Pedagogika

Kurtuazinė etika – tai pasauliečių (aristokratų, riterių) etika. XII a. buvo parašytas doro gyvenimo vadovėlis “Philosophia moralis de honesto et utili” (Kaip moralinė filosofija aiškina kas yra garbė ir kas – nauda ir kaip jos abi suderinamos). Iš riterių reikalaujama ne tik mokėti riteriškai kovoti, bet ir įsigyti riteriškų dorybių: ištikimybės, pastovumo, darnumo. Ta etika buvo pasaulietiška, nesusijusi su tikėjimo klausimas, su teologija. Prancūzai kūrė riterio idealą mažai rūpindamiesi bažnyčios mokslu. Tad idelas ramiai gyvavo drauge su tikėjimu ir krikščioniška etika, ir niekas nesistegė jų derinti, lygiai kaip niekas rimtai nemanė to idealo įkūnyti (Tą bandė Don Kichotas, ir atsitiko graudžiai juokingas dalykas: įgyvendintas idealas virto gyvenimo parodija). Blaivaus proto prancūzai skyrė tikėjimą nuo gyvenimo, ko nedarė vokiečiai. Vokiečiams riteriškojo gyvenimo idelas – riteriai buvo kartu ir vienuoliai.

Anksčiausiai susiformavo vienuolynų mokyklos. Kai kuriuose vienuolynuose buvo vidinės ir išorinės mokyklos: į pirmąsias būdavo priimami berniukai, kuriuos tėvai atiduodavo rengtis į vienuolius, jie ir gyvendavo vienuolynuose. Į išorines mokyklas būdavo priimami ateinantieji mokytis (pasauliečiai). Iš vyskupijų bendrabučių pamažu išsivystė soborų arba katedrų mokyklos (mokyklos prie vyskupo katedros). Jos taip pat buvo skirstomos į vidines ir išorines. Išorinėse mokyklose mokėsi pasauliečių vaikai (bajorai, rečiau – įžimių valstiečių vaikai). Prie daugelio parapijų bažnyčių įsikurdavo parapijinės mokyklos. Mokyklose mokydavosi tiktai berniukai. Mokytoju dažniausiai būdavo kulto tarnas. Šiose mokyklose vaikai mokydavosi skaityti lotyniškas maldas, giedoti bažnytines giesmes, rečiau – rašyti. Skaitomo teksto mokiniai dažniausiai nesuvokdavo.

Auklėjimas ir to meto papročiai yra du neatsiejami dalykai. Viduramžiais vyraujanti feodalinė santvarka taip pat įtakojo ir auklėjimo raidą i jos atliekamas funkcijas. Ideologinė viešpataujančių feodalinės visuomenės grupių atrama buvo bažnyčia. Visas vaikų ir suaugusių mokymo turinys buvo kupinas religijos. Visų tautų religijos mokė paprastus žmones paklusti ponams ir tarnauti jų interesams. Krikščionybė šiam tikslui panaudojo mokymą apie įgimtą žmogaus nuodėmingumą, propagavo susilaikymą, asketizmą, kūno marinimą, kad būsimame – pomirtiniame gyvenime būtų išgelbėta siela. VII – VIII a. Irane, Sirijoje, Palestinoje, Egipte ir visoje Šiaurinės Afrikos pakrantėje po arabų užkariavimų susikūrė didelė valstybė, kuri užmezgė glaudžius ekonominiu ryšius su kinija, Indija, Europa. Užkariautų šalių kultūra buvo daug aukštesnio lygio, kurią pasisavino ir užkariautojai.

Auklėjimas - individo santykių su mikro- ir makro- aplinka, su transcedentine būtimi reguliavimas, grindžiamas tiesos, gėrio ir grožio vertybėmis. Pedagogikos terimnas sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: “pais, paidos” – vaikas, vaikai ir “agein” – vesti. Apibendrinta reikšmė – “vaikų vedžiojimas”. Antikos graikai žodžiu “paidagogos” vadino vergą, kuris vesdavo vaikus į mokyklą ir parvesdavo. Išsilavinę vergai buvo aulkėtojai ir mokytojai. “Paidagogike (gr.)” – vaikų ugdymo menas. Lotyniškai auklėjimas – “paideia”. Pedagogimos terminas pradėtas vartoti tik XVIIIa. Imanuelis Kantas (1724 – 1804m.) pedagogiką laiko jau ne vien vaikų, bet apskritai žmogaus ugdymo mokslu, ne tik menu. Jo pedagoginė sistema apsiriboja vaikų ugdymu, t.y. žmogaus ugdymo nuo gimimo iki 16 – 17 metų.

Žmogaus prigimtis gali atsiskleisti tik tada, kai yra palankios tam sąlygos. Ta aplinka, kurioje žmogus veikia, turi atitikti jo prigimties polinkius ir poreikius. Labai svarbu toje aplinkoje jaustis dvasiškai laisvu. Norint būti geru pedagogu reikia ne tik gražių norų, bet ir turėti pašaukimą. Pedagoginis procesas - tai mokytojo ir mokinio sąveika. Jos sėkmes paslaptis yra bendravimas. Bendravimą lemia tarpasmeniniai mokytojų ir mokinių santykiai. Jie dar vadinami pedagoginiais santykiais. Pedagoginiame procese bendravimą valdo mokytojas, jis planuoja ir kuria pedagoginę sąveiką. Tarpasmeninius santykius taip pat sąlygoja ir individų įsisavintos objektyvios vertybės - dorovės normos, pasaulėžiūra, įsitikinimai ir pan. Šios vertybės perauga į etalonus, pagal kuriuos vertinamas žmogaus elgesys ir veikla. Labai svarbu, kad pedagogas bendrautų su mokiniais pagarbiai, nuoširdžiai ir atvirai. Ypač svarbu, kad pedagogo bendravimo stilius žadintų mokinių smalsumą, norą tobulėti, augti kaip asmenybei bei stiprintų teigiamas emocijas. Labai svarbu yra ir pedagoginė empatija. Tarp mokinių ir pedagogų šiltesni santykiai atsiranda tada, kai mokytojas domisi ugdytiniais ne tik pamokų metu, padeda jiems spręsti iškilusias problemas. Pedagogas yra nuoširdžiai gerbiamas tada, kai su juo mokinys gali laisvai ir atvirai pasikalbėti nebijodamas būti nesuprastu ir atstumtu. Mokėjimas pajusti kitą žmogų - didelis pasiekimas. Pedagogas yra gyvas pavyzdys mokiniams. Jis turi būti humaniškas, išprusęs, gražių manierų, turi priimti bendras mūsų šaliai dorovines nuostatas, visada būti pasirengęs padėti mažesniam, vesti mokinį gėrio, tobulumo, tiesos, išminties keliu.

Bendravimas yra keitimasis informacija, jausmais. Čia turi būti kalbėtojas ir klausytojas. Įprastame pokalbyje kalbėtojas ir klausytojas keičiasi vietomis. Jeigu klausytojas nesulaukia savo eilės, sakome, kad jis trukdo, nutraukia pokalbį. Jau maži kūdikiai išmoksta šio dvipusio bendravimo proceso. Kai kūdikis gimsta, mes iš karto pradedame jį kalbinti, nors žinome, kad žodžių kūdikis nesupranta. Kai kūdikį laikome ant rankų, sakome, kad mylime jį, dažnai jis atsako žvilgsniu ar šypsena. Kūdikis ir motina keičiasi vietomis kaip kalbėtojas ir klausytojas. Kai vaikas verkia, jis yra kalbėtojas. Verksmas skatina motinos budrumą. Ji gali pasukti kūdikį ant kito šono, pakeisti vystyklą, pamaitinti, sudominti žaislu, kalbinti raminančiu balsu. Ką motina padarys, priklauso nuo jos ir kūdikio tarpusavio supratimo. Ankstyvieji motinos ir vaiko “pokalbiai” yra labai svarbūs. Jų pagalba motina mokosi “skaityti” vaiko signalus. Vaikas suvokia savo bendravimo reikšmę – patenkinami jo norai. Kol vaikas išmoks suprasti žodžius, kalbėti, bežodinis bendravimas bus pagrindinė bendravimo priemonė. Stenkitės suprasti savo vaiko pastangas bendrauti, stebėkite jį. Jei vaikas eina į virtuvę, tai gali reikšti, kad jis alkanas ar nori gerti arba ieško mamos; nebijokite spėlioti, pats vaikas padės suprasti jo norus. Kalbančiojo vaidmenyje vaikas yra ir tuomet, kai taria atskirus garsus ar žodžius. Jis žaidžia su savo balsu. Parodykite, kad esate labai patenkintas jo garsais, imituokite jo ištartus garsus, tegu tai bus bendravimas žaidimo forma.

Konfliktai – neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Svarbu mokėti juos efektyviai įveikti. Konfliktas tai – priešprieša bent tarp dviejų priklausomų pusių (žmonių, žmonių grupių, organizacijų ir pan.), skirtingai suvokiančių tikslus, jų siekimo būdus. Konfliktai būna funkciniai ir disfunkciniai. Funkcinius galėtume vadinti naudingais – jie padeda spręsti problemas, plėtoja santykius. Disfunkciniai konfliktai komplikuoja santykius, sukelia daug neigiamų išgyvenimų. Kiekvienas žmogus turi savo individualų konfliktų įveikimo stilių. Kartais įprastinis stilius padeda, o kartais gali ir trukdyti. Sunku valdyti tokias konfliktines situacijas kai esi užsipuolamas, kai tau nepagrįstai priekaištaujama. Tačiau ir tokiose situacijose verta siekti konstruktyvaus elgesio. Deja, nėra jokio recepto konfliktams išspręsti, o su jais susiduriame kasdien darbe, gatvėje, namuose, todėl būtina atsiminti, kad: Konfliktą gali išspręsti tik konfliktuojantys asmenys, t.y. niekas negali išspręsti kito žmogaus konflikto. Kiekvienas konfliktas yra emocionalus, būna visko: įtūžio, pykčio, įniršio, liūdesio, nusivylimo ar emocionalaus įžeidimo ir t.t. Kiekvienas konfliktas akivaizdus, kai jis iškyla. Akivaizdi tik mažoji iškilusio “ledkalnio” dalis. Kur kas didesnė dalis yra po vandeniu. Kiekvienas konfliktas turi atsiradimo istoriją. Juo ilgiau konfliktą sukėlę faktoriai bus nepastebėti, tuo sunkiau bus spręsti konfliktą. Ne kiekvienas konfliktas yra išsprendžiamas. Atvirai išreikšta agresija (fizinis antpuolis), ašaros gali sumažinti konflikto dalyvių emocinę įtampą. Konfliktas rodo egzistuojančią problemą, kurią reikia spręsti.

Komenskis, giliai išnagrinėjęs iki jo buvusią pedagogikos teoriją ir praktiką, sukūrė savo vientisą pedagoginę teoriją, paremtą liaudiškumo idėja, apimdamas visus svarbiausius mokymo ir lavinimo klausimus; Profesorius J. Laužikas ryškiai parodo neatskiriamą Komenskio filosofinių ir pedagoginių idėjų ryšį. Jis daro teisingą išvadą, kad Komenskio filosofinėse pažiūrose atsispindi pažangios to meto idėjos, padėjusios pagrindą šio žymaus mokslininko pedagoginei idėjai. Komenskio pedagoginių pažiūrų demokratiškumą ir humaniškumą rodo visų pirma jo požiūris į vaiką. Komenskis tvirtino, kad kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo luominės ir turtinės padėties, gali sėkmingai mokytis “Be abejo, - rašė jis, - kad ir koks žmogus gimtų, jis gimsta žmogumi“. (“Apie įgimtųjų gabumų lavinimą“). Didaktikoje skaitome apie gabumų skirtingumą: “ pirmoje vietoje stovi vaikai aštraus proto, įdėmūs ir gero būdo, jie už visus geriau tinka. Tokiems tereikia pateikti išminties peno. Antra: aštraus proto, bet lėti, tačiau paklusnūs. Juos reikia tik paraginti.

Tiesą sakant, gavęs kursinio darbo temą, sutrikau. Pačiam beveik nieko neišmanant apie patriotizmą tenka atskleisti dviejų bene žymiausių nepriklausomos tarpukario Lietuvos pedagogų Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio požiūrius šia tema, bei palyginti jų keliamas idėjas. Manau nereiktų vengti ir priešpastatyti šių šviesuolių minčių šių dienų realijoms, nes prieš penkiasdešimt metų pasakytos mintys gali būti, švelniai tariant, truputėlį “apkerpėjusios”. Na, bet arčiau prie reikalo. Stovint ant trečio tūkstantmečio slenksčio, kalbėti apie patriotizmą gali atrodyti mažų mažiausiai naivu. Vyrauja nuomonė, kuriai pritariu ir aš, kad ateinantis amžius bus tautų jungimosi ir kosmopolitizmo metas. Tam įvykti yra visos prielaidos. Po truputį nyksta kalbos barjerai, žmonės gali palyginti laisvai keisti savo gyvenamąją vietą, jie tampa mažiau priklausomi nuo religijos, abejingesni tautos istorijai. Nereikia pamiršti ir interneto, kuris jungia viso pasaulio piliečius, jiems net neišeinant iš namų. Visa tai menkina tautinio identiteto išlaikymo ir patriotizmo svarbą pasaulyje, kartu, žinoma, ir Lietuvoje.