Pastaruoju laiku labai daug kalbama apie Lietuvos viešųjų ryšių kompanijas ir jų teikiamų paslaugų kokybę bei kainas. Mano manymu, viešieji ryšiai Lietuvoje išgyvena krizę, po kurios dalis kompanijų privalės užsidaryti arba keisti veiklos profilį. Situaciją galima apibūdinti taip – viešųjų ryšių kompanijos pačios save varo į aklavietę. Lietuvoje viešųjų ryšių paslaugos dar pakankamai jauna verslo šaka. Nuolat kuriasi naujos agentūros, siekiančios uždirbti iš paslaugų, kurias silpnai supranta ne tik jų užsakovai, bet ir pačios agentūros. Šiuo metu labai populiarios tapo mini viešųjų ryšių kompanijos, kuriose dažniausiai dirba vienas du, o geriausiu atveju – trys specialistai. Vienas ir pagrindinis specialistas – agentūros steigėjas. Jis taip pat ir direktorius, straipsnių, pranešimų rašytojas, nuolat besiblaškantis tarp žiniasklaidos priemonių (reikia viską suderinti), jis ir laikraščių skaitytojas (reikia viską žinoti), projektų ieškotojas (ar medžiotojas), bandantis suspėti patenkinti keletą projektėlių (negali nusamdyti papildomų specialistų), tačiau sunkiai visa tai galintis atlikti laiku. Antras žmogus tokioje agentūroje – buhalteris ar buhalterė (gali būti antraeilis arba buhalterė žmona). Biuras ir sekretorė tokiai agentūrai per brangu, visi darbai dažniausiai atliekami namuose prie kompiuterio, pranešimuose būtinai nurodomas asmeninio mobiliojo telefono numeris, yra nemokamas el. pašto adresas, o ateinantys tuo adresu laiškai yra peradresuojami į mobilųjį telefoną.

Apie kai kurių mūsų politinių ryšių specialistų profesinę etiką ir garbės kodeksą vertėjo susimąstyti jau tada, kai 2002 metais Lietuvos Prezidento rinkimuose buvo panaudoti nacių politinių plakatų ir eitynių simboliai – liepsnojantys fakelai ir ereliai. Pagaliau jau pats „prezidentinės“ liberaldemokratų partijos simbolis stulbinančiai primena Luftwaffe’s erelį. Po to sekė buvusio Rolando Pakso asmeninio viešųjų ryšių specialisto Aurelijaus Katkevičiaus perlai, kurie pateks į šalies istoriją kaip reto cinizmo ir amoralumo pavyzdžiai – jo siurrealistinė demagogija apie klasių kovą ir neišvengiamą socialinę revoliuciją Lietuvoje, sąmoningas inteligentijos sukarikatūrinimas jai prikergiant elito terminą ir pagal pačią tikriausią chunveibinišką arba proletkultinę logiką supriešinus ją su liaudimi. A.Katkevičiaus viešųjų ryšių repertuaras priminė sendaikčių parduotuvę, iš kurios buvo galima ištraukti ką tik nori: nori – nacių fakelus, nori – Luftwaffe’s erelį, nori – kūjį ir pjautuvą, nori – klasių kovos teoriją. Žinoma, šitokius triukus galima krėsti tik itin ciniškoje politinėje aplinkoje ir gilią vertybių bei idėjų krizę patiriančioje visuomenėje. Panašūs „pokštai“ Švedijoje arba Vokietijoje jam pasibaigtų liūdnai. Ten idėjos ir vertybės dar šį tą reiškia. Simptomiška, kad viešuosius ryšius kur kas labiau nei idėjas, vertybes ir politines programas vertina tiek mūsų šalies politikai, tiek jų rinkėjai. Mums vis dar reikia greitos saviapgaulės ir lengvo spektaklio, o ne tikrų ir atpažįstamų dalykų.

“Viešosios erdvės” apskritojo stalo diskusijoje dalyvauja politologas Lauras Bielinis, viešųjų ryšių kompanijos vadovas Aurelijus Katkevičius, “Eltos” apžvalgininkas Vladimiras Laučius, dienraščio Bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas ir “Atgimimo” redaktorė Indrė Makaraitytė. A. Navickas. Vienas ryškiausių šios Prezidento rinkimų kampanijos aspektų yra tas, kad visi penki rinkimuose dalyvaujantys kandidatai ypač akcentuoja socialinius reikalus. Kaip manote, ar tai, kad jie dabar kalba apie socialinę gerovę, yra politinė diskusija, ar tai vis dėlto viešųjų ryšių elementas? L. Bielinis. Mano manymu, tai jau ne viešieji ryšiai. Kai kandidatai kalba apie socialinius reikalus, atrodo, kad tas jų kalbėjimas yra visiškai nesuderintas su viešaisiais ryšiais, besikertantis su viešųjų ryšių strategijomis. Manyčiau, kad viešieji ryšiai negali pakeisti nei ideologijų, nei idėjų. Tai tik instrumentas. Šalia politikos, šalia ideologijos. Per ideologijas mes galime atskleisti konkrečios politikos esmes, o viešieji ryšiai padeda “nutransliuoti” tas esmes ten, kam jos skirtos, t. y. visuomenei. Deja, Lietuvoje dažnai atsitinka, kad be viešųjų ryšių daugiau nieko ir nėra. Viešųjų ryšių specialistai turi ieškoti bent kokio nors užsikabinimo, kažkokio turinio grūdelio, kad galėtų pateikti “produktą apie politiką” visuomenei. Viešųjų ryšių firmos Lietuvoje yra pakankamai profesionalios. Jiems to grūdelio ir užtenka.

Daugeliui TV žiūrovų tikriausiai krito į akis dinamiška, ekspresyvi Darbo partijos reklama, kurioje partijos vadovas Viktoras Uspaskichas į žūtbūtinę ir pergalingą, anot reklamos sumanytojų, kovą telkia savo „krepšinio“ komandą. Šiuo metu tai profesionaliausias ir įtaigiausias politinės reklamos vaizdo klipas. Pasak idėjos autorės Rūtos Vanagaitės, įvaizdžio ir reklamos strategiją šiai partijai kūrusios bendrovės „Acta publica“ vadovės, toks įvaizdis šiai partijai parinktas todėl, kad po penkiolikos laisvo gyvenimo metų nemažai daliai Lietuvos žmonių šventi teliko du dalykai – nepriklausomybė ir krepšinis. Tačiau V.Uspaskicho kritikai ir politiniai oponentai viešuose pareiškimuose teigia, kad Darbo partijos lyderis užsakomosiose TV laidose, susitikimuose su žmonėmis nesirinkdamas žodžių niekina viską, kas Lietuvoje taip nelengvai buvo pasiekta po nepriklausomybės atkūrimo. Pavyzdžiui, konservatoriai aiškina, kad tokia veikla iš esmės tęsiamas „Pakso ir jo pagrindinio ideologo Borisovo pradėtas lietuvių tautos supriešinimas, bandoma įteigti, neva tautos remiama narystė NATO, ES atėjo savaime, be čia dirbusių politikų, diplomatų, be visos visuomenės pastangų. Nuolat puldamas, kad viskas nepriklausomoje Lietuvoje blogai, V.Uspaskichas atvirai į žmonių pasąmonę diegia Kremliaus nuostatą, jog ir pati nepriklausomybė – klaida, o lietuviai – nevykėliai“.