Vėjas blaškė jos sijoną. Paėmusi sėtuvą pilną grūdų, ji ties pasvirniu lesino vištų šeimą. - Štiš! - pabaidė rankomis vištas. Jauna, juostuotu plonos drobės sijonu, atrodė daugiau statistė kokiame teatre, nes nei jos gelsvų plaukų guba, nors ir nesušukuotų, bet gulinčių taip, kaip kita statistė ilgas valandas dėstytų savo rolei, nei jos lėsios rankos, nuo sunkių darbų išdžiūvusios, neatitiko tai rolei, kurią gyvenimas paskyrė jai vaidinti - vištų lesintoja. Ties plačiu smėlėtu vieškeliu stovėjo vienų viena trobelė, sergiama dviejų aukštų tapalų. Pakrypusi grinčelė...
Balso stygos įkaito iki raudonumo, melsvos smilkinių gyslos išpampo ir ritmiškai pulsavo lyg dvi storos įtemptos zvimbiančios virvės, nuo įtampos išblyškęs veidas nusidažė nelygiom rožinėm nesveikų skruostų dėmėm. Iškreipta burna atverdavo pageltusias dantenas ir keletą per stebuklą išlikusių smailių dantų, sulig kiekviena konvulsija laukan vis išlendantis liežuvis išmesdavo ant žando eilinę porciją lipnių seilių. Drumstas skystis iš gerklės varvėjo ant iškrakmolytos pagalvės ir akinančio baltumo patalų, iškart pavirsdamas pajuodusia šlapia dėme...
Na, nebent mano vizitine kortele. Ant kurios virš gana prašmatniai netgi angliškai skambančių mano užimamų pareigų, iškilia tekstūra taip ir užrašytas tas idiotiškas dvinaris mano vardas. Net minėt padorioj kompanijoj nepatogu. Išskyrus tuos atvejus, kai kartais komandiruotas užsienin, užsimanau pajuokaut su viešbučių darbuotojais ar restoranų padavėjomis. Kai išsitraukęs pasą arba Driver's licence, rimtu veidu pradedu prašyt - priklausomai nuo situacijos - statinės arba ištisos vonios šio "gazuoto" gėrimo tiesiai į savo numerį. Paprastai tokiais vakarais nugalėdavo sveikas humoro jausmas. Taip man ir teko...
Violeta atėjo į darbą. Jos aukšto koridorius buvo išpuoštas širdelėmis ir raudonais kaspinėliais. šv. Valentino dienos proga. Bendradarbės lakstė viena pas kitą iš kabineto į kabinetą, kvietė gerti kavos, likeriuko, be paliovos kikeno. Violeta prisiminė savo sapną. Gal sugebėtų įsitraukti į tą šurmulį, nusimesti tą kasdieninio darbo rimtumą. Bet atmintyje vis iškildavo nelaimingi vaikų veidai. Tokia bedradarbių laimė Violetai atrodė paviršutiniška. Tikra laimė - matyti laimingus kitus. Violeta užsidegė noru teikti džiaugsmą vaikams. Pasiryžo mesti savo darbą ir bėgti dirbti į SOS vaikų...
Violeta dirbo iki vakaro. Paskui dar keletą minučių pasiliko kabinete. Užsimerkusi, kad pailsėtų akys. Paskui - atsimerkusi, žiūrėjo į didelį kalendorių ant sienos . Ne į skaičius, žyminčius dienas. į žalios pievos nuotrauką virš skaičių. Sako, žalia spalva ramina. Tyli ir rami lipo laiptais. Nesinorėjo eiti namo. Tėvų ginčai. Kasdienybė. Sustojo ties skelbimų lenta.”Kviečiame į paskaitą apie “Meilės Kelią”. šalia buvo data. šiandien, 19 val. Liko tik kelios minutės. Kodėl gi ne? Violeta apsisuko ir ėmė lipti laiptais į nedidelę darbovietės salę. Ant...
Vakar buvai senbernio bute. Jis atidarė duris, o pats pradingo virtuvėje. Du kambariai ir koridorius buvo apversti galybe daiktų. Niekada gyvenime nematei visko tiek daug vienoje krūvoje. Pasijautei, kaip tyrėja. Užsidegei noru ištyrinėti kiekvieną daiktelį. Knyga – Bredberis. Marso kronikos. Vaistai – streptocidas. Nuotrauka – mažas berniukas išsišiepęs bėga žiemos laukais. Pakaba. Languoti marškiniai. Didžiulė krūva kompaktų. Ant visų kažko prirašyta smulkiu vyrišku raštu. Balalaika ant sienos. Virš durų prikaltas turnikas. Kaktusas... „Kur tu?“ – Jis iškiša galvą iš virtuvės. „– Nenuobodu? Aš...
Nežinau, kaip pasakyti, tinkamo žodžio man trūksta: gal buvo tat miražas, nepaprastų šios vasaros kaitrų pagamintas, ar ypatingo mano sielos ūpo apsireiškimas, bet, prisiminus šią vasarą, iki šiai dienai jaučiu kaži kokią neramumą. Dėl kai kurių savo būdo ypatybių nesu turėjęs draugų. Visą tą buvau tuomet savo dieninyje pažymėjęs, bet šįkart ir dieninis mažai ką pasakys, kadangi jame viskas taip chaotiškai ir prišokiais greitomis surašyta... Aišku tik, jog buvau tuomet labai susijudinęs. Randu dieninyj dažnai minimą "ją" (taip ją ir toliau vadinsiu), paskui...
Jis, tas baisusis "jis", kuriuo prasideda visos garsios pasakos, buvo manufaktūros vaizbininkas. Tikriau pasakius, mažas vaizbininkėlis Londono Vestende. Dar tikriau pasakius, jis nebuvo tikrasis Londono gyventojas, bet atvykėlis iš Lvovo. Iš tokio miesto, kurį savinos lenkai (neginčijamai), fantastai ukrainiečiai, sakydami, jog apie miestą gyveną tik vieni jų žmonės - ukrainiečiai sodžionys (argi tai argumentas savintis visą, didžiulį miestą!) ir vokiečiai - dėl savo Lėbensraumo, kuris, kaip ir kolonijos, jiems niekad nesisekė išplėsti. Ir pagaliau tas rusas - dėl ortodoksinės krikščioniškos tikybos. Kaip tas...
Petras Eimutis vedęs. Petras Eimutis gyvena su savo žmona savo mažame ūkelyje. Kazimieras aria, Eimutis padeda jam ūkio darbus dirbti. Jiems visiems trims gera. Žmonės, it tikrai pasekdami kunigo įspėjimu "ką pasakys žmonės", iš tikrųjų atsibloškė nuo jų. Net siuvėją sunku buvo rasti žmonai. Einant Eimučiui mieste pro Merkelienę, ji paprastai jam sakydavo: - Tamsta turtingesnę žmoną galėjai rasti. - Tai buvo tiesa. Jie gyveno kaip užburtoje pilyje savo ūkyje. Dabar jis įprato visiškai į ūkį. Jie dabar galėjo savarankiškai gyventi; žemė juos...
Vienoje didelėje sanatorijoje, kurios baltuosna rūmuosna atsimušdavo jūrų biriuzinės vilnys, gyveno žmogus, vardu Kajetonas, pavarde Smilga. Kajetono vardas galėjo nurodyti balamūto padermę, o Smilga tuštumo simbolį, nors nei šis, nei kitas šiuo atveju netiko, nes Kajetonas buvo žmogus statkaunas ir turėjo gan jauną ir padorią žmoną, be kitų šeimynos narių. Šios dienos sunkią duoną Smilga uždirbdavo kaipo divonų dulkintojas sanatorijoje. Jo barzda buvo pašepusi, dryžiuota, baltais sklypeliais išdažyta nuo visa ką ėdančių dulkių. Veidas pailgęs. Pro akinius degė du žiburiu. Sistemingai gainiodamas dulkelę...
