Kaip posovietinė „žemės reforma” atsiliepia šios reformos aukų gyvenimui
LR Valdžios ir valdymo institucijų pareigūnams neatsižvelgiant į teisėtų žemės savininkų protestus ir tuose protestuose pateikiamus juridiškai pagrįstus argumentus, įrodančius visišką prievartinį piliečių nekilnojamojo turto perskirstymo ekonominį ir teisinį nepagrįstumą – „žemės reforma” vadinamo proceso esmė išlieka nepakitusi: „Iš statistinio „Jono” atimti ir statistiniam „Petrui” atiduoti. Tačiau kaip nuo to – kad nenorintis pats užsidirbti lėšas nekilnojamam turtui įsigyti statistinis „Petras” naudojasi svetimo darbo produktu pagerėja bendras Lietuvos piliečių gyvenimo lygis – ir toliau lieka visiškai neaišku… Dėl posovietinėje LR gyvenimo norma tapusio piliečių nekilnojamojo turto „atėmimo” ir „suteikimo” – visuomenė dirbtinai skirstoma į dvi grupes: teisiškai nepagrįstai netenkančius nekilnojamojo turto ir teisiškai nepagrįstai gaunančius neuždirbtas vertybes. Tiems oponentams, kurie nekantrauja man priminti, kad yra ir trečioji piliečių grupė – neutralieji – siūlau kantriai skaityti toliau. Netrukus ir tai išsiaiškinsime.
Pirmiausiai išsiaiškinkime posovietinių reformų poveikį savojo turto netekusiems piliečiams, kuriuos aš siūlau laikyti LR valdžios ir valdymo institucijų pareigūnų savivalės aukomis. Toks siūlymas juridiškai yra visiškai pagrįstas, nes prievartiniam piliečių turto (jų darbo vaisių) perskirstymui minėti pareigūnai neturi jokių teisių ir įgaliojimų, tam nėra jokio ekonominio būtinumo ir todėl šioje savivalėje yra akivaizdūs nusikalstamos veiklos požymiai. Nusikalstamos veiklos aukos yra piliečiai, kuriems tos veiklos pasėkoje padaroma reali žala. Dėl pareigūnų savivalės netekusiems savojo turto (savo arba paveldimų teisių darbo vaisių) piliečiams padaroma keleriopa žala:
1. Tiesioginė materialinė žala pasireiškia tuo, kad pablogėja teisėtų žemės savininkų ir jų šeimų materialinė padėtis. Todėl jie negali gyventi savojo gyvenimo taip kaip gyventų – jeigu nebūtų išorinės, materialinį stygių sukėlusios prievartos. Materialinė žala pasireiškia maisto ir rūbų stygiumi, prastesne gyvenamųjų sąlygų kokybe, neturėjimu lėšų gydimuisi susirgus ir tuo būdu nuolat negatyviai veikia aukos sveikatą.
2. Dėl pareigūnų savivalės dirbtinai sukurto materialinio stygiaus auka netenka galimybių dvasiškai tobulėti (dėl lėšų ir laiko stygiaus negali įsigyti tam tobulėjimui būtinų priemonių, lankytis renginiuose ir t.t.) Todėl tėvai neturį tų žinių – kurias galėtų turėti – jeigu nebūtų pareigūnų savivalės ir todėl negali tinkamai auklėti savo vaikus (ko pats neturi – negali perduoti kitam). Kuomet „valdžią turintieji” panaudodami atvirą prievartą ir tuo grubiai pažeisdami prigimtines žmogaus teises ir laisves atima iš piliečių jų gyvenimus lemiančią asmeninio apsisprendimo ir pasirinkimo teisę – tokie veiksmai prilygsta paties gyvenimo atėmimui, nes prievarta pakeičiami žmonių gyvenimų tikslai (atimamos galimybės tuos tikslus realizuoti) ir todėl žmonių gyvenimai pavirsta betiksliu egzistavimu dėl išgyvenimo. Toks betikslis egzistavimas ir yra pagrindinė girtuokliavimo, narkomanijos ir nusikalstamumo bet kurioje pasaulio šalyje priežastis. Šalies valdymo būdas, kuomet valdžią turintieji taiko piliečių išnaudojimą nuasmenindami jų darbo produktus (ar už tuos darbo produktus įsigytą turtą) – yra ne demokratijos siekimas – o šiuolaikinės baudžiavinės ar net vergovinės santvarkos kūrimas. Tokia valstybės valdymo „politika” sustabdo žmogaus bei visuomenės tobulėjimą ir suformuoja negatyvius žmonių pasaulėžiūros stereotipus. Tai, kas senovėje buvo pasiekiama vergą laikant vergvaldžio nuosavybe ir fizinės jėgos panaudojimu priverčiant jį paklusti – XX a. pabaigoje bei XXI a. pradžioje posovietinėje Lietuvoje pasiekiama „valdžią turinčiųjų” „rūpinimosi” likusiais piliečiais dėka. Siekiant neleisti žmogui tapti ŽMOGUMI – visiškai pakanka parinkti ir pritaikyti kompleksą palyginus civilizuoto poveikio priemonių, iš kurių kiekviena atskirai veikdama beveik neturi jokios įtakos – tačiau veikdamos kartu jos žmogui („valdžią turinčiųjų” savivalės aukai) neleidžia išsivystyti iki tokio lygio – kuomet įmanoma sąžinė, moralė ir dvasinis tobulėjimas. Tuo pačiu tampa neįmanomu ir teisingas savosios būklės supratimas – todėl toks žmogus gyvena ir veikia pagal kitų asmenų primetamą programą. Belieka pastebėti, kad toks žmogaus apibūdinimas pažodžiui atitinka šiuolaikinį „zombio” sąvokos supratimą.
3. LR valdžios ir valdymo institucijų pareigūnų prieš LR piliečius naudojama prievarta tiems piliečiams sukelia ilgalaikes stresines situacijas.
Išsiaiškinkime: ar šis aštrus emocinis stresas kenkia LR pareigūnų savivalės aukų sveikatai?
Pasaulinėje teisės praktikoje analogišku atveju naudojamasi medicinos ekspertų paslaugomis. Norint išsiaiškinti mums rūpimą klausimą – reikėtų atlikti labai aukšto lygio, brangius ir ilgai trunkančius medicininius mokslinius tyrimus. Kadangi posovietinė Lietuvos Respublika yra neturtinga valstybė – su šiuo savo siekiu mes patenkame į padėtį – kuri iš pirmo žvilgsnio lyg ir yra be išeities. Tačiau dar yra galimybė – kad kitose šalyse tokie medicininiai tyrimai jau buvo atlikti ir net viešai paskelbti. 1986 m. spalio mėn. (Nr. 10) rusų kalboje leisto žurnalo „Znanie – syla” 7 puslapyje, skyriuje pavadintame „Mokslo ir technikos kurjeris” yra straipsnis „Брешь в крепостной стене мозга” (Spraga smegenų tvirtovės sienoje). Jame skelbiami (ir išsamiai išaiškinami) mums reikalingi duomenys. Mus dominančius tyrimus vykdė dabar jau buvusios Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Medicinos mokslų akademijai priklausęs P. K. Anochino Normaliosios fiziologijos institutas – vedantysis (visoje buvusioje TSRS) emocinio streso sukeliamų medicininių-biologinių problemų tyrimo srityje. Darbo vadove buvo biologijos mokslų daktarė T. J. Belova.
Žinant buvusios TSRS Medicinos mokslų akademijos konservatyvumą ir atsargumą pripažįstant naujoves – galima visiškai neabejoti pateiktos informacijos patikimumu. Abejojančius žurnalas tame pat straipsnyje informuoja, kad minėtus mokslinius tyrimus kartu su buvusios TSRS MMA atliko Švedijos Karališkosios Mokslų Akademijos darbuotojai iš Stokholmo Karolinska instituto. Iš švedų pusės darbams vadovavo profesorius J. Junsonas. (Žr.: literatūros sąraše: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/sites/entrez?db=pubmed&cmd=Link&LinkName=pubmed_pubmed&from_uid=6683574 ).
Kadangi tiesiogiai su žmonėmis tokie bandymai nevykdomi – buvo tiriama kaip „neatreaguotų afektų” situacijos atsiliepia bandomųjų gyvūnų smegenų veiklai. Modeliuotos bandymo sąlygos atitiko situaciją, kai žmogaus gyvenimas dirbtinai stabdomas – o poveikio objektas niekaip negali pakeisti esamą savo situaciją. Moksliškai tai ir yra vadinama neatreaguotų afektų situacija. Bandymų metu išaiškėjo, kad priverstinio gyvenimo iniciatyvos stabdymo atveju bandomojo gyvūno (arba mūsų atveju – valdininkų savivalės aukos) smegenyse įvyksta daug mikroinsultų. Jie daugelyje vietų pažeidžia hematoencefalinį barjerą. Tai kraujotakos sistemą ir smegenų struktūras skiriantis barjeras. Jis ypatingai pažeidžiamas retikulo-endotelinės sistemos srityje.
To pažeidimo pasėkoje yra pažeidžiami arba žūna šią smegenų sritį sudarantys neuronai. Ši smegenų struktūra valdo organizmo imunitetą ir todėl ją pažeidus susilpnėja arba prarandamas viso organizmo imunitetas. Tai reiškia, kad organizmas nustoja prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų ir kovoti su svetimais mikrobais, baltymais ir t.t. Minėtų pažeidimų pasekmės labai panašios į „AIDS” viruso poveikį. Esant tokiai situacijai bet koks išorinis poveikis baigiasi sunkia neatreaguotų afektų aukos liga arba net tos aukos mirtimi. Visa tai pasireiškia vėliau, kaip ilgalaikio nenutrūkstamo streso pasekmė. Pradžioje veikiant stresui žmogus praranda apetitą, jį pradeda kankinti nemiga, pasireiškia nuolatinė bloga nuotaika, depresija. Galimi ir atvirkštiniai – padidinto jautrumo pasireiškimai ir net tikrovės neatitinkantis aplinkos suvokimas (ypač jeigu ta „tikrovė” įteisino neatreaguotų afektų situaciją sukėlusią prievartą – Z. J., pastaba).
Daktaras Joe Herbert Kembridžo universitete vadovauja tyrinėjimo grupei, užsiimančiai eksperimentiniu neuropeptidų studijavimu, bei klinikinėmis hormonų ir afektinių sutrikimų studijomis. Jis teigia, kad žmogui esant depresijos būsenoje organizme išsiskiria didelis kiekis kortizolo (ginančiojo hormono), kuris savo ruožtu sukelia kitus organizmo pakitimus. Tai reiškia – kad dirbtinai sukelto ilgalaikio streso poveikio mechanizmas jau išaiškintas.
Akivaizdu, kad blogo įstatymo taikymo pasėkoje žmogui padaroma reali žala, kuri nuo to įstatymo pavadinimo pakeitimo, LR Seimo, Konstitucinio Teismo, ar kitų LR valdžios ir valdymo institucijų pareigūnų paaiškinimo, kad tai, atseit, yra gėris – nepasikeičia ir neišnyksta. Tai leidžia spręsti, kad dirbtinis žmonių gyvenimo ir tobulėjimo apribojimas tiesiogiai kenkia šio poveikio objektų fizinei bei psichikai sveikatai (posovietinės „žemės reformos” atveju – apiplėšimo ir zombinimo objektais (aukomis) yra didžioji Lietuvos teisėtų žemės savininkų dalis).
Į tai būtina atsižvelgti ne tik nustatant galimas valstybės valdžios veiklos ribas ir tos veiklos teisėtumą – bet ir nustatant valdžioje esančių piliečių atsakomybę – už jų laisva valia įvykdytas neteisėtas veikas. Šiuo konkrečiu atveju valdžios atstovų veikos pasėkoje atsirandančios pasekmės atitinka Jungtinių Tautų Organizacijos 1948 m. gruodžio 9 d. Generalinėje Asamblėjoje priimtos Konvencijos 260A III rezoliucijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį II straipsnio „b” punkte pateikiamą genocido apibrėžimą: „rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų padarymas tokios grupės nariams” – o tokią veiką vykdančių valdžios atstovų atsakomybė nustatyta tos pačios Konvencijos IV straipsnyje: „Asmenys, vykdantys genocidą ar kokią nors kitą III straipsnyje nurodytą veiką, baudžiami nepriklausomai nuo to ar jie yra pagal Konstituciją atsakingi valdytojai, valstybės pareigūnai, ar privatūs asmenys”.
1968 m. lapkričio 26 d. JTO Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai, I straipsnyje nustatyta: „Jokie senaties terminai netaikomi šiems nusikaltimams nepriklausomai nuo jų įvykdymo laiko:…
b) nusikaltimams žmonijai nepriklausomai nuo to ar būtų įvykdyti karo ar taikos metu, kai jie… taip pat genocido nusikaltimui, apibrėžtam 1948 m. Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, netgi jei tokiais veiksmais nėra pažeidžiami valstybės, kurioje jie buvo įvykdyti, vidaus įstatymai”.
„Neutralūs” piliečiai, kurie šaltakraujiškai stebėdavo ir nutylėdavo šalia vykstantį nusikaltimą – pradedant senovės Babilonijos valdovo Hamurabio ir baigiant sovietinias laikais – būdavo prilyginami nusikaltimo bendrininkams ir baudžiami.
Posovietinėje Lietuvoje realia egzistuoja ne tik atskiri „neutralūs” piliečiai bet ir šaltakraujiškai šalia vykstančius nusikaltimus stebintys „žmogaus teisių gynėjai” bei „žmogaus teisių stebėtojai. Žmonės savanoriškai įsipareigoja padėti kitiems – tačiau jiems ne tik nepadeda – bet ir patiems nuo „valdžią turinčiųjų” nukentėjusiems apsiginti neleidžia. Šį lietuvišką paradoksą – tikrai verta išsiaiškinti.
Aiškinimąsi pradėsime nuo trupučio teisės teorijos. Gerbiami skaitytojai tikriausiai atsimena JAV Prezidentų pareiškimus ir mūsų valstybės pareigūnų patvirtinimus – kad Lietuvoje bus sukurta amerikietiško pavyzdžio teisinė valstybė. Kaip žinome – JAV teisės pagrindu yra 1632-1704 m. gyvenusio anglų teisininko ir filosofo J. Locke darbuose apibendrinta žmonijos patirtis. Tiems, kas su J. Locke darbais dar nesusipažinęs – trumpai primenu jų esmę:
J. Locke konstatuoja, kad valstybė nekuriama tuščioje vietoje, nesant žmonių, jų apgyvendintos teritorijos, kalbos, kuria tie žmonės kalba, jų darbu sukurtų materialinių vertybių ir jų pripažintų moralinių bei teisinių nuostatų. J. Locke aiškina, kad valstybė – tai visuomeninis piliečių susitarimas, skirtas tvarkos organizavimui bei natūralios teisės (kai teisingumą vykdo pats nukentėjusysis) neapibrėžtumų likvidavimui. Jų pakeitimu aiškiais ir visiems vienodais įstatymais bei valstybės pareigūnų bešališkumu. Įkurtoje valstybėje aukščiausioji valdžia priklauso įstatymui, kuriam pavaldi vykdomoji valdžia, o liaudis yra įstatymų leidėja ir tik vėliau tų įstatymų vykdytoja. J. Locke valstybę prilygina globai, kuri pirmiausiai skirta ginti globojamojo interesus ir neskirta globotojų interesų įgyvendinimui (neskirta valdžios atstovų interesų įgyvendinimui – Z.J.). Todėl globėjo vaidmenį atliekantys liaudies išsirinkti atstovai pirmiausia turi pareigas ir tik vėliau teises. Juos išrinkusi liaudis turi teisę bet kada šiuos patikėtinius atšaukti – jei (liaudies nuomone) jie netinkamai atlieka savo pareigas ir pakeisti naujais, tinkamesniais patikėtiniais. J. Locke įrodo, kad sukūrus valstybę piliečių nuosavybės teises užtikrinantys įstatymai naujai neišradinėjami, nes pagrindinis valstybės sukūrimo tikslas ir yra jos piliečių gyvybių, sveikatos bei pagrindinių teisių ir laisvių apsauga. J. Locke taip pagrindžia nuosavybės teisę: „kadangi kiekvienas asmuo yra savo paties nuosavybė, tai ir jo darbo vaisiai yra jo nuosavybė” (ar už tų darbo vaisių piniginę išraišką įsigytas kilnojamas bei nekilnojamas turtas – Z.J.) J. Locke teigia, kad: „Darbas sukuria nuosavybę bei nustato šios nuosavybės vertę”. Jis pabrėžia: „Kadangi nuosavybės apsauga yra pirminis ir pagrindinis tikslas – dėl kurio kuriama valstybė – tai valstybės pareigūnai neturi teisės iš nieko prieš jo valią atimti jam priklausančią nuosavybę”.
Susipažinę su valstybės sukūrimo tikslais galime pradėti aiškintis: kada ir kam toje valstybėje yra reikalingi žmogaus teisių gynėjai. Prieš kalbėdami apie visuomeniniais pagrindais dirbančius žmogaus teisių gynėjus turime prisiminti, kad LR Seime taip pat yra sukurtas ir veikia Žmogaus teisių komitetas. Labai įdomu ką ir nuo ko gina tam komitetui priklausantys Seimo nariai? Nesupratusiems paaiškinu: mes šiame straipsnyje jau išsiaiškinome pagal galiojančios teisės pagrindus valstybę sukuria Tauta. Pagal galiojančią Konstituciją, kad nereikėtų gyventi nuolat veikiančio referendumo sąlygomis, nuolat visiems asmeniškai dalyvaujant valstybės valdyme – Tauta išsirenka savo atstovus – kad šie vykdytų Tautos valią. Tai reiškia, kad visų be išimties Lietuvos Respublikos Seimo narių pagrindine pareiga yra visų mūsų teisių ir laisvių gynimas. Jeigu mūsų išsirinkti Seimo nariai minėtos pagrindinės savo pareigos neatlieka – tai pagal J. Locke teisės pagrindus – esant tų pareigų neatlikimo įrodymams – mes turime turėti teisę savo pareigų neatliekantį Seimo narį pakeisti tinkamesniu (prieštaraujančius kviečiu prisiminti Prezidento Pakso pakeitimą). Logika paprasta – jei kadencijos eigoje galima keisti LR Prezidentą – tuomet turi būti galima keisti ir LR Seimo narius. Todėl teisinės valstybės parlamente neturėtų būti jokio „Žmogaus teisių) komiteto, nes pats tokio komiteto buvimas įrodo – jog valstybės parlamento nariai savo tiesiogines pareigas neatlieka ir kad sustabdyti konkrečių Seimo narių Tautai daromą žalą – Tauta juos privalo pakeisti tinkamesniais (kurie savo tiesiogines pareigas atliks) .
Mūsų, posovietinės Lietuvos atveju, Lietuvos Seimas yra dokumentaliai atsisakęs nuo savo tiesioginių ir pagrindinių (kaip Tautos atstovų) pareigų vykdymo.
Tuo galite įsitikinti atsivertę LR Seimo Statuto I dalies, pavadintos: „Seimo nario statusas”, pirmojo skirsnio, pavadinto: „Seimo nario įgaliojimai ir priesaika”, 1 straipsnio „Seimo nario mandatas” 2 dalį. Šioje dalyje nustatyta, kad: „Seimo narys, eidamas pareigas, vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomas jokių mandatų”. Seimo EUROVOC žodyne pateikiami keturi žodžio mandatas išaiškinimai:
atstovavimo mandatas (angl. representative mandate).Ten pat aiškinantis išsamiau sužinome, kad tai reiškia: „ Pareigos, užimamos rinkimų keliu”
parlamentaro mandatas (angl. parliamentary mandate). Ten pat aiškinantis išsamiau sužinome, kad tai reiškia tą patį: „ Pareigos, užimamos rinkimų keliu”
šalies mandatas (angl. national mandate). Ten pat aiškinantis išsamiau sužinome, kad tai reiškia tą patį: „ Pareigos, užimamos rinkimų keliu”
vietinis mandatas (angl. local mandate) – paaiškinamas taip pat kaip ir ankstesni.
Rinkimų keliu gauti mandatai mūsų parlamentarus niekuo neįpareigoja. Jie sau pasilieka pareigas ir atlyginimo gavimą – o nuo tų pareigų (įsipareigojimų savo rinkėjams) vykdymo (dėl kurių ir buvo renkami) savavališkai atsisako. Tai reiškia, kad posovietinėje Lietuvoje į valdžią renkame ne savo atstovus, o savivaldžius ponus. Šie ponai patys save pasivadina politikais ir pasinaudodami valdžių atskyrimo principu bei remiami jų pačių pasiskirtų „nepriklausomų” teisėjų nevykdo net pagrindinių (LR piliečių teises ginančių) imperatyvių LR Konstitucijos teisinių normų reikalavimų.
Teisinėje valstybėje rinkimai teisėtais yra tik tuomet – kai sprendimus juose priima rinkėjų dauguma. Paskutinių dviejų LR Seimo rinkimų pirmuosiuose turuose ir paskutinių LR Prezidento rinkimų pirmame nedalyvavo daugiau kaip pusė rinkėjų. Tai reiškia, kad Tauta pasinaudojo vieninteliu jai likusių būdu išreikšti savo valią dėl rinkimuose iškeltų kandidatų netinkamumo ir todėl visi kandidatai turėjo būti pakeisti naujais, Tautai tinkamesniais. Kadangi tai padaryta nebuvo – akivaizdu kad posovietinė Lietuva tikrai yra neteisinė valstybė ir nežinia ar kada nors ją taps.
Aš čia įvardijau tik keletą posovietinės Lietuvos „valdžią turinčiųjų” vykdomų neteisėtų veikų. Tačiau ir tų įvardintų užtenka, kad įsitikintume – jog Tautos „išsirinkti atstovai” savo tiesioginių pareigų neatlieka, net nebūdami daugumos rinkėjų išrinkti – valdžią pasisavina, būdami valdžioje piktnaudžiauja teise ir už tai iš mokesčių mokėtojų ima solidžius atlyginimus.
Tai, kas šiame straipsnyje yra paviešinta įrodo, kad kiekvieno iš mūsų (eilinio piliečio) teises posovietinėje Lietuvoje niekas negina. Tai reiškia, kad valstybės valdymo būdas: „per Tautos išsirinktus atstovus” nepasiteisino, nes jį uzurpavo ir savo savanaudiškiems tikslams panaudoja „politikais” pasivadinusi asmenų grupė. Tokios situacijos buvimas sąlygoja žmogaus teisių gynėjų suaktyvėjimo poreikį. Teisinis žmogaus teisių gynėjų statusas yra nustatomas pagal galiojančios LR Konstitucijos 6 straipsnio: „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas” bei „Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija” ir 4 straipsnio teisines normas: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai …”. Konstitucijai neprieštaraujančia Tautos vykdoma tiesioginio valstybės valdymo įtakojimo forma yra žmogaus teisių gynėjų veikla.
Posovietinėje Lietuvoje žmogaus teises ginančių organizacijų veiklą reglamentuoja 2004 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymo Nr. IX-1969 (Skelbta: Valstybės Žinios, 2004.02.14, Nr.: 25, Publ. Nr.: 745; Valstybės Žinios, 2004.02.19, Nr.: 26) 3 straipsnio „Asociacijos veiklos pagrindai” 1 dalies teisinės normos: „Asociacija veikia laikydamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija), Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso, šio bei kitų įstatymų, Vyriausybės nutarimų, kitų teisės aktų ir veiklą grindžia savo įstatais”. Įstatymo Nr. IX-1969 14 straipsnio teisinė norma nustato, kad: „Valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams įstatymų nenustatytais atvejais ir tvarka, politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kitoms organizacijoms ir asmenims draudžiama kištis į asociacijos veiklą ir į jos vidaus reikalus”. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas gerai, tačiau kai įsigilinus į pacituotų teisinių normų prasmę tampa akivaizdu, kad posovietinėje Lietuvoje žmogaus teisių gynimas galimas tik tuomet – kai jį leidžia tas žmogaus teises pažeidinėjanti LR valdžia. Tai taip pat reiškia – kad žmogaus teises ginančios organizacijos veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma ne sutinkamai su LR galiojančios Konstitucijos 4 straipsnio teisine norma: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai …” bet ir sutinkamai su tai Konstitucijai prieštaraujančių kitų „teisinių” aktų „teisinėmis normomis”. Be to tokia formuluote sudaromas įspūdis kad žmogaus teisių gynėjai neturi ką veikti, todėl ir „žaidžia valstybės pareigūnus. Kadangi valstybės pareigūnai savo pareigas atlieka nepriekaištingai – tai žmogaus teisių gynėjai posovietinėje Lietuvoje yra niekam nereikalingi”. Tokį žmogaus teisių gynimo nuvertinimo įvaizdį posovietinėje Lietuvoje savo neveikimu palaiko ir stiprina „valdžią turinčiųjų” globojami, tariamai „visuomeniniais pagrindais” dirbantys „žmogaus teisių gynėjai” ar „žmogaus teisių stebėtojai”. Ne vienam posovietinėje Lietuvoje sąmoningai griovusiam žmonių bandymus patiems apsiginti nuo „valdžią turinčiųjų” savivalės asmeniui – vėliau buvo atlyginta suteikiant vietą prie žmogaus teises pažeidinėjančios „valdžios lovio”.
Iš žmogaus teises ginančių visuomeninių organizacijų veiklą reglamentuojančio posovietinės Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymo turinio visiškai neaišku – kaip LR piliečiams gintis nuo pačių LR įstatymų leidėjų vykdomo žmogaus teisių pažeidinėjimo?
Visos šiame straipsnyje įvardintos posovietinės Lietuvos piliečių teisinio apsigynimo problemos (ir daugelis kitų) dar neišspręstos. Prieš norinčius dorai ir teisingai gyventi LR piliečius posovietinių „valdžią turinčių” dirbtinai sukurtos neatreaguotų afektų situacijos nuolat veikia. Jų veikimo pasėkoje tie piliečiai paverčiami savo valios bei nuomonės neturinčiais prisitaikėliais – o moraliai nepalūžtantys neatreaguotų afektų sukeltų ligų pagalba „išsiunčiami anapilin”.
