Laukiant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio, pravartu prisiminti valstybės atkūrėjų kalbas prieš 30 metų.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjame suvažiavime, kai buvome dar ne laisvi, profesorius Vytautas Landsbergis kalbėjo:

“Gyvename kultūros griuvėsiuose. Tai mūsų papročių, tradicijų, gyvenimo būdo ir bendravimo būdo griuvėsiai…

…Siautė kultūros karas, maras ir badas. Ištisi dvasios klodai, susiję su tikėjimu, su Lietuvos valstybingumu, net savičiausioji, seniausioji tautosaka, žodžiu, kas tiktai galėjo žadinti tautinį orumą ir moralinį atsparumą, buvo neigiama arba menkinama, siūloma keisti netikrais gaminiais…

Skurdžią, orumą ir savigarbos netenkančią dvasią atspindėjo kalba, užteršta žodyno, sintaksės, tarimo svetimybėmis, vos ne su kiekvienu sakiniu iš burnų krintančiomis keiksmo rupūžėmis….

…Nejau ir toliau niekinsim kapus, griausim paminklus, leisim ištrinti iš Lietuvos žemėlapio tūkstančius vietų ir jų vardų? Nejau vis dar meluosim, vogsim, bijosim gėrio?…

Puoselėkime bičiulystę, talką, jausmą, kad visa, kas kieno nors iš mūsų padaryta, – tai visų padaryta, visų mūsų gimtosios žemės gėris. Ir nepuoselėkim pavydo, įtarumo, apkalbų, irzlių Europos miestelių varžybų…smulkmenos tegu traukiasi prieš didyjį bendrumą. Tik taip atliksime pareigą sau ir kaimynams Lietuvoje, vėl; būsime verti šalies vardo.”

Views All Time
Views All Time
97
Views Today
Views Today
1
0 0