Kovą su korupcija reikia pradėti nuo žemiausio valdžios lygio – savivaldos seniūnijų – ir nepaisyti jokių autoritetų ir pareigų, teigia Seimo pirmininkas. A.Paulauskas komentavo išvakarėse tarptautinės nevyriausybinės organizacijos “Transparency International” paskelbtą korupcijos suvokimo reitingą, kuriame Lietuva priskirta prie korumpuotų pasaulio valstybių. Pasak A.Paulausko, tyrimo rezultatai ir apie juos pasauliui paskleista žinia kenkia Lietuvos įvaizdžiui, tačiau dėl to neverta stebėtis – reitingo sudarytojų nuomonei galėjo turėti įtakos “pastarųjų metų skandalai, korupcijos faktų atskleidimas”. “Bet, kita vertus, aš labai vengčiau išvadų, jog reikia slėpti korupcijos faktus, jų neviešinti, netirti. Manau, kad viešumas, principingumas, tų faktų atskleidimas, kaltųjų nubaudimas, vertinimas tų faktų visuomenėje plačiai, nesvarbu, kaip po to atsilieps indeksams įvairiems, duos didesnį rezultatą, negu dėl kažkokių rodiklių viską palikti kaip yra ir nekelti viešumon valstybei labai blogų faktų”, – sakė A.Paulauskas. Jo teigimu, Lietuvoje pakanka antikorupcinių įstatymų, tačiau stringa jų įgyvendinimas, be to, valdininkai nesugeba įsisąmoninti, kad “valdžia turi tarnauti žmogui”.

Antradienį savivaldybės salėje vyko susitikimas su ekspertais -Specialiųjų tyrimų tarnybos darbuotojais Artūru Paliušiu ir Aida Martinkėniene. Seminare kalbėta apie korupciją Lietuvoje, jos atsiradimo priežastis, paplitimą, korupcijos prevenciją. Šie ekspertai yra parengę įvairių antikorupcinio švietimo programų, kuriomis susidomėjo ir Europos Sąjungos šalys. Todėl A. Martinkėnienė ir A. Paliušis yra įtraukti į Jungtinių Tautų vystymo programos pagrindu kuriamą ES šalių ekspertų bazę. 2005 metais, kaip ES deleguoti atstovai, jie pakviesti vykdyti ES antikorupcinio švietimo misiją Rytų Europos valstybėse, ne ES narėse – Rumunijoje, Albanijoje, Azerbaidžane, Armėnijoje, Bulgarijoje, kitose. A. Paliušis sakė, kad pati pavojingiausia – politinė korupciją, kuri pasireiškia ne tik konkrečiais veiksmais – t.y. piniginio kyšio davimu, bet ir įvairiais susitarimais. Pavyzdžiui, kai įtakingas verslininkas susitaria su Seimo nariu, kad už jo bizniui palankius įstatymų priėmimus bus atsilyginta gera darbo vieta, kai šis neteks posto Seime… Arba rinkiminiai laikotarpiai, kai rinkėjas paperkamas ne tik dalinant konkrečius daiktus, bet ir pažadais. “Politinė korupcija įteisina socialinę nelygybę”, – teigė pranešėjas. Jis pateikė ir kai kurių tyrimų duomenis apie korupcijos lygį bei paplitimą Lietuvoje. Beje, tokie tyrimai atlikti tik gavus Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų finansinę paramą, nes, anot pareigūno, Lietuvos valdžia tam pinigų retai kada skiria…

Buvo metas, kai Vokietija stebino pasaulį „pramonės augimo stebuklais”. Pagal taip vadinamą “Maršalo Planą”, pokario Vokietijai buvo kišami pinigai “per abu galus” ir dar, paspiriant koja. Tuomet buvo reikalinga atsiginti nuo vilko, kuris vadinosi „sovietiniu monstru”. Nuo to vilko bėgo Lietuva, bet ant meškos užšoko. Niekas net nepastebėjo, ar nenorėjo pastebėti, kad vakarai, tie vakarai, kurios įsivaizdavo Lietuva, buvo ir yra vien „vakarų propaganda”. Dabar, Vokietija sėdi an bankroto skardžio, nes atėjo metas grąžinti skolas. O lietuvaičiai, paakinti kelių centų iš svetimos kišenės, net neperskaitę kas parašyta, ratifikuoja ir įtvirtina savo krašte sistemą, kuri mažai skiriasi nuo ankstesnės. Kad pokario Vokietija būtų valdoma, reikėjo sukurti struktūrą, atsparią „vilkui“ – „sovietiniam monstrui”. Toli neieškant pavyzdžių, buvo padaryta taip, kaip parašė savo brošiūrėlėje “O gosudarstvė” (apie valstybę), sovietyno įkūrėjas Leninas. Pokario Vokietijoje buvo sukurtas lygiai toks pat „nomenkalatūrinis sluoksnis“ kaip Lenino aprašyta, t.y., kaip sovietyne. Tam sluoksniui, buvo atiduota visa vykdomoji valdžia ir taip sukurta nuostabi bazė korumpuotam valstybės valdymui. Visa tai buvo įpakuota į 3-4 valdančių partijų marškinėlius ir griežtai nustatyta, kad tik per partijas bus kontroliuojama visa sistema.

Žemaičių dailės muziejuje Plungės savivaldybė, viešoji biblioteka (Civitas klubas), Pilietinės visuomenės institutas surengė diskusiją „Ko mes galime pasimokyti iš Vilniaus miesto korupcijos žemėlapio?”. LRT žurnalistas Rytis Juozapavičius mūsų rajono seniūnus, bendruomenių atstovus, švietimo ir kultūros darbuotojus supažindino su korupcijos tyrimų, atliktų sostinėje ir šalyje, rezultatais. Beje, parausinėti, kaip plinta ir veši korupcija Vilniuje, užsakė pats meras Artūras Zuokas. Apklausta 2000 gyventojų. 63,9 proc. respondentų teigė, jog labiausiai korumpuoti yra savivaldybė ir jos padaliniai, 54,5 proc. – sveikatos priežiūros įstaigos, 14,1 proc.- švietimo įstaigos, 13,1 proc. – seniūnijos. Pasak R. Juozapavičiaus, o kelių policijos korumpuotumas toks akivaizdus visoje šalyje, jog net netirta… Išryškėjo, jog 90 proc. žmonių patys rodo iniciatyvą duoti kyšį. Vyrauja nuomonė – iš anksto atsilyginant už paslaugą, užsitikrinamas palankus rezultatas. Remiantis gyventojų patirtimi, turto valdymo ir privatizavimo skyriuose „atskaičiuojama” 85-627 Lt, mokesčių tarnyboje – 82-367, aukštosiose mokyklose – 175-550 Lt ir t.t. Pats R. Juozapavičius pajuokavo, jog jo vaikų gimimas Vilniuje vienąkart kainavo 400 Lt, o antrą – 600 Lt.

Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos “Transparency International” Lietuvos skyrius (TILS) organizavo konferenciją “Antikorupcinės priemonės Lietuvos vietos savivaldoje”. “Transparency International” yra tarptautinė nevyriausybinė organizacija, skatinanti visuomenės nepakantumą korupcijai. Konferencija vyko Molėtų savivaldybėje, į ją suvažiavo įvairių Lietuvos miestų merai, savivaldybių administracijų vadovai, atstovai. Ukmergiškiams atstovavo rajono savivaldybės kovos su korupcija komisijos pirmininkas vicemeras Grigorijus Malčanovas bei nariai – Juridinės tarnybos vedėjas Rimas Jurgilaitis, Pivonijos seniūnas Stasys Jackūnas. Konferencijoje dalyvavo Specialiųjų tyrimų tarnybos Korupcijos departamento vadovas Kęstutis Zaborskas, prezidento patarėjas Sigitas Šiupšinskas, Tarptautinio skaidrumo organizacijos Latvijos skyriaus atstovai, JAV Masačiusetso valstijos Nortamptono miesto merė Mary Clare Higgins. Visus susirinkusius pasveikino Molėtų rajono meras Valentinas Stundys. Savivaldos skaidrumui skatinti skirta konferencija yra Baltijos-Amerikos antikorupcijos programos dalis, kurią finansuoja JAV valstybės departamento Švietimo ir kultūros reikalų biuras.

Švietimo ir mokslo ministras Remigijus Motuzas ragina aukštųjų mokyklų administracijas atkreipti dėmesį į tyrimus, rodančius šiose įstaigose prigijusią korupciją ir imtis ją šalinančių veiksmų. “Pastaruoju metu atliktų tyrimų apie korupciją duomenys verčia abejoti, ar nurodomi nesąžiningumo atvejai nekelia grėsmės studijų kokybei bei aukštojo mokslo diplomo vertei”, – sako ministras R. Motuzas. Švietimo ir mokslo ministerijoje pristatyto tyrimo duomenimis, 19 proc. Vilniaus universiteto (VU) ir 15 proc. Kauno medicinos universiteto (KMU) studentų neoficialiai mokėjo laikydami įskaitas bei egzaminus, o po 7 proc. respondentų tiek viename, tiek kitame universitete mokėjo gaudami geresnę vietą bendrabutyje. 40 proc. respondentų teigia, kad su korupcija aukštosiose mokyklose teko susidurti jų draugams. Neoficialių mokėjimų dydis už egzaminą ar įskaitą siekia iki 139 Lt Vilniaus universitete ir iki 168 Lt Kauno medicinos universitete. Tuo tarpu už geresnę vietą bendrabutyje VU studentai teigia mokėję apie 89 Lt, KMU – apie 100 Lt. Apie trečdalį studentų (28 proc. VU ir 31 proc. KMU) teigia, kad per studijų laikotarpį korupcijos mastai jų aukštojoje mokykloje sumažėjo. 9 proc. VU studentų ir 17 proc. KMU studentų mano atvirkščiai – kad korupcija jų aukštosiose mokyklose padidėjo.

Didesnė valstybės finansinė dotacija partijoms gali sumažinti korupciją politinėje valdžioje, jei tokia parama bus paskirstyta skaidriai, pagal iš anksto numatytas ilgalaikes taisykles ir neleis pasinaudoti turima valdžia. Tačiau grupės politikų nesąžiningas susitarimas prasidėjus rinkimų kampanijai iš biudžeto pasiskirti savo partijoms milijonines sumas, naudojantis turima politine valdžia – tai korupcinis veiksmas, kuris gali visiškai pakirsti rinkėjų pasitikėjimą tradicinėmis partijomis ir demokratinėmis vertybėmis. Korupcinių ir politinių skandalų įkarštyje kai kurių partijų ketinimas nugriebti mokesčių mokėtojų pinigus akivaizdžiai prasilenkia su moralios politikos principais ir daro didelę žalą pilietinės visuomenės pažangai. Toks biudžeto pinigų pasiskyrimas rinkimų kampanijai deja nesumažins priklausomybės nuo verslo struktūrų, o tik padidins reklamos įkainius ir pinigų vaidmenį renkant valdžią. Dėl to kviečiu partijas ir Seimo narius nesinaudoti turima politine valdžia, ir patiems sau nesiskirti finansinių dotacijų.

Šiandien maždaug septyniuose šimtuose valstybės ir savivaldybių institucijų darbuojasi apie 55 tūkstančius valstybės tarnautojų. Iš viso žmonių, gaunančių atlyginimą iš valstybės ar savivaldybių biudžeto, priskaičiuojama apie 300 tūkstančių. Kiek ši armija pravalgo mokesčių mokėtojų pinigų – visiškai aišku. Valstybės valdymo išlaidos šiuo metu jau artėja prie milijardo litų per metus. Įdomiausia, kad šios išlaidos kasmet vis didėja, nors šalyje, baigiantis privatizavimui, vis mažiau lieka ką valdyti. Reikia pridurti, kad Valstybės kontrolė, pernai ir šiemet atlikusi 113 valstybės institucijų ir įstaigų veiklos auditą, beveik trečdalio iš jų veiklą įvertino neigiamai. Kontrolierių teigimu, valstybinėms institucijoms trūksta kompetencijos. Mažinti vis labiau augančią valdininkų armiją (ar bent jos apetitą) yra žadėjusios kone visos vyriausybės. Tam buvo sudaryta net speciali „saulėlydžio“ komisija, tačiau jos veikla, pasikeitus politikos prioritetams, tyliai užgeso. Lietuvai tapus ES nare, bendrija taip smarkiai nebespaudžia mūsų valdžios reformuoti viešąją administraciją – tai padaryti dabar tenka patiems. Šį pavasarį Vyriausybė patvirtino viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategiją. Tačiau, pasak Viešosios politikos ir vadybos instituto ekspertų, joje nenagrinėjami daugelis aktualių viešojo administravimo klausimų: ekonominės veiklos reguliavimo, vidaus audito, valstybės tarnybos etikos, kovos su korupcija, ES reikalų koordinavimo Lietuvoje, ką jau kalbėti apie tuos klausimus, kurie priklauso įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijai. Siaura strategijos apimtis gali sudaryti keblumų keičiant visą Lietuvos viešojo administravimo sistemą.

Taigi turime konstatuoti paprastus ir akivaizdžius faktus: Lietuvos vidinis politinis gyvenimas yra aktyviai įtakojamas sėkmingai įgyvendinamos Rusijos nacionalinės strategijos. Tokią įtaką balansuojančios Vakarų strategijos nematome ir nejaučiame, nes Vakarai, ko gero, pasitenkina tuo, kad Lietuva yra priimta į ES ir NATO ir yra įsitikinę, kad jie padarė viską, kas nuo jų priklausė. Lietuviškos nacionalinės strategijos, ką priešpastatyti rusiškajai strategijai, nėra ir neatrodo, kad artimiausiu metu atsirastų. Atrodo, kad net tokio poreikio nejaučia nei tie, kas kuria lietuviškąją politiką, nei tie, kas tą politiką analizuoja. Lietuvos valstybė turi strategiją, kaip vystyti kaimą ir kaip kurti žinių ekonomiką, kaip kovoti su skurdu ir kaip kovoti su narkomanija, tačiau neturi net užuomazgų kokios nors lietuviškos nacionalinės strategijos, kuri atsakytų, ką daryti su vis aktyvėjančiu Rusijos nacionalinės strategijos įgyvendinimu Lietuvoje. Štai ką reikėtų svarstyti šioje neeilinėje sesijoje, jeigu valdančiai daugumai tikrai rūpėtų, kaip apsaugoti Lietuvos politinę sistemą nuo nepageidaujamų įtakų. Korupcija yra blogai, bet tai, kas kelia didžiausią pavojų Lietuvos politinei sistemai, nėra lietuviškoji korupcija.

“Panašu, kad ponai naujojoje Europoje nepraleidžia nei vienos progos nesąžiningai pasipelnyti, kai tik tokia proga pasitaiko”. Minėtose šalyse įsigalėjusią korupciją liudija ir naujausios Transparency International ataskaitos, kuriose Lenkija atrodo blogiau už Kubą, Botsvaną ar Braziliją, o Rumunija lyginama su Malaviu. Lenkų sociologai (Jerzy Szacki) konstatuoja, kad „pastaraisiais metais politinė kultūra pokomunistinėse šalyse smarkiai sušlubavo”. Tarp pažangos kliūčių minimos korupcija ir viešojo gyvenimo skaidrumo stoka. Vaclavo Havelo, buvusio disidento ir Čekijos prezidento, nuomonė apie susiklosčiusią padėtį ne ką geresnė, jis mano, kad pereinamąjį laikotarpį išgyvenančiose šalyse politinė valdžia atiteko naujoms ir senoms klikoms, „pokomunistiniams mafijozams” ir „politiniams spekuliantams”. (Praėjusią vasarą aštuonerius metus kalėti nuteistas buvęs Čekijos URM generalinis sekretorius, nusamdęs žudiką pašalinti žurnalistę, aptikusią aukšto valdininko nelegalios veiklos pėdsakus.)