Mokslas

"Išdidumo mokykla", "pasipūtėliai", "išdidėliai" - taip Augustinas vėliau vadins neoplatonikus. "Pataisymuose" nesutiks su daugeliu savo jaunystės raštų teiginių: "Ir ne veltui man nepatinka pačios Platono, filosofų platonikų ar akademikų liaupsės, kuriomis juos taip išaukštinau, kaip tikrai nederėjo šlovinti šventvagių žmonių". Bet tai bus vėliau. O Kasiciake apie "platonikų knygas" Augustinas kalba kitaip. Pradėdamas dialogo "Prieš akademikus" antrą knygą, jis ilga prakalba kreipiasi į savo globėją Romanianą. Taip, Augustinas jau keliolika metų rusenęs meile išminčiai. "Tik štai, atsitiko perskaityti keletą svarbių knygų [...], kurios ant anos smilkstančios ugnelės užlašino vos keletą brangiausio aliejaus lašų. Neįtikėtina, Romanianai, neįtikėtina, ir galbūt daugiau, nei tu iš manęs laukei. Ką ir sakyti! Jos sukurstė manyje tokį gaisrą, kokio nė pats iš savęs nesitikėjau. Kas gi man nuo tol garbė, kokia gi žmonių prabanga galėjo mane sujaudinti, koks tuščios šlovės geismas, kokia pagaliau šio mirtingojo gyvenimo paguoda, kokie jo raiščiai? Staiga aš visas leidausi savęsp."

Pasvarstykime: akivaizdu ne tik tai, kad vokiečių kultūra žlunga, akivaizdu, kad nestokojama ir to žlugimo priežasčių. Galiausiai niekas negali duoti daugiau, negu turi: tiek pavienis žmogus, tiek tauta. Jei aukojamasi jėgai, didžiajai politikai, ekonomikai, kelionėms po pasaulį, parlamentarizmui, militariniams interesams,- jei tam tikras kiekis proto, rimties, valios, savikontrolės aukojama šiems dalykams, tada jų trūksta kitiems. Kultūra ir valstybė - neapsigaudinėkime - yra antagonistai: "kultūrinė valstybė" tėra moderni idėja. Viena gyvena kitos nenaudai, viena klesti čiulpdama kitos syvus. Visos didžiosios kultūrinės epochos buvo politinio smukimo laikai: kas buvo didu kultūros prasme, buvo nepolitiška, net antipolitiška... Goethe'i suvirpino širdį Napoleono fenomenas,- jį įkvėpė "laisvės karai..." Tą pačią akimirką, kai Vokietija tampa didžia valstybe, Prancūzija vėl tampa svarbi kaip kultūrinė jėga.

Jūs manęs klausiate, kas yra visos tos filosofų idiosinkrazijos?.. Pavyzdžiui, jų istorinės intuicijos stoka, jų neapykanta net tapsmo vaizdiniui, jų egipticizmas. Jie tiki, kad suteikia garbę kokiam dalykui, jį nuistorindami, sub specie aeterni,- jį paversdami mumija. Visa, kuo tūkstantmečiais manipuliavo filosofai, buvo sąvokų mumijos; jų rankos nesukūrė nieko tikro ir gyvastingo. Melsdamiesi jie marino, jie gamino iškamšas, šitie ponai sąvokų stabmeldžiai,- melsdamiesi jie buvo pavojingi viskam, kas gyvastinga. Mirtis, kaita, senatvė, taip pat prasidėjimas bei augimas, jų požiūriu, buvo kažkas negera, - net kažkas negatyvu. Kas yra, netampa; kas tampa, to nėra... Tad visi jie, net puldami į neviltį, tikėjo būtimi. O kadangi tos būties jie negalėjo pagauti, tai ieškojo priežasčių, dėl kurių ji išsivalydavo: "Turi būti kažkokia regimybė, kažkokia apgaulė, lemianti tai, kad mes nepagauname būties: kur slepiasi apgavikas?" - Štai jis,- šūkčiojo jie džiūgaudami,- tai juslumas!

Ir tuo metu jie vienas paskui kitą laukan į gryną orą ir vėsią mąslią naktį ėjo; o pats Zaratustra bjauriausią žmogų vedė, už rankos jį paėmęs, norėdamas nakties pasaulį savo jam parodyt, didžiulį apskritą mėnulį ir lyg sidabras tviskančius krioklius šalia olos savosios. Galiausiai jie visi tylėdami ratu sustojo, vien pagyvenę žmonės, tačiau nurimusiom drąsiom širdim ir patys savimi stebėjos, kad žemėj jiems taip gera buvo; bet greit nakties paslaptingumas į širdis jų gilyn pradėjo smelktis. Ir vėl Zaratustra sau pagalvojo: "O, kaip jie man dabar patinka, šitie didžiųjų siekių žmonės!"- bet garsiai pasakyt nedrįso, nes laimę ir tylėjimą jų gerbė. Ir šią akimirką įvyko tai, kas įstabiausia buvo dieną tą ilgą ir nuostabią atsitikę: bjauriausiasis žmogus pradėjo vėlei ir paskutinį kartą gurgėt ir gargaliuoti, ir kai jisai žodžius lementi ėmė, staiga iš jo burnos iššoko gražiai ir dailiai klausimas suformuluotas, puikus, gilus ir aiškus, sujaudinęs visų, kurie jo klausės, širdis.

Zaratustra kalnais ir giriom nė valandos nebuvo dar keliavęs, kai netikėtai keistą eiseną jisai išvydo. Kaip tik tuo keliuku, kuriuo žemyn ketino leistis, karaliai du pėsčiom žingsniavo, karūnomis ir juostom purpurinėm pasipuošę, margi nelyginant flamingai: jie prieky varės asilą apkrautą. "Ko ieško šie karaliai mano karalystėj?" Zaratustra nustebęs mintyse sau tarė ir greit pasislėpė už krūmo. Kuomet karaliai gan arti priėję buvo, jis pusbalsiu, lyg su savim pačiu kalbėtų, tokiais prabilo žodžiais: "Keisti, keisti dalykai daros! Sunku stačiai suprasti?! Regiu du karalius - ir asilą tik vieną!" Abu karaliai tuoj sustojo, nusišypsojo ir sužiuro į tą pusę, iš kur šis balsas ėjo, ir susižvalgė tarp savęs reikšmingai. "Taip mano daug kas ir iš mūsų,- pasakė tas karalius, kuris iš dešinės stovėjo,- tik balsiai to nesako niekas."

Mįslių tokių prislėgtas ir kartulio kamuojamas širdy, Zaratustra per jūrą plaukė. Bet kai jis nuo salų palaimos ir nuo bičiulių savo per keturias dienas kelionės jau nutolęs buvo, tada jisai pajuto, jog skausmą savo visą yra įveikęs: su pergalės jausmu ir žengdamas žingsniu tvirtu, jis vėl į kelią savojo likimo stojo. Tuomet Zaratustra į savo džiūgaujančią sąžinę prabilo šitaip: Ir vėl esu aš vienas, ir toks aš noriu būti, su tyru dangumi ir su laisvąja jūra; ir vėlei supa popietė mane aplinkui. Popiet kadaise pirmą kartą radau aš bičiulius savuosius, popiet radau aš juos ir antrą kartą: tą valandą, kai visokia šviesa ramesnė pasidaro. Nes jei kokia dalelė laimės dar tarp dangaus ir žemės vis keliauja, tai ieško ji šviesios sielos nakvynei: dabar iš laimės visokia šviesa yra ramesnė tapus.

Naktis atėjo: ir dabar garsiau visi šaltiniai kalba. Siela mana taip pat yra iš gylio trykštantis šaltinis. Naktis atėjo: ir dabar tiktai pabunda visos giesmės mylinčiųjų. Siela mana taip pat yra giesmė, kuri iš mylinčiojo sklinda. Kažkas nenuraminta ir nenumaldoma many gyvena; tai žodžiais veržias iš krūtinės. Troškimas meilės manyje gyvena, jis moka meilės kalbą. Šviesa esu: o, kad naktis aš būčiau! Ir tai yra vienatvė mano, kad aš šviesos esu apjuostas. O, kad nakties tamsa aš būčiau! Kaip godžiai žįst šviesos krūtis aš imčiau! Ir jus pačias palaimint dar norėčiau, žvaigždutės mirgančios ir žiburėliai jūs, ten šviečiantys aukštybėj! - ir būt laimingas aš norėčiau, šviesos jūs dovanom apdovanotas. Bet gyvenu šviesoj aš savo ir sugeriu atgal liepsnas, kurios įsidega many ir iš manęs ištrūksta.

Gan daug kraštų ir daug tautybių Zaratustra regėjo: taip jam pavyko nustatyti, kad tautos turi savo gėrį ir savo blogį. Jokios jėgos didesnės Zaratustra nerado žemėj, kaip gėrį tik ir blogį. Vargu tauta gyvent galėtų, jei ji pirma neimtų vertint; ir jeigu ji išlikti nori, tai vertint turi ji kitaip negu kaimynas. Nemaža, daug yra dalykų, kuriuos viena tauta gerais vadina, o štai kita patyčia, gėda laiko: tokia tad išvada manoji. Tikrai daug kas vienur blogybe rodos, kitur tą patį mantijom garbės apgaubia. Kaimynai vienas kito niekad nesuprato: vis stebis savo sieloj, kad tas kvailys esąs ir piktas. Dorybių skalę turi visos tautos. Pažvelk, tatai yra jos įveikimų skalė, klausyk - tai šaukia jos valia, kuri valdyti siekia.

Dviejų paskutinių šimtmečių sandūroje niauriame Vakarų intelektualiniame horizonte patekėjo pirmo ryškumo žvaigždė. Tai buvo Frydrichas Nyčė, mąstytojas, netelpantis į jokius įprastinius kultūros ar filosofijos istoriko braižomus rėmus, neišmatuojamas akademiniais mąsteliais, lyg Protėjas mainantis kaukes, tūkstantveidis unikumas, iki pat mūsų dienų nepraradęs mįslingumo ir keisto, beveik patologinio patrauklumo. Dar ir dabar neaišku, kas gi iš tikrųjų buvo Nyčė, nors apie jį ir prirašyta kalnai knygų. Vieni jį vadina paskutiniuoju metafiziku, kiti psichologu, treti laisvuoju filosofu, ketvirti rašytoju, penkti dideliu šarlatanu, o dar kiti - papraščiausiu maniaku ar net silpnapročiu. Išaiškėjo tik vienas dalykas: Nyče arba be išlygų žavimasi, arba - taip pat be išlygų - jis atmetamas.

Vokiečių muzikos atžvilgiu patariu būti atsargiems. Jeigu kas nors myli Pietus, kaip aš juos myliu, kaip didžiąją protinio ir juslinio sveikatingumo mokyklą, kaip pilnatvę šviesos ir saulės spindulių, kurie liejasi ant tikinčios savimi ir nuo nieko nepriklausomos būties,- tai toks žmogus išmoks truputį saugotis vokiečių muzikos, nes ji, gadindama jo skonį, gadina jam ir sveikatą. Toks pietietis ne pagal kilmę, o pagal tikėjimą privalo, jei tik jis svajoja apie muzikos ateitį, svajoti ir apie muzikos išsilaisvinimą nuo Šiaurės, ir jo ausyse turi skambėti gilesnis, galingesnės, galbūt piktesnės ir paslaptingesnės muzikos preliudija, viršvokiškos muzikos, kuri nenutils, nenublanks, nenublykš žydros geidulingos jūros ir skaidraus viduržemio dangaus akivaizdoje, kaip visokia vokiečių muzika; preliudija viršeuropinės muzikos, kuri nepraras savo galios net ir raudonai rudų dykumos saulėlydžių fone, muzikos, kurios siela susigiminiavusi su palme ir pratusi klaidžioti, jausdamasi kaip namie, tarp didžiulių, nuostabių, vienišų plėšrūnų...

Aš reikalauju, kad filosofijos darbuotojus ir apskritai mokslo žmones pagaliau būtų liautasi painioti su filosofais,- kad kaip tik čia griežtai būtų atseikėjama "kiekvienam savo" ir vieniems nebūtų atseikėjama per daug, o kitiems - per mažai. Norint išugdyti tikrą filosofą galbūt būtina, kad jis pats būtų stovėjęs ant visų pakopų, ant kurių lieka stovėti ir turi stovėti jo tarnai, filosofijos moksliniai darbuotojai; galbūt jis pats turi būti kritikas ir skeptikas, ir dogmatikas, ir istorikas, ir, be to, poetas ir rinkėjas, ir keliautojas, ir mįslių įminėjas, ir moralistas, ir aiškiaregys, ir "laisvas protas", ir beveik viskas, kad pažintų visą žmogiškųjų vertybių ir vertybinių jausmų sferą, kad turėtų galimybę žiūrėti įvairiomis akimis ir įvairia sąžine iš aukštumos į kiekvieną tolumą, iš gilumos į visokį aukštį, iš kampo į visokią erdvę.

Tačiau galiausiai, norint parodyti taip pat neigiamus tokių religijų aspektus ir atskleisti jų keliamą didžiulę grėsmę, reikia štai ką pasakyti: jei religijos, nėra filosofo naudojama ugdymo ir auklėjimo priemonė, o valdo savarankiškai ir nepriklausomai, jeigu jos siekia pačios būti paskutiniais tikslais, o ne priemonėmis, naudojamomis greta kitų priemonių, tai už tai visada mokama milžiniška kaina. Tarp žmonių, kaip ir kiekvienoje gyvūnų rūšyje, yra per daug nevykėlių, sergančių, išsigimusių, sukriošusių, be paliovos vargstančių; nusisekę individai ir tarp žmonių visada yra išimtys, o turint galvoje, kad žmogus - tai dar nesusiformavęs gyvūnų tipas,- net retos išimtys. Dar blogiau: kuo aukštesniam tipui atstovauja žmogus, tuo mažiau tikėtina, kad jis, nusiseks.