiuolaikinės kalbos dalimi; nėra lengva pakeisti visą gyvenimą ugdytą įprotį. Nuoširdi malda su pagalbos prašymu šiam dalykui pasiekti tikrai neliks Dievo nepastebėta. Visiems, esantiems mūsų kontrolės ir įtakos sferoje, pvz. vaikams, turėtų būti primenamas šio piktžodžiavimo rimtumas: “Nes nepsiliks be bausmės, kas imtų jo (Viešpaties) vardą dėl tuščio dalyko.” (Įst 5:11)

Kiekvienas, per kurį Dievas nusprendžia pasirodyti arba apsireikšti, gali vadintis Jo vardu. Taigi žmonės ir angelai, kaip ir Jėzus, gali vadintis Dievo Vardu. Tai yra gyvybiškai svarbus principas, padedantis mums išsiaiškinti daugelį dalykų Biblijoje. Štai sūnus gali vadintis savo tėvo vardu; jis yra daugiau ar mažiau panašus į savo tėvą ir gali turėti tą patį vardą, bet tėvas ir sūnus – tai ne vienas ir tas pats asmuo. Lygiai taip pat kokios nors firmos atstovas gali kalbėti firmos vardu; tarkim dirbdamas Unilever’io firmoje, jis gali kam nors paskambinti biznio reikalais ir pasakyti “Alio, čia Unilever’is”; jis pats nėra ponas Unilever’is, bet dirbdamas pastarojo firmoje, vadinasi jo vardu. Panašiai buvo ir su Jėzumi.