Kada lietuviai atkūrinėjo savo valstybę, jie manė, jog tą daro savo gyvenimo patogumui, gerbūviui. Palaipsniui Lietuvos valstybės valdymo mechanizmas taip apaugo biurokratiniais maurais, jog tapo tikromis pinklėmis patikliems piliečiams.

Į tokius spąstus buvo įkliuvusi ir Vida Stankūnienė. Kažkada ji nusipirko griūvančią lūšnelę ir nutarė, jog jeigu pasiprašys jai valstybės apsaugos – tai valstybė jai ir kažkuom padės. O baigėsi tuo, kad reikėjo praeiti kryžiaus kelius, kad tik Lietuvos valstybė tos sodybos nesaugotų. Nes Lietuvos valstybės apsauga paprastų žmonių kalba – tai ne pagalba, o beaistris griūnančio Lietuvos paveldo stebėjimas. Ir neduok Die bandysi tą griuvimą sustabdyti – pilietį kaip mat pasieks “teisingumo” ranka, kuri dar ir paskutines kelnes numaus, kad tik tas paveldas ir toliau netrukdomai griūtų…

Views All Time
Views All Time
135
Views Today
Views Today
1
0 0