Mokslas

Ir savo mintyse paskendęs, Zaratustra tolyn per girių glūdumas keliavo, vis leisdamasis nuo kalnų žemyn, pro liūnus ir pelkynus; ir kaip dažnai nutinka žmogui, kurs eidamas sunkius apmąsto dalykus, taip ir Zaratustra netyčia užmynė ant žmogaus kažkokio. Ir štai iš karto tiško jam į veidą skausmingas riksmas, du keiksmai nešvankūs ir dvidešimt plūdimo žodžių: todėl jis, išgąsčio pagautas, iškart lazda savąja užsimojo ir užmintajam dar kelis sykius sudrožė. Bet tuoj jis susigriebė; ir jo širdis nusijuokė iš tos kvailystės, kurią ką tik padaręs buvo. "Atleisk,- pasakė užmintajam, kuris supykęs kėlės jau ir sėdos,- atleisk ir išklausyk pirma palyginimo vieno. Kaip pasitaiko keliauninkui, kuris apie tikslus bei ateitį užsisvajojęs eina ir gatvėj nuošalioj už miegančio užkliūna šuns netyčia, ramiai sau gulinčio saulutėj: - ir jiedu tuoj pakyla, prieš vienas antrą šoka, lyg priešai mirtini jie būtų, abu be galo išsigandę: ir mums va šitaip atsitiko.

O, tu dangau viršum manęs skaistusis! Gilusis tu! Šviesos bedugne! Kuomet žvelgiu aš į tave, man dieviški geismai vien šiurpą kelia. Pakilt aukštybėn tavo - tai mano giluma! Tavoj skaistybėj pasislėpti - tai mano nekaltybė! Kaip Dievą jo grožybė gaubia, taip tu slepi žvaigždes savąsias. Tu nekalbi: tu šitaip išmintį man savo skelbi. Tylus man šiandien patekėjai viršum audringos jūros; tavoji meilė, gėda tavo audringai mano sielai apreiškimą skelbia. Kad atėjai gražus, dailingas, į savo grožį susisupęs, kad man kalbi be balso, neslėpdamas tu išminties savosios: O, kaip man neatspėti visko, kas sieloje tavoj yra gėdinga! Prieš saulei tekant pas mane tu atėjai, tą žmogų vienišiausią.

Kai pavakarę, vieną Zaratustra su mokytiniais savo per girią ėjo ieškodamas gaivaus šaltinio, staiga pateko jis į pievą žalią, kurią nuo vėjo slėpė aplinkui augę medžiai ir krūmokšniai: čionai merginos šokį šoko. Bet kai jos Zaratustrą atpažino, iškart sustojo visos; o jis su draugišku šypsniu arčiau priėjo ir šitaip tarė: "Nemeskit šokusios, merginos mielos. Ne koks trukdytojas piktu žvilgsniu pas jus atėjo ir ne merginų priešas. Esu aš Dievo užtarėjas, ginu aš jį nuo velnio: o šis yra dvasia sunkybės. Ir kaip galėčiau aš, o jūs lengvutės, būt priešas šokių dieviškųjų? Arba nemėgt merginų kojų su nuostabiais kulkšniukais? Esu giria, teisybę sakant, tamsi paunksmė medžių, bet kas tamsos manos nebijo, tas ir rožynų ras po kiparisais mano. Jis ras ir mažąjį dievuką, kuris merginoms pats mieliausias: jis prie šaltinio guli ramus, akis užmerkęs.

Prie artimo jūs linkstat ir žodžių tam gražių pateisint turit. Tačiau sakau aš jums: ta jūsų meilė artimui yra tik meilė negera, kuria save jūs mylit. Kuomet pas artimą jūs bėgat, iš tikro nuo savęs jūs sprunkat ir norit dar iš to dorybę padaryti: bet permatau aš kiaurai "savęs tą auką" jūsų. Juk Tu yra už Aš senesnis; jisai šventu paskelbtas, bet Aš - toli gražu dar ne: todėl žmogus prie artimo ir glaudžias. Ar aš kviečiu jus artimą mylėti? Aš patariu verčiau nuo jo tik bėgti ir savo meilę tolimajam skirti! Už meilę artimui vertė didesnė mylėti tolimą ir tą, kuris ateina; tačiau daiktams pasaulio ir vaiduokliams vertesnė meilė man yra nei meilė žmogui. Vaiduoklis tas, o, broli mano, kurs iš paskos tau bėga, yra gražesnis už tave; kodėl neduodi kūno jam ir kaulų savo? Bijaisi jo, todėl pas artimą ir mauni.

Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus. Čionai patyrė jis palaimą dvasios ir vienatvės ir dešimt metų jam tai nepabodo. Bet štai galop Zaratustra pajuto, kaip jo pasikeitė širdis,- ir vieną rytą jis pakilo auštant, prieš saulę atsistojo ir taip į ją prabilo: "Tu šviesuly didysis! Kokia gi būtų tavo laimė, jei neturėtum tų, kuriems siunti tu šviesą savo! Tu dešimt metų kildavai į aukštį ties landyne manąja: tau būt įgrisę šviest ir kelią šį keliauti, jei čia manęs nebūtų buvę, erelio ir gyvatės mano. Bet mes čia laukdavom tavęs kiekvieną rytą, priimdavome tavo šviesą gausią ir siųsdavom už tai palaiminimo ženklą. Ir štai! Man išmintis manoji įkyrėjo, kaip bitei tai kuri medaus per daug pririnko,- man rankų reikia tų, kurios į žmones tiesias.

Lig šiol "žmogaus" tipą aukštino tik aristokratinė visuomenė - ir taip bus visada: tokia visuomenė tiki išplėtota socialine hierarchija, nevienoda žmonių verte ir negali išsiversti be vienokios ar kitokios vergijos. Be distancijos patoso, kurį lemia giliai įsišakniję luomų skirtumai, nuolatinis viešpataujančios kastos įprotis žvelgti iš viršaus į pavaldinius ir įrankius ir taip pat nuolatinis pratinimasis paklusti ir įsakinėti, laikyti kitus žemiau ir toliau, be tokio patoso visai negalėtų išaugti kitas paslaptingas patosas,- siekimas didinti distanciją ir sieloje, formavimasis vis aukštesnių, retesnių, tolimesnių, labiau įtemptų ir platesnių sielos būvių, žodžiu, negalėtų tobulėti "žmogaus" tipas, negalėtų tęstis "žmogaus saviveika" - tariant moralinės formulės žodžiais, bet suteikiant jiems antmoralinę prasmę.

Kas yra filosofas, sunku išmokti suprasti todėl, kad to negalima išmokti,- tai reikia "sužinoti" iš patyrimo,- arba reikia turėti išdidumo to n e žinoti. Tačiau šiandien visi kalba apie dalykus, kurių negali žinoti iš patyrimo, ir tai pirmiausia ir blogiausiai atsiliepia filosofams ir filosofijos būviams: labai nedaugelis juos žino ar gali žinoti, o visos populiarios nuomonės apie juos yra klaidingos. Antai, pavyzdžiui, išties filosofinė sąsaja, jungianti drąsą, nežabotą dvasingumą, lekiantį presto 51 , ir dialektinį griežtumą ir būtinumą, nedarantį nė vieno klaidingo žingsnio, yra nežinoma iš asmeninio patyrimo daugumai mąstytojų bei mokslininkų, ir dėl to, kam nors jiems apie tai prakalbus, atrodo neįtikėtina.

Tikras mokytojas vien dėl savo mokinių rimtai traktuoja visus daiktus - net ir patį save. "Pažinimas dėl pažinimo" - tai paskutinės pinklės, kurias spendžia moralė,- per jas gali ir visiškai joje susipainioti. Pažinimas nebūtų toks patrauklus, jeigu jo siekiant netektų patirti daug gėdos. Negarbingiausiai žmogus elgiasi su savo Dievu: jis negali padaryti nuodėmės! Galbūt polinkyje leisti kitiems save žeminti, apvogti, apgaudinėti ir išnaudoti - reiškiasi Dievo tarp žmonių drovumas. Meilė vienam yra barbariškumas, nes nukenčia kiti. Taip pat ir meilė Dievui. "Aš tai padariau",- sako mano atmintis. "Aš negalėjau to padaryti",- sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.

Filosofai kalba apie valią taip, tarsi ji būtų geriausiai žinomas dalykas pasaulyje, o Schopenhaueris leido suprasti, kad tik valią mes ir žinome - visiškai ir be menkiausių išlygų. Tačiau aš vis manau, jog Schopenhaueris ir šiuo atveju pasielgė taip, kaip apskritai elgiasi filosofai,- perėmė ir išpūtė žmonėse paplitusį prietarą. Man atrodo, kad valia - sudėtingas dalykas ir tik kaip žodis ji vientisa - būtent šioje žodinėje vienovėje ir slypi populiarus prietaras, kuriam neatsispyrė visada. neatsargūs filosofai. Būkime nors kartą atsargesni, būkime "nefilosofiški ir pasakykime: visų pirma kiekviename valios akte slypi daugybė jutimų - ir būvio, iš kurio mes norime išeiti, jutimas, ir būvio, kurio siekiame, jutimas, taip pat jutimas to, kad mes išeiname iš vieno, o kito siekiame, ir dar su visa tuo susijęs raumenų pastangų jutimas kuris atsiranda iš įpročio netgi tada, kai mes nejudiname nei rankų, nei kojų.

- Taip, Renesansas ir Romantizmas turi daug panašių bruožų. Vienas iš tokių panašumų - tai, kad pabrėžiama meno reikšmė žmogaus pažinimui. Ir čia svarbus Kanto įnašas. Savo estetikoje jis ištyrė, kaip mus veikia grožis, pavyzdžiui, meno kūrinys. Kai mes įsijaučiame į meno kūrinį, neturėdami jokių kitų paskatų, išskyrus meninį išgyvenimą, priartėjame prie "daikto savaime" pajautimo. - Vadinasi, menininkas gali perteikti tai, ko nepajėgia išreikšti filosofas? - Taip manė romantikai. Pasak Kanto, menininkas laisvai žaidžia su savo pažinimo galia. Vokiečių poetas Šileris išplėtojo Kanto mintis. Jis rašė, kad menininko darbas panašus į žaidimą ir tik žaisdamas žmogus yra laisvas, nes tuomet jis susikuria savus dėsnius. Romantikai teigė, jog vien menas mus gali priartinti prie to, kas "nenusakoma". Kai kas išdrįso palyginti menininką su Dievu.

Iš pradžių takelis kilo įkalnėn, paskui ėmė staigiai leistis tarp aukštų pušų. Toj vietoj miškas buvo tankus ir pro medžius ji nedaug tegalėjo matyti. Staiga tarp pušų kamienų ji išvydo kažin ką žvilgant. Matyt, ežeras. Takelis suko į kitą pusę, bet Sofija žengė tiesiai. Ji nežinojo, kodėl ten einą, kojos pačios nešė. Ežeras buvo neką didesnis už futbolo aikštę. Kitam krante, nedidelėj laukymėj, kurią supo balti beržų kamienai, ji išvydo raudoną trobelę. Iš kamino kilo plonytis dūmas. Sofija priėjo prie vandens. Beveik visa ežero pakrantė buvo pelkėta, tačiau netrukus ji pastebėjo valtelę. Ši buvo išvilkta į krantą. Valtyje gulėjo pora irklų. Sofija apsidairė. Šiaip ar taip, krantu sausom kojom trobelės nepasieksi. Ji ryžtingai žengė prie valties ir nustūmė ją į vandenį. Netrukus valtelė jau buvo kitoje ežero pusėje. Sofija išlipo ir pabandė užtraukti ją ant kranto. Tik šis buvo kur kas statesnis už aną.

Meka yra dar toliau nei piramidės. Kai buvau jaunas, sumaniau su tuo trupučiu pinigų, kuriuos turėjau, pradėti šią prekybą. Tikėjausi vieną dieną tapti pakankamai turtingu ir ten nukeliauti. Iš tiesų, mano pelnas vis didėjo. Bet tuomet jau niekam nebegalėjau patikėti savo krištolo - juk krištoliniai daiktai tokie trapūs. Per tuos metus pro mano krautuvę praėjo daugybė Mekon keliaujančių žmonių. Buvo turtuolių, kuriuos lydėjo tarnų ir kupranugarių vilkstinės, tačiau dauguma jų buvo daug neturtingesni už mane. Visi iškeliaudavo ir sugrįždavo laimingi, o sugrįžę ant savo namų durų pritvirtindavo tos šventos kelionės simbolius. Vienas iš tokių žmonių - kurpius, gyvenęs iš batų taisymo, man pasakojo, kad beveik ištisus metus keliavęs dykuma, tačiau labiau pavargęs, kai, ieškodamas odos, turėjęs apeiti keletą Tanžero kvartalų.