Proza

Jam aštuoniolika. Sėdi parke vienas bei vienišas. Užsisklendęs savyje ir nematantis nieko, tik savo vidų, savo jausmus. Nereikia jam šios sumautos realybės. Netrokšta joje gyventi, neketina ja mėgautis. Vidinis pasaulis spalvotas bei ramus… gera… Pro šalį eina žmonės, važiuoja mašinos, bet šiam vienišam žmogui nerūpi niekas. Kitoks. Jis turi savo pasaulį, kuriame jam linksma ir gera. Galvoje viena mintis…Kodėl aš čia? Už ką aš čia?… Vienišas žmogus, kuris niekam nereikalingas, kurio niekas nemėgsta. Gal tai mano paties kaltė? Gal pasauliui būtų lengviau, jei aš išeičiau?

Saulelė visumet vienoj pusėj teka, antroj leidžias; kožną dieną vienodai rieta per dangų iš rytmečių į vakarus. Mėnuo teipogi vienodai mainos: sykį vakaruose pasirodo plonutelis, kas kartas storėdamas užauga į apskritą ritinį, - tumet šviečia per naktį, - ir vėl kas kartas dyla; sudilęs pasirodo rytmečiuose vėl plonuteliu pjautuveliu. Šviesus mėneselis persimainė jau dešimtimis sykių, o spindinti saulelė leidos ir tekėjo tūkstantėms sykių nuo to laiko, kada pirmą sykį ant šio balto svieto suvirkęs Sutkų Jonelis pradžiugino tėvus ir senučius. Nors per tą pralėkusį laiką nemaž ašarų iškrito Sutkams, daug rūpesčių ir skausmų ne sykį širdį nuspaudė, džiaugsmai ir linksmybės teip, kaip žaibu, kartais spyktelėjo, vienok laikas ničnieko neprailgo; treji metai, rodos, kaip viena diena praslinko.

Man septyniolika. Savo vardo aš nesakysiu. Turiu labai daug rūpesčių, nenoriu turėti jų dar daugiau. Ir vėl aš jums papasakosiu apie savo didžiausią problemą, apie didžiausią savo bėdą. Sunku man apie tai šnekėti... labai sunku... bet teks... Jei neišsipasakosiu, sprogsiu, sprogs mano širdis, sprogs mano širdis sveikame kūne. Taigi ir pradėsiu labai skausmingą ir niūrių pasakojimą... bet man sunku... negaliu to išsakyti žmogui į akis, todėl viską išdėstau šiame tuščiame, švariame lape. Nekreipk į šias blevyzgas labai daug dėmesio... bet... bet perskaityk... pasakoju... norisi rėkti...

Pavasarelyj gražus ir tykus oras. Saulelė netol laidos lėdvesniai jau bešildo; šviesa jos, teipogi lengvesniai apšvietusi įkypai miškus, tarytum pasilenkusi pro pakočias, žiūri į skleidžiančius lapelius, sprogstančius pumpurelius ir ant žemės klestančias žoleles. Pirmutinės balos didžiavos pranokusios kitas žoleles; apgožė kiminus, paslėpė po savo lapų skujus ir rudenį nubirusius lapus. Džiaugės savo užaugiu, pastiepusios ilgus sprandelius; baltuosius veidelius atgręžusios į saulelę, tarytum dėkavojo už pirmutinį išauklėjimą. Garbanojos, baltavo, žaliavo, klestėjo apsiautusios kelmelį, kožną kuitynelį. Kur tik miške progumelė, ten būrelis, kitur būrelis; o kur didesnė plotmelė, tarytum drobulėms priskleista. Trakuose, po krūmus ir žolynus, nedrąsios pijolkos slapstės, lapeliuose įsikniaususios, žabareliais užsuskreibusios, kiūtodamos žolynelyj kvepėjo.

Na, o dabar jaučiuosi suknistai. Po galais, sugrioviau kažkieno pasaulį. Man bloga. Aš turiu kam nors ką nors pasakyti. Ji ir jis. Mano draugai. Sugriauti gyvenimai prieš mano akis. – Tu neliūdėk, tu čia nekaltas. – Bet taip nėra. Aš blogas, aš angelas su nulaužtais sparnais ir kruvina aureole. Nekenčiu savęs už tai, ką padariau. Kodėl nekaltini manęs? Nesuprantu. Noriu kankinti save, noriu išniekint save, noriu... bet juk mano norai nieko verti... po galais, ką aš padariau ? Jaučiuosi kaltas, bet dabar jau nieko nebegaliu pakeisti. Kodėl manęs niekas nekaltina, gal tada man būtų lengviau. Ne, niekas kažkodėl manęs neišdrįsta kaltinti... man negera... aš vemsiu... po galais... niekada daugiau neatversiu savo širdies, niekada daugiau neišduosiu savo proto... gal numirsiu. Dabar jau tikrai noriu numirti, bet negaliu... aš nekenčiu savęs...

Gimė jis prieš devyniolika metų. Niekuo neypatingais 1982 metais. Atėjimas į pasaulį buvo sunkus ir skausmingas. Skausmingas ne tiek jam, kiek jo motinai… Skaudėjo, aišku, ir jam… Tai ir buvo pirmosios priežastys, kodėl jis kitoks… Kitoks nė visi aplinkiniai… jis buvo išskirtinis. …Anarchistas… Pirmuosius keturiolika metų gyveno tarsi po kauke, bet vis dėlto maištingos sielos krašteliai karts nuo karto išlįsdavo pro kaukės kraštus… Nemėgo jo… Nemėgo aplinkiniai žmonės, nemėgo giminės bei artimieji, nemėgo jo niekas. Kaip galima pakęsti kažkokį išsišokėlį? Nepatiko jis niekam. Kas būtų įvykę, jei šis išsišokėlis būtų nusiėmęs savo kaukę anksčiau? Skausmo bangos, neapykantos protrūkiai, baimės priepoliai, mirtis... Bet taip įvykti negalėjo… Vargšas nepritapėlis nesuprato, kas jis. Nesuprato, kodėl jo niekas nemėgsta, nesuprato, kokia kaukė uždėta jo pasąmonėje.