Korupcija

Korupcija - problema, kurią mes patys sau prikišame, kurią mums primena ir tarptautinės organizacijos. Ar dėl to kaltas mūsų nesugebėjimas sukurti tinkamą teisinę bazę, leidžiančią kovoti su korupcija, ar tiesiog atitinkamos visuomenės nuostatos? Norint atsakyti, kodėl egzistuoja korupcija, reikia žiūrėti į žmonių motyvaciją. Paprastai sakant, korupcijoje dalyvauja tas, kuris turi tam tikrus įgaliojimus, ir tas, kurio naudai ar nenaudai yra priimamas sprendimas. Pastarasis yra suinteresuotas, kad būtų priimtas jo atžvilgiu teigiamas sprendimas. O turintis įgaliojimus priimti kažkokį sprendimą asmuo atsiduria natūraliai susiklostančioje situacijoje, kurioje jį galima paveikti. Korupcija tam tikra prasme yra natūralus procesas, nes kiekvienas siekia, kad jo atžvilgiu būtų priimtas kuo palankesnis sprendimas, ir viena iš priemonių, kad taip įvyktų, yra mokestis, ryšiai ar įvairūs tarpusavio įsipareigojimai. Taigi korupcija natūrali, jei vieni žmonės turi galimybę spręsti kitų likimus.

Nesenai paskelbti kasmetiniai „Trancperancy International“ organizacijos duomenys apie korupcijos suvokimo indeksą (KSI) 133 pasaulio valstybėse sukėlė audrą viso pasaulio žiniasklaidoje. Skandinavijos, Kanados, kai kurių Europos valstybių laikraščiai išspausdino šio tarptautinio tyrimo duomenis su aiškiu pasididžiavimu, o Azijos, Afrikos dienraščiai aukštą korupcijos lygį interpretavo kaip skurdo priežastį. Lietuva priskirtina grupei valstybių, pasižyminčių aukštu žmogaus raidos indeksu, bet tuo pačiu ir pakankamai aukštu korupcijos lygiu. Arčiausiai Lietuvos šiame grafike atsidūrė Trinidadas ir Tobago bei Jungtiniai Arabų Emyratai. Iš geografiškai artimesnių regionų tai pačiai grupei galima priskirti Baltarusiją, Latviją, Estiją, Vengriją, Čekiją, Slovėniją, Graikiją. Dėsningumas aiškus – aukštesnio žmogaus raidos indekso šalyse žymiai mažesnė korupcija. Šiuo atžvilgiu išsiskiria visos Skandinavijos šalys, Olandija, Australija ir Šveicarija.

Lietuvoje šią vasarą netrūko politinių skandalų. Vienas ryškesnių – žemėtvarkininkų sklypų skandalas. Buvo atskleista, kad dešimtys šių, taip pat ir kitų pareigūnų, pasinaudodami tarnybine padėtimi, įsigijo po keliolika sklypų savo šeimai, šimtus hektarų žemės gražiausiose Lietuvos vietose. Skandalas, baigęsis žinybos vadovo pakeitimu, kilo dėl sukčių iš ES programos SAPARD lėšų pasisavintų 200 tūkstančių litų. Policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius naiviai, bet skandalingai paskelbė karą Kauno kriminaliniam pasauliui. Skandalai sukelia diskusijas. Ne tik apie konkrečius faktus, bet ir apie bendresnius dalykus. Pavyzdžiui, kaip iš viso įmanoma pažaboti korupciją Lietuvoje. Yra žmonių, manančių, kad korupciją galima išnaikinti plečiant bendruomeninę valdininkų kontrolę, apskritai visuomeninį piliečių aktyvumą. Apskritai, įvairių bendruomenių ir kitų visuomeninių organizacijų kūrimasis yra suvokiamas kaip panacėja nuo visų Lietuvos socialinių ligų.

Lietuvos valdžioje ir visuomeniniame gyvenime vyrauja korupcija. Jos egzistavimui yra daug priežasčių, bet gal pagrindinė iš jų - tai daugiau kaip 60 metų trukusios okupacijos: 1940 - bolševikų, 1941 - nacių, 1944 - komunistų.
Šiuo metu yra bandoma išaiškinti prezidento Pakso nusikaltimus ir korupcijos infiltraciją į aukščiausią - nors toli gražu ne svarbiausią - politinę krašto instituciją. Ar krašto korupcija vieno žmogaus sukurta? Lietuvos ir lietuvių užsienio žiniasklaida yra pripildyta detalėmis apie kaltinimus dabartiniam prezidentui. Tai pateikiama, kaip didžiausia naujiena. Naujiena!? Šioje skandalo gegužinėje yra prarandamas pilnas padėties vaizdas. Užmirštama tai, kad korupcijos Lietuvoje nesukūrė ir jos neišlaiko vienas žmogus - net ir prezidentas! Tai būtų tiesiog neįmanoma! Korupcijai, kuri viešpatauja Lietuvoje, būtina turėti daug rankų! Už padėtį krašte yra atsakingi ir politikai, ir akademikai, ir žiniasklaidos atstovai, ir patys pasyvus piliečiai. Dėl dabartinės padėties krašte turime jausti kaltę mes visi - ne tik prezidentas! Prezidentas nemokėjo pasirinkti patarėjų. Jis elgėsi negudriai ir turėtų nešti atsakomybę už tai. Tačiau, tuo pačiu, jo pašalinimas iš pareigų turėtų atsiliepti ir visiems tiems, kurie turi daug daugiau galių, nei jis pats. Jeigu valyti kraštą - tai valyti jį iš pagrindų, o ne tik simboliškai.

Nors dažno tautiečio sąmonėje gydytojas ir ligoninė daugiau iš tradicijos asocijuojasi su užuojauta ir nesavanaudiška pagalba, rinkos dėsnių vaikymasis gerokai pakoregavo šią senamadišką sampratą - ligoninėje, kaip ir visur kitur, viskas parduodama ir perkama, o gydymo įstaigos, pagal paskutinių tyrimų rezultatus, priskiriamos prie vadinamųjų problemiškų institucijų, kur itin palankios sąlygos klestėti korupcijai. Vienas milijardas sveikatos sistemoje cirkuliuojančių nepajamuotų litų - tikras korupcijos gyvybės šaltinis.