XIIa. buvo įsteigti universitetai Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, o vėliau ir kitose šalyse. Viduramžių universitetai paprastai būdavo steigiami mokslininkų iniciatyva, todėl jie naudojosi autonomijos teise. Bažnyčia įvairiais būdais bandė juos pajungti savo globon, suteikdama jiems įvairių privilegijų ir lėšų (beneficijų) bei steigdama savo universitetus (Taip buvo įsteigtas Paryžiaus universitetas). Pamažu bažnyčia įsigali universitetuose, ir teologijos fakultetas tampa pačiu svarbiausiu. Universitete būdavo keturi fakultetai. Parengiamąjame arba artistiniame (menų), fakultete buvo dėstomi “septyni laisvieji menai”. Jis atstojo vidurinę mokyklą ir mokslas trukdvao šešis – septynis metus,...
Kurtuazinė etika – tai pasauliečių (aristokratų, riterių) etika. XII a. buvo parašytas doro gyvenimo vadovėlis “Philosophia moralis de honesto et utili” (Kaip moralinė filosofija aiškina kas yra garbė ir kas – nauda ir kaip jos abi suderinamos). Iš riterių reikalaujama ne tik mokėti riteriškai kovoti, bet ir įsigyti riteriškų dorybių: ištikimybės, pastovumo, darnumo. Ta etika buvo pasaulietiška, nesusijusi su tikėjimo klausimas, su teologija. Prancūzai kūrė riterio idealą mažai rūpindamiesi bažnyčios mokslu. Tad idelas ramiai gyvavo drauge su tikėjimu ir krikščioniška etika, ir niekas...
Anksčiausiai susiformavo vienuolynų mokyklos. Kai kuriuose vienuolynuose buvo vidinės ir išorinės mokyklos: į pirmąsias būdavo priimami berniukai, kuriuos tėvai atiduodavo rengtis į vienuolius, jie ir gyvendavo vienuolynuose. Į išorines mokyklas būdavo priimami ateinantieji mokytis (pasauliečiai). Iš vyskupijų bendrabučių pamažu išsivystė soborų arba katedrų mokyklos (mokyklos prie vyskupo katedros). Jos taip pat buvo skirstomos į vidines ir išorines. Išorinėse mokyklose mokėsi pasauliečių vaikai (bajorai, rečiau – įžimių valstiečių vaikai). Prie daugelio parapijų bažnyčių įsikurdavo parapijinės mokyklos. Mokyklose mokydavosi tiktai berniukai. Mokytoju dažniausiai būdavo kulto...
Auklėjimas ir to meto papročiai yra du neatsiejami dalykai. Viduramžiais vyraujanti feodalinė santvarka taip pat įtakojo ir auklėjimo raidą i jos atliekamas funkcijas. Ideologinė viešpataujančių feodalinės visuomenės grupių atrama buvo bažnyčia. Visas vaikų ir suaugusių mokymo turinys buvo kupinas religijos. Visų tautų religijos mokė paprastus žmones paklusti ponams ir tarnauti jų interesams. Krikščionybė šiam tikslui panaudojo mokymą apie įgimtą žmogaus nuodėmingumą, propagavo susilaikymą, asketizmą, kūno marinimą, kad būsimame – pomirtiniame gyvenime būtų išgelbėta siela. VII – VIII a. Irane, Sirijoje, Palestinoje, Egipte...
Auklėjimas - individo santykių su mikro- ir makro- aplinka, su transcedentine būtimi reguliavimas, grindžiamas tiesos, gėrio ir grožio vertybėmis. Pedagogikos terimnas sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: “pais, paidos” – vaikas, vaikai ir “agein” – vesti. Apibendrinta reikšmė – “vaikų vedžiojimas”. Antikos graikai žodžiu “paidagogos” vadino vergą, kuris vesdavo vaikus į mokyklą ir parvesdavo. Išsilavinę vergai buvo aulkėtojai ir mokytojai. “Paidagogike (gr.)” – vaikų ugdymo menas. Lotyniškai auklėjimas – “paideia”. Pedagogimos terminas pradėtas vartoti tik XVIIIa. Imanuelis Kantas (1724 – 1804m.) pedagogiką laiko jau...
Žmogaus prigimtis gali atsiskleisti tik tada, kai yra palankios tam sąlygos. Ta aplinka, kurioje žmogus veikia, turi atitikti jo prigimties polinkius ir poreikius. Labai svarbu toje aplinkoje jaustis dvasiškai laisvu. Norint būti geru pedagogu reikia ne tik gražių norų, bet ir turėti pašaukimą. Pedagoginis procesas - tai mokytojo ir mokinio sąveika. Jos sėkmes paslaptis yra bendravimas. Bendravimą lemia tarpasmeniniai mokytojų ir mokinių santykiai. Jie dar vadinami pedagoginiais santykiais. Pedagoginiame procese bendravimą valdo mokytojas, jis planuoja ir kuria pedagoginę sąveiką. Tarpasmeninius santykius taip...
Bendravimas yra keitimasis informacija, jausmais. Čia turi būti kalbėtojas ir klausytojas. Įprastame pokalbyje kalbėtojas ir klausytojas keičiasi vietomis. Jeigu klausytojas nesulaukia savo eilės, sakome, kad jis trukdo, nutraukia pokalbį. Jau maži kūdikiai išmoksta šio dvipusio bendravimo proceso. Kai kūdikis gimsta, mes iš karto pradedame jį kalbinti, nors žinome, kad žodžių kūdikis nesupranta. Kai kūdikį laikome ant rankų, sakome, kad mylime jį, dažnai jis atsako žvilgsniu ar šypsena. Kūdikis ir motina keičiasi vietomis kaip kalbėtojas ir klausytojas. Kai vaikas verkia, jis yra kalbėtojas. Verksmas...
Konfliktai – neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Svarbu mokėti juos efektyviai įveikti. Konfliktas tai – priešprieša bent tarp dviejų priklausomų pusių (žmonių, žmonių grupių, organizacijų ir pan.), skirtingai suvokiančių tikslus, jų siekimo būdus. Konfliktai būna funkciniai ir disfunkciniai. Funkcinius galėtume vadinti naudingais – jie padeda spręsti problemas, plėtoja santykius. Disfunkciniai konfliktai komplikuoja santykius, sukelia daug neigiamų išgyvenimų. Kiekvienas žmogus turi savo individualų konfliktų įveikimo stilių. Kartais įprastinis stilius padeda, o kartais gali ir trukdyti. Sunku valdyti tokias konfliktines situacijas kai esi užsipuolamas, kai tau...
Komenskis, giliai išnagrinėjęs iki jo buvusią pedagogikos teoriją ir praktiką, sukūrė savo vientisą pedagoginę teoriją, paremtą liaudiškumo idėja, apimdamas visus svarbiausius mokymo ir lavinimo klausimus; Profesorius J. Laužikas ryškiai parodo neatskiriamą Komenskio filosofinių ir pedagoginių idėjų ryšį. Jis daro teisingą išvadą, kad Komenskio filosofinėse pažiūrose atsispindi pažangios to meto idėjos, padėjusios pagrindą šio žymaus mokslininko pedagoginei idėjai. Komenskio pedagoginių pažiūrų demokratiškumą ir humaniškumą rodo visų pirma jo požiūris į vaiką. Komenskis tvirtino, kad kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo luominės ir turtinės...
Tiesą sakant, gavęs kursinio darbo temą, sutrikau. Pačiam beveik nieko neišmanant apie patriotizmą tenka atskleisti dviejų bene žymiausių nepriklausomos tarpukario Lietuvos pedagogų Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio požiūrius šia tema, bei palyginti jų keliamas idėjas. Manau nereiktų vengti ir priešpastatyti šių šviesuolių minčių šių dienų realijoms, nes prieš penkiasdešimt metų pasakytos mintys gali būti, švelniai tariant, truputėlį “apkerpėjusios”. Na, bet arčiau prie reikalo. Stovint ant trečio tūkstantmečio slenksčio, kalbėti apie patriotizmą gali atrodyti mažų mažiausiai naivu. Vyrauja nuomonė, kuriai pritariu ir aš, kad...
