Nėra lengva tiksliai apibūdinti žodžio “dvasia” reikšmę. Pvz., jūs dalyvavote vestuvių pokylyje ir sugrįžę komentuojate: “Ten buvo tikrai gera dvasia!” Tokiu būdu jūs išsakote savo nuomonę apie gerą organizavimą: atmosfera buvo puiki, kiekvienas buvo dailiai apsivilkęs, maistas – gardus, žmonės maloniai bendravo vienas su kitu, nuotaka atrodė nuostabiai ir t.t. Visos šios smulkmenos sudarė vestuvių “dvasią”. Panašiai ir Dievo Dvasia suteikia mums informaciją apie Jį. Hebrajų kalba parašytame Senajame Testamente vartojamas žodis “dvasia” verčiamas kaip “kvėpavimas” arba “jėga”; tad Dievo Dvasia yra Jo “kvėpavimas”, pati Dievo esmė, atspindinti Jo protą. 4.3 skyriuje pasistengsime pateikti pavyzdžių, parodančių žodžio “dvasia” vartojimą kieno nors mintims ar charakteriui apibūdinti. Kad dvasia priskiriama ne vien tik tiesiogiai Dievo jėgai, matome iš laiško Romiečiams 15:19 : “Šventosios Dvasios jėga”.

Dievo dvasią apibūdinome kaip Jo jėgą, mintis bei charakterį, kurie Jo dvasios dėka, atsispindi Jo veiksmuose. Šiame skyriuje paminėjome, kaip Dievo dvasia sukūrė pasaulį: “Jo dvasia puošia dangų” (Job 26:13). Dievo dvasia sklandė viršum vandenų kurdama pasaulį (Pr 1:2). Bet tuo pačiu skaitome: ” Viešpaties žodžiu yra padarytas dangus” (Ps 33:6). Be to ir Pradžios knygoje Dievo žodis atsispindi kaip visatos kūrėjas, ” Dievas pasakė” ir viskas įvyko. Taigi Dievo dvasia ryškiai atsispindi Jo žodyje. Taip pat ir mūsų sakomi žodžiai išreiškia mūsų vidines mintis ir norus – mus pačius. Jėzus protingai pastebėjo: “Juk burna kalba iš to, kuo širdis prisipildo” (Mt 12:34). Tad jeigu mes norime kontroliuoti savo žodžius, pirmiausia turime ištirti savo mintis. Dievo žodis – Jo dvasios/minčių atspindys. Nuostabu, kad turime Biblijoje užrašytus Dievo žodžius ir skaitydami galime pažinti Dievo dvasią ar protą.

Įvairiais laikais, spręsdamas klausimus, susijusius su žmonėmis, Dievas siųsdavo savo jėgą (“Šventąją Dvasią”) žmonėms. Tačiau tai nebuvo tik “banko čekis”, leidžiantis žmonėms elgtis su juo taip, kaip jie nori; ši Šventoji Dvasia buvo reikalinga tam tikram tikslui pasiekti. Šią misiją įvykdžius, Šventosios Dvasios dovana būdavo atimama. Privalome prisiminti, kad Dievo dvasia padeda pasiekti tą tikslą, kuris yra Jo galvoje. Retsykiais Jo tikslas suteikia trumpalaikių kančių žmogui, tam kad būtų įgyvendintas Jo ilgalaikis tikslas (žr. 6.1 poskyrį). Tad reikia manyti, kad Šventoji Dvasia nebūtinai bus naudojama žmonių kančioms palengvinti. Bet koks palengvinimas bus nukreiptas aukštesniam Dievo tikslui pasiekti.

Tikintieji po Jėzaus sugrįžimo vėl panaudos stebuklingas Šventosios Dvasios dovanas, kad pakeistų esamą pasaulį į Dievo Karalystę. Todėl šios dovanos vadinamos “būsimo amžiaus (pasaulio) jėgomis” (Žyd 6:4,5). Joelio 2:26-29 aprašomas didžiulis dvasios išliejimas, kuris sekė po Izraelio atgailavimo. Tas faktas, kad dovanos bus suteiktos tikintiesiems po Kristaus sugrįžimo, patvirtina nuomonę, kad šiuo metu mes tų dovanų neturime. Kiekvienas krikščionis, įdėmiai skaitantis Raštus ir sekantis pasaulyje vykstančius įvykius, tiki, kad Kristus ilgai neužtruks. Biblijos pranašystės sako, kad kažkuriuo I-ojo amžiaus metu žmonės turėjo dvasios dovanas, vėliau jos buvo atimtos ir vėl bus suteiktos, Jėzui sugrįžus: “Jei tai pranašystės dovanos, jos pranyks; jei liežuviai, jie paliaus; jei pažinimas, jis pranyks. Nes dalinis yra mūsų pažinimas ir dalinis yra mūsų pranašavimas; bet kada ateis atbaigtybė, kas yra iš dalies, pranyks” (1 Kor 13:8-10).

Iš šio skyriaus sužinojome, kad Dievo Dvasia priklauso Jo protui, tikslui ir jėgai, kurios dėka Jis kuria. Mes pabrėžėme, kad Dvasia ryškiai atskleidžiama mums per Dievo Žodį. Daugelio dabartinių krikščionių problemų priežastis yra viso to neįvertinimas. Kadangi sunku suvokti, kad tokia stipri jėga sudėta į vieną knygą, norisi tikėti, kad be Biblijos egzistuoja ir kita Dievo apsireiškimo žmonėms forma. Mūsų netobula žmogiška prigimtis (Jer 17:9) sunkiai supranta tikrą Dievo Žodžio tiesą (Jn 17:17), daugelis žmonių linkę tikėti kitomis apreiškimo formomis, daug patrauklesnėmis žmogaus protui.

Kalbėdamas apie Biblijos pagrindus (kuriuos mes analizuojame šioje knygoje), Paulius “sakė jiems pamokslus iš Raštų, aiškindamas ir įrodinėdamas, kad Mesijas turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusiųjų” (Apd 17:2,3). Tai sistemingas, loginis Biblijos įrodymas. Paulius “kaip jam buvo įprasta… įrodinėjo”. Jam tai buvo būdinga (taip pat žr. Apd 17:19). Korinte Paulius “sakė pamokslus sinagogose kiekvieną sabatą ir įtikinėjo žydus… jiems priešgyniaujant ir piktžodžiaujant…” (Apd 18:4-6). Įtikėję žmonės klausėsi Pauliaus žodžių, paremtų Biblijos mokymu; niekur nesutiksite tokių žodžių: “Jėzaus vizija mano miegamajame”, “neapsakomas jausmas apėmė mane”, “kartą vakare aš sutikau Viešpatį”.

Galbūt daugeliui bus sunku sutikti su velnio įasmeninimo išaiškinimu, kadangi Biblijoje jis gan dažnai minimas ir klaidina kai kuriuos žmones. Tačiau tai nėra sunku paaiškinti: Biblija įspūdinga tuo, kad negyvi daiktai ar abstraktus dalykai kaip išmintis, turtas, nuodėmė, bažnyčia yra įasmeninami. Tačiau tik velnio atveju iškyla tam tikrų nesusipratimų. Išminties personifikacija. “Palaimintas žmogus, kurs randa išmintį ir kurs turi apsčiai gudrumo. Nes įsigyti ją verčiau nekaip pelnytis sidabro ir jos vaisiai geresni už geriausią ir tyriausią auksą. Ji brangesnė už visus turtus, ir visa, ko trokštama, negali su ja lygintis.” (Pat 3:13-15) “Išmintis pasistatė sau namus; ji išsikirto septynis šulus.” (Pat 9:1)

Krikštas – tai kelias į išsigelbėjimą (Mk 16:16; Jn 3:3-5). Kalvino idėjų šalininkai tai neigia. Tarp kitko, išsigelbėjimas tapo pasiekiamas tik Kristaus darbų (2 Tim 1:10), o ne kažkokios abstrakčios likimo idėjos dėka. Mes turime sąžiningai susigiminiuoti su Juo, pasikrikštydami. Rom 6:15-17 kalbama apie mūsų valdovų (ponų) pasikeitimą krikšto metu, perėjimą iš nuodėmingo gyvenimo į paklusnumo gyvenimą. “Ar nežinote, kad, kam jūs pasiduodate vergais, kad jo klausytute, jūs esate vergai to, kurio klausote.” Ši kalba apie pasidavimą aiškiai parodo mūsų laisvą valią, priešingai likimui. Atsidavimas neįmanomas be nuoširdaus paklusimo Evangelijos mokymui (Rom 6:17).

Sekminių dieną kalbėdamas prieš didžiulę minią, Petras pabaigė savo kreipimąsį 38 eilutės žodžiais, kviesdamas krikštytis ir gauti Šventosios Dvasios dovaną. Apie šią dovaną buvo užsiminta todėl, kad apaštalai patys naudojo dovanas kalbėdami miniai įvairiomis kalbomis, aiškindami žmonėms, kad taip elgdamiesi, jie vykdo Joėlio pranašystę apie stebuklingas dovanas (Apd 2:16-20). Visiškai įmanoma, kad Petras pažadėjo Dvasios dovanas izraeliečiams, kurie jo klausė. Susirinkusioje minioje buvo žydai, dievoti žmonės, o ne pagonys (Apd 2:5). Pagal Joėlio pranašystę , dovanos pirmiausia buvo žadėtos žydams. Todėl Petras, kreipdamasis į juos, sakė: “Jums priklauso tas pažadėjimas ir jūsų vaikams” (Apd 2:39), turėdamas omenyje, kad pagal Joėlio pranašystę dvasia bus duota žydams ir jų vaikams (Apd 2:17; žr Jl 2:28-32). Tai galėtų taipogi būti užuomina, kad šios stebuklingos dovanos buvo pažadėtos dviem kartoms – tiems, kurie klausė Petro, ir jų vaikams.

Visi įkvėptieji krikščionys (charizmatai), skelbiantys turį dovanas, per paskutinius šimtą metų dar niekad realiai nepanaudojo šių galių. Jei kiekvienas tikintysis negali to parodyti, tai tas pažadas šiais laikais neišpildomas. Tai patvirtina mūsų išvadą, kad stebuklingas dovanas turėjo ankstyvieji krikščionys pirmame amžiuje, bet tos Dvasios dovanos baigė savo egzistavimą ir buvo atimtos, kai Naujojo Testamento Raštai buvo pilnai užrašyti. Evangelijos pagal Morkų 16 skyriaus paskutinė eilutė verčia manyti, kad dovanos padėjo tikintiesiems patvirtinti Evangelijos žodį veiksmais: “O šitie ženklai lydės įtikėjusiuosius – jie išėję skelbė visur, Viešpačiui kartu veikiant ir žodį patvirtinant lydimaisiais ženklais” (Mk 16:17,20). Bet kai šis žodis buvo surašytas į Naująjį Testamentą, išnyko stebuklingų dovanų reikalingumas, kad jos lydėtų tikinčiuosius.