Korupcija

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pateiktoje galimos korupcijos tarp Seimo narių medžiagoje minimas ir buvęs Palangos meras parlamentaras Raimundas Palaitis. Tai vakar “Vakarų ekspresui” patvirtino skandalą tiriančios Seimo Antikorupcijos komisijos vicepirmininkas Rimantas Sinkevičius. “Yra slapta įrašyti R.Palaičio ir parlamentarų papirkinėjimu įtariamo “Rubikon” įmonių grupės vadovo Andriaus Janukonio pokalbiai”, – sakė R.Sinkevičius. Spėjama, kad R.Palaitis galėjo tarpininkauti, kuomet 2001-aisiais “Rubikon” priklausanti bendrovė “Litesko” išsinuomojo Palangos šilumos ūkį. R.Palaičio pavardė STT surinktoje medžiagoje “išlindo” po to, kai prokurorai leido išviešinti visus su galimai korumpuotais Seimo nariais susijusius pokalbius. Savaitgalį žiniasklaidai R.Palaitis teigė, kad “Rubikon” įmonių grupės vadovą A.Jaunukonį pažįsta tik iš matymo, esą kalbėjęs su juo tik būdamas Palangos meru.

Reta visuomenės gyvenimo yda turi tiek įvairiausių raiškos formų ir būdų, kaip korupcija. Išnarplioti šio reiškinio šaknų sistemą yra itin sudėtinga. Pirmiausia todėl, kad tie, kurie galėtų ir privalėtų tai atlikti, nenori. O norintieji, kad ekonominiai santykiai taptų skaidresni, o pati valstybė veiktų bent jau daugumos piliečių labui ir dėl savo ateities, yra bejėgiai. Ko gera, ne atsitiktinai vienas garbus akademikas, neva remdamasis kažkokiu britų žurnalu, kovą su korupcija pavadino galynėjimusi net ne su vėjo malūnais, o su pačiu vėju. Taigi norintieji atrodyti dar didesniais keistuoliais nei žymusis idalgas Don Kichotas, galite pūsti prieš vėją. Akademikas to nedarė. Jis bene dešimtmetį oriai vadovavo valstybės turto privatizavimo komisijai, kuri priimdavo lemtingus sprendimus pačiuose korumpuočiausiuose sandėriuose. Ir stebėtinas dalykas. Niekas šios komisijos, privalėjusios sergėti valstybės moralę, kai ji turtą perduodavo (atiduodavo) privatiems savo arba užsienio šalių piliečiams, net neprisimena. Štai ir Mažeikių naftos „privatizavimo“ aplinkybių tyrimo atveju niekam nerūpėjo privatizavimo komisijos veiksmai. Tačiau būtent ši institucija turėjo gana daug galių, o pats akademikas buvo sukaupęs pakankamą visuomeninį autoritetą, kad pasipriešintų valstybės niekinimui. Keista akademiko ir ano britų žurnalo logika. Kam apskritai kovoti su vėjais?

Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS) pakvietė aukštųjų mokyklų bendruomenių narius į sociologinio tyrimo pristatymą – konferenciją „Korupcijos reiškinys Lietuvos aukštosiose mokyklose“. 2003 metų gruodžio mėnesį Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų tyrimą apie korupciją atliko „Socialinės analizės grupė“. Tyrimas vyko 14 universitetų ir 25 kolegijose. Iš 1000 apklaustų studentų Vilniaus universitetui atstovavo 8,8 proc. respondentų. Korupciją studentai pirmiausia supranta kaip kyšininkavimą, nesąžiningumą bei naudojimąsi tarnybine padėtimi. Net 34 proc. studentų korupciją vadino labai didele problema, 46 proc. – didele. Jų manymu, šį reiškinį lemia nebaudžiamumas, valstybės tarnautojų nesąžiningumas bei savanaudiškumas. Kyšio davimą studentai labiausiai linkę pateisinti, kai tokioje situacijoje atsiduria jie patys ar artimieji, arba kai norima atsidėkoti. Didžiausia korupcija aukštosiose mokyklose studentai laiko faktą, kuomet iš anksto žinomi įstojusiųjų sąrašai arba dėl skolų nepašalinami studentai. 33 proc. tyrime dalyvavusių studentų prisipažino, jog yra tekę duoti kyšį dėstytojui, o 6 proc. jį yra davę aukštųjų mokyklų darbuotojams. Įdomu, kad 2 proc. studentų davė kyšį… studentų atstovybių darbuotojams.

Korupcija – tai pareigybinių teisių panaudojimas pasipelnymo tikslais, pareigūno ar politinio veikėjo papirkimas. Svarbiausia yra tai, kad tarnybine padėtimi ar politine valdžia galima pasinaudoti pasipelnymo tikslais tik tuomet, kai tokia padėtis yra ir kai toji padėtis leidžia (ar net įpareigoja) nustatyti žaidimo taisykles kitiems, spręsti, teisti, skirstyti. Teisę spręsti, įsakyti, nurodyti, dalinti turi bet kokia valdžia: ir valstybės vadovas, ir pareigūnas. Valstybės valdžios pareigūnų naudojimasis tarnybine padėtimi ir vadinasi korupcija. Korupcija gali atsirasti tik ten, kur yra valdžia: jos mastas priklausys nuo valdžios funkcijų platumo, nuo jai suteiktų (arba pasisavintų) įgaliojimų. Korupcija – valdžios ir jos veiklos produktas. veiksmingiausia priemonė įveikti korupciją iš tiesų yra ne žmonių auklėjimas, ne bausmės, ne dorų pareigūnų paieška ar principinga teisėsaugos institucijų veikla. Veiksmingiausia priemonė yra pačių korupcijos ištakų – galimybės spręsti, dalinti – ribojimas ir panaikinimas.