Mokslas

Vis dar pasitaiko atitrūkusių nuo pasaulio savistabos entuziastų, kurie tiki, kad egzistuoja "betarpiškos tikrybės", pavyzdžiui, "aš mąstau", arba "aš noriu" (Schopenhauerio prietaras): tarsi pažinimo dalykas čia būtų grynas ir nuogas kaip "daiktas pats savaime" ir nei subjektas, nei objektas negalėtų sukelti jokios painiavos. Tačiau aš vis kartosiu, kad "betarpiška tikrybė", kaip ir "absoliutus pažinimas", ir "daiktas pats savaime", yra contradictio in ad jecto 10 : pagaliau reikia išsivaduoti iš žodžių vilionių! Tegul paprasti žmonės mano, jog pažinimas - tai absoliutus žinojimas, bet filosofas turi sau pasakyti: "Analizuodamas procesą, reiškiamą sprendiniu "aš mąstau", iškeliu daug drąsių teiginių, kuriuos pagrįsti sunku, o galbūt visai neįmanoma: pavyzdžiui, kad tai - a š, kuris mąsto, kad apskritai turi būti kažkas, kas mąsto, kad mąstymas yra veikla kažkokios būtybės, mąstomos kaip priežastis; kad yra "Aš" ir pagaliau kad tvirtai žinoma, ką reikia vadinti žodžiu "mąstymas".

Miela Hilde! Tikra gėda, kad Albertas nepapasakojo Sofijai, jog Kantas iškėlė mintį sukurti "tautų sąjungą". Veikale "Į amžinąją taiką", pasirodžiusiame 1795 metais, jis rašė, kad visos šalys turi susijungti į tautų sąjungą, kuri užtikrintų taikų valstybių sambūvį. Praėjus maždaug 125 metams, po Pirmojo pasaulinio karo buvo įkurta Tautų sąjunga. Po Antrojo pasaulinio karo Tautų sąjungą pakeitė JT. Galima sakyti, jog Kantas buvo JT idėjos krikštatėvis. Kantas pabrėžė, kad žmogaus praktinis protas įpareigoja valstybes atsisakyti "natūralios būsenos", pasireiškiančios naujais karais, ir sukurti tarptautinę teisėtvarką, kuri užkirstų kelią karui. Nors kelias į tautų sąjungą gali būti ilgas, mūsų pareiga siekti visuotinės ir ilgalaikės taikos. Kantas tokios sąjungos sukūrimą laikė tolimu tikslu, galima netgi sakyti, jog tai buvo galutinis filosofijos tikslas. Aš šiuo metu esu Libane. Linkėjimų nuo Tėčio.

Kirą rytą Sofija šokte pašoko iš miegų. Pažvelgė į laikrodį. Tik kelios minutės po penkių, bet jautėsi tokia žvali, kad iškart atsisėdo lovoje. Kodėl ji su suknele? Tik tada viską atsiminė. Sofija užsilipo ant suolelio ir žvilgtelėjo į viršutinę spintos lentyną. Išties - ten gulėjo videokasetė. Vadinasi, tai nebuvo sapnas ar bent jau ne vien sapnas. Šiaip ar taip, miego nebesinorėjo. Gal nueiti į Landynę ir pažiūrėti, ar šuo neatnešė naujo laiško? Sofija patyliukais nulipo žemyn, apsiavė sportbačiais ir išėjo laukan. Sode buvo nuostabiai giedra ir ramu. Paukšteliai taip įnirtingai čirškėjo, kad Sofija vos nesusijuokė. Žolėje spindėjo krištoliniai rasos lašeliai.

Jaunuolis dar bando skaityti, bet jam nebepavyksta susikaupti. Jis susijaudinęs ir įsitempęs, nes žino, kad senis sakė tiesą. Vaikinas susiieško kukurūzų pardavėją ir nusiperka maišelį traškučių, dvejodamas, ar nereikėtų jam papasakoti, ką apie jį kalbėjo senis. "Kai kada geriau viską palikti taip, kaip yra",- pamano ir nesako nieko. Jei papasakotų, pardavėjas tris dienas svarstytų, ar jam nereikia visko mesti. Bet jis jau taip pripratęs prie savojo vežimėlio... Verčiau jį apsaugoti nuo tų skausmingų abejonių. Vaikinas leidžiasi klaidžioti po miestą ir nueina iki uosto. Ten pamato nedidelį pastatą su langeliu, prie kurio žmonės perkasi bilietus. Egiptas yra Afrikoje.

Kasiciako viloje Augustino draugija gyveno "filosofinį" gyvenimą taip, kaip jį įsivaizdavo. Pusę dienos darbuodavosi laukuose, stebėdavo gamtą, vaikščiodavo į pirtį. Augustinas mokė ir auklėjo du paauglius - Licencijų ir Trygecijų. Veik kasdien kildavo įvairūs filosofiniai pokalbiai. Visur kur šios draugijos spiritus movens buvo Augustinas. Kiekvienoje smulkmenoje - užsikimšusiame vandentiekio kanale, perpjautame kirmine, gaidžių kautynėse ar dantų skausme - jis rasdavo filosofinių problemų. Pasitelkdamas čia pat skaitomų neoplatonikų mintis ir mąstymo būdą, leisdavosi svarstyti jas kartu su savo bičiuliais. Samdytas sekretorius užrašydavo pokalbį, vėliau Augustinas užrašus sutvarkydavo, ir taip radosi vienas filosofinis dialogas po kito. Augustinas daug mąstė ir meldėsi. Vėliau "Išpažinimuose" jis prabėgom paminės čia parašytus dialogus, bet pirmiausia prisimins anuometinius psalmių pažadintus apmąstymus ir užsimins apie stebuklingąjį dantų išgijimą.

- Aš kalbėjau apie vokiečių dvasią: kad ji tapo šiurkštesnė, kad ji sulėkštėjo. Ar to pakanka? - Iš esmės mane baimina visai kas kita: kaip vis labiau regresuoja vokiška rimtis, vokiškas gilumas, vokiška aistra dvasios dalykams. Pasikeitė ne tik intelektualumas, bet ir patosas. - Tai šen, tai ten aš užsimenu apie vokiečių universitetus: kokia atmosfera viešpatauja tarp mokslininkų, koks tuščias, koks savimi patenkintas ir tingus dvasingumas! Būtų visiškas nesusipratimas man priminti vokiečių mokslą - be to, tai būtų įrodymas, kad tas žmogus neperskaitė nė vieno mano parašyto žodžio. Jau septyniolika metų aš atkakliai stengiuosi parodyti, kokią nudvasinančią įtaką daro mūsų dienų mokslinė veikla. Žiauri vergija, kuriai kiekvieną pasmerkia milžiniškas mokslų masyvas, pirmiausia lemia tai, kad pilnatviškos, turtingos, gilios natūros negali rasti joms tinkamo auklėjimo ir auklėtojo.

Visais laikais išminčiai apie gyvenimą sprendė vienodai: jis nieko nevertas... Visada ir visur iš jų lūpų skambėjo tas pats garsas - kupinas dvejonės, melancholijos, gyvenimo nuovargio, šleikštulio gyvenimo akivaizdoje. Net Sokratas mirdamas pasakė: "Gyventi - vadinasi, ilgai sirgti: dieviškajam Asklepijui aš skolingas gaidį." Net Sokratas persisotino gyvenimu. Ką tai įrodo? Į ką tai nurodo? - Kadaise buvo pasakyta (ak, tai buvo pasakyta ir pakankamai garsiai, ir anksčiau už visus mūsų pesimistus!): "Šiaip ar taip, čia kažkas teisinga! Consensus sapientium įrodo tiesą." - Ar ir šiandien mes šnekėsime taip pat? Ar galime taip šnekėti? "Šiaip ar taip, čia turi būti kažkas liguista",- štai ką mes atsakome. Į šiuos visų laikų išminčius pirma dera pažvelgti iš arti! Ar tik jie visi nelabai tvirtai laikėsi ant kojų, vėlavo, svirduliavo, nebuvo decadents? Ar šios žemės išmintis nėra varnas, kurį sužadina vos juntamas dvėselienos kvapas?..

Bet čia, litanijos šioj vietoj, Zaratustra valdytis jau nebeįstengė, pats dar garsiau nei asilas sušuko T-I-A-A-A-I-P ir puolė į savų svečių, išėjusių iš proto, būrį. "Ką jūs čia darote, o, žmonės? - sušuko jis, nuo žemės keldamas visus, kas klūpodami meldės.- O varge, jei kas kitas - ne aš, Zaratustra - jus čia matytų: Kiekvienas pamanytų, kad jūs tikėjimu savu naujuoju pikčiausiais Dievo niekintojais tapot arba kvailiausiais iš visų senų bobučių! Ir net tu pats, o popiežiau senasis, kaip tu suderini savy dalyką tokį, jog šitaip asilą kaip Dievą čia garbinti pradėjai?"- "O, Zaratustra,- popiežius atsakė,- atleiski man, bet dieviškuos dalykuos daugiau esu nei tu išprusęs. Ir taip yra teisinga. Verčiau jau šitaip Dievą melsti, šitam pavidale jį garbint nei be pavidalo iš viso! Tu apmąstyki mintį šitą, bičiuli mano prakilnusis: ir tu suvoksi greitai, jog išmintis gili čia slypi.

Ir kitą dieną vėl sėdėjo Zaratustra prieš olą savo ant to paties akmens, o gyvuliai jo po pasaulį bastės, kad naujo maisto jam parneštų,- taip pat jis laukė ir medaus, nes senąjį iki kruopelės paskutinės jau išdalinęs ir iššvaistęs buvo. Ir kai jis taip sėdėjo ir pagaliu šešėlį savo ant žemės piešė, paskendęs mintyse - tiesa, nemąstė jis apie save ir nei apie šešėlį savo,- staiga jis smarkiai išsigando ir visas susigūžė: šalia šešėlio savo išvydo dar šešėlį kitą. Ir kai jis greit pašokęs atsigrįžo, pamatė stovint aiškiaregį, kurį kadais prie savo stalo maistu ir gėrimu sušelpęs buvo, tą didžio nuovargio skelbėją, kurs štai kaip mokė: "Juk viskas - visiškai vis tiek, neverta niekas nieko, pasaulis - be prasmės, žinojimas tik smaugia." Bet žynio veidas nuo to laiko jau pasikeitęs buvo; ir kai Zaratustra jam į akis vėl žvelgė, suspaudė baimė širdį jam jau antrą kartą: blogų daugybė pranašysčių ir pelenų spalvos žaibų zigzagų į veidą šitą buvo įsirėžę.

Kai tarp jūreivių gandas sklisti ėmė, jog jų laivan Zaratustra įsėdęs - nes dar su juo į laivą įlipęs buvo kitas vyras, kurs iš salų palaimos drauge su juo keliavo,- visus smalsumas apėmė didžiulis ir įtemptas laukimas. Bet dvi dienas Zaratustra tylėjo ir buvo šaltas ir bežadis, nes liūdesys kankino, todėl jis ignoravo ir klausimus, ir žvilgsnius. Tik vakarą dienos antrosios jis vėl girdėti ėmė, nors vis dar nieko nekalbėjo: nes daug nepaprasta ir pavojinga papasakot galėjo, kas plaukė iš labai toli ir dar toliau pasaulin veržės. Labai jau mėgo tuos Zaratustra, kurie toli keliauja ir be pavojų kam gyvent nemiela. Ir kolei klaUsė jis kitų, pačiam liežuvis atsirišo, širdy ledai ištirpo - ir šitaip štai prakalbo: Aš jums, ieškotojai drąsuoliai, mėgintojai ir tie, kas burėmis klastingom į siaučiančias marias ir jūras kada išplaukę buvot,- aš jums, kas nuo mįslių apsvaigę esat, kas prieblandas taip gerbiat, kurių sielas su dūdele į vilkduobę kiekvieną įviliosi.

Tarnavote jūs tautai ir prietarams tautos, visi išminčiai jūs garsieji! - tačiau tiktai ne tiesai! Kaip tik. dėl to ir gerbiami jūs buvot. Todėl ir netikėjimas tas jūsų tiek pakantos sulaukė, kad pokštas buvo jis ir kelias, kuris į tautą tik aplinkui veda. Taip ponas leidžia kai kada saviems vergams truputi laisvės paragauti, o pats jų išdykavimu sau gėris. Tačiau tauta ko taip neapkenčia, tarytum šunys vilko? Tai - laisvės dvasios ir žmogaus, kurs trauko pančius ir kurs garbinti nelinkęs nieko ir giriose gyvena. Krapštyt laukan ji iš lindynės - tai tautai visuomet tik "teisingumą" reiškė: prieš toki žmonės ir dabar šunis pikčiausius savo tebesiundo. "Nes juk tiesa gyvuoja, jei tik tauta gyvuoja! Ir vargas tiems, kas ieško!" - taip nuo senų laikų juk buvo. Įtikti savo tautai jūs norėjot, giedodami jai ditirambus: "tiesos siekiu" tai pavadinot, išminčiai jūs garsieji!

"Man vieno vis per daug čia esti,- taip atsiskyrėlis sau mano.- Nes vienas vis ir vienas - per laiką du jau tampa!" Kai du - Aš ir aš Pats - kalbėti ima, uolumo niekad jiems netrūksta: kaip būt įmanoma iškęsti, jei neturėtumei bičiulio? Vienužiui visad juk bičiulis tasai tretysis būna: tretysis šis - tai plūdė, kuri diskusijai dviejų gelmėn nugrimzt neleidžia. O tų gelmių - tokia daugybė visiems, kas atsiskyrę sau gyvena. Todėl taip trokšta jie bičiulio ir jo aukštybės geidžia. O mūs tikėjimas kitais išduoda, kuo patys mes savy mielai norėtume tikėti. Bičiulio ilgesys yra drauge ir mūsų išdavikas. Dažnai žmogus savąja meile tiktai pavydą peršokt nori. Dažnai kitus jis ima pulti ir pats sau priešą pasidaro, kad tik paslėptų, jog ir jis - paimama tvirtovė.