Šiuo metu miestelyje apie 600 nuolatinių gyventojų. Nuo Barstyčių iki Skuodo – apie 25 km. Miestelis kūrėsi prie dvaro, kuris istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti jau XVII a. pradžioje. Daugelį metų Barstyčiai buvo viena iš gražiausiai tvarkomų gyvenviečių Skuodo rajone. Netoli Barstyčių – Puokės kaimas, kuriame yra didžiausias Lietuvoje akmuo.
Žalpiai anksčiau priklausė Raseinių valsčiui. Dvaras rašytiniuose šaltiniuose minėti pradedamas jau XVIII a. antroje pusėje. 1760 m. jį nusipirko Jonas Pluščevskis. Jo palikuonys Žalpius valdė iki 1940 m.: po Jono Pluščevskio – jo sūnus Antanas, vėliau – Antano sūnus Juozapas, po to – jo bendravardis sūnus, gimęs 1860 m. Jis turėjo tris dukras. Žalpiai 1939 m. atiteko vienai iš jų – Kristinai. Spėjama, kas Žalpių dvaro rūmus pastatė Jonas Pluščevskis. Pastatas buvo medinis, vienaaukštis, pasagos formos. Visos patalpos buvo įrengtos gana kukliai: sienos išklijuotos tapetais, grindys – pušinių lentų, dauguma baldų pagaminta XVIII a. Rūmuose stovėjo fortepijonas, buvo biblioteka, kurioje saugota nemažai klasikų kūrinių. I-ojo pasaulinio karo metais dvaras buvo stipriai nuniokotas, per suirutę daug vertingų daiktų, buvusių rūmuose, dingo. Parko Žalpiuose nebuvo.
Gyvenvietė itin gražiame Dubysos slėnyje, 15 km nuo Raseinių, prie Tauragės-Šiaulių geležinkelio. 1500 m. Lyduvėnų dvaras priklausė Chodkevičiams ir vadinosi Padubysio dvaru. 1558 m. Lyduvėnams suteikta prekybos privilegija. Gyvenvietė niekada nebuvo išaugusi į didesnį miestelį. Per 1831 m. sukilimą Lyduvėnų dvaras priklausė Raseinių apskrities bajorų maršalkai Ezekieliui Stanevičiui. Dvarą iš jo rusų valdžia atėmė už tai, kad jis dalyvavo sukilime, ir apie dvarą apgyvendino daug žydų šeimų. Taip dvaras ir sunyko, o vietoje jo susikūrė žydų kolonija, kuri buvo sunaikinta II-ojo pasaulinio karo metais.
Pirmą kartą Alsėdžiai rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1253 m. – Kuršo vyskupo ir Livonijos ordino magistro numatytų užkariauti žemių dalybų akte. Miestelis išaugo prie dvaro XVI a. Nuo 1421 m. iki XIX a. vidurio gyvenvietė priklausė Žemaičių vyskupams. 1463-1477 čia buvo jų nuolatinė rezidencija, dvaras. Pirmoji bažnyčia Alsėdžiuose pastatyta dar 1475 m. XVII a. antroje pusėje Alsėdžiuose veikė kunigų mokykla. 1765 m. įsteigta parapinė mokykla. Miestelio puošmena – 1789-1793 m. pastatyta medinė bažnyčia, varpinė. Senoji miestelio dalis susiformavo dar iki XIX a. vidurio ir kaip urbanistikos paminklas saugoma valstybės.
XVIII a. antroje pusėje Zdoniškė priklausė Okminskiams. 1798 m. dvarą nusipirko paskutinysis Telšių pakamaris Petras Dimša. Vėliau jį paveldėjo jo sūnus Kleopas. Jis buvo labai išsilavinęs ir itin demokratiškai elgėsi su valstiečiais. Rusų valdžia juo buvo nepatenkinta ir ištrėmė į Voronežą. Po to dvaras buvo konfiskuotas. Sugrįžus iš tremties, Kleopui Zdoniškę buvo leista išsipirkti. Jis turėjo penkis sūnus. Zdoniškėje liko gyventi tik Liubomiras Dimša. Iš jo dvarą paveldėjo duktė Zofija, kuri buvo paskutinė šios giminės atstovė, valdžiusi dvarą. 1930 m. Zofija Zdoniškę pardavė.
Miestelis netoli Šventosios upės, apie 16 km nuo Skuodo. Prie dvaro besiformuojanti Lenkimų gyvenvietė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XVI a. Lenkimai stipriai nukentėjo per XVI-XVIII a. karus. Vėl atsistatė tik po II-ojo pasaulinio karo. Gyvenvietės centre, šalia bažnyčios – paminklas Lenkimų apylinkėse gimusiam istorikui ir švietėjui Simonui Daukantui.
Apie 30 km nuo Tauragės nutolęs miestelis, istoriniuose šaltiniuose pradėtas minėti XVIII a. 1793 m. čia pastatyta bažnyčia. Išlikęs gražus peizažinis parkas, anksčiau juosęs dvaro pastatus. Šiuo metu Adakave – apie 500 nuolatinių gyventojų. Miestas įsikūręs Dabikinės vingyje. Nuo jos iki rajono centro (Naujosios Akmenės) – 12 km. Anksčiau šis miestelis buvo rajono centras, dabar – seniūnijos. Miestelis ėmė formuotis XVI a. prie Žemaitijos seniūnų dvaro. Pagal 1531 m. pasirašytą karaliaus Žygimanto Augusto raštą Akmenėje leista statyti miestą, rengti turgus. Bažnyčiai ir mokyklai statyti leidimas išduotas 1596 m. XVII a. Akmenė jau buvo valsčiaus centras. 1792 m. jai suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas, kuriame pavaizduota aukštyn nukreipta strėlė. Čia pat ir užrašas: „Pro libertate” („Už laisvę”). Šis herbas miestui sugrąžintas 1933 m.
Miestelis Akmenės rajono vakaruose, prie kelio Šiauliai-Mažeikiai, ant Ventos upės kranto. Viekšnių dvaras žinomas jau XVI a. Jis ilgą laiką priklausė Sapiegų ir Gorskių giminėms. Magdeburgo teisės ir herbas suteiktas 1792 m. Bažnyčia pastatyta 1853 m. Ją pašventino Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Garsėja Viekšniai savo vaistine. Ji įsteigta dar 1860 m. ir tai antra pagal senumą farmacijos įstaiga Žemaitijoje (po Palangos vaistinės). 1995 m. miestelio centre atidengtas Č. Pečiulio sukurtas paminklas Antanui ir Elžbietai Biržiškoms bei trims jų sūnums profesoriams: Mykolui, Vaclovui ir Viktorui.
Nuo Laukuvos iki Šilalės – 15 km. Nuolatinių gyventojų – apie 1 tūkst. Vietovė žinoma nuo karaliaus Mindaugo laikų. Miestelis pradedamas minėti 1655 m. Išliko jo radialinis planas, susiformavęs iki XVII a. vidurio, bei XIX a. susiformavusi tūrinė erdvinė miestelio kompozicija.
Apie Lietuvos dvarų istoriją, kultūrines šių dvarų tradicijas daugelį dešimtmečių tiek Žemaitijoje, tiek ir visoje Lietuvoje beveik nekalbėdavome. Buvo bandoma visa, kas su jais susiję, tarsi ištrinti iš žmonių atminties. Pokario metais ne viename dvaro parke didelę išliekamąją vertę turintys archyvai, knygų rinkiniai buvo tiesiog deginami. Paskutiniųjų metų įvykiai įspūdingame Vilkėno dvare: Atgimimo išvakarėse centrinius dvaro rūmus mėginta restauruoti, tačiau… Kaip pasakoja vietiniai gyventojai, darbai buvo pradėti nuo antro galo: iš pradžių nuplėštas stogas, o kai reikėjo uždėti naują, paaiškėjo kad tam nebėra pinigų… Po to rūmus keletą metų merkė vanduo, be priežiūros paliktas pastatas toliau buvo naikinamas vietinių gyventojų. Iš jo tempė viską, kas dar turėjo vertę: koklius, duris, langus, apdailos detales. Kai pastatą atsiėmė jo teisėti paveldėtojai, iš centrinių dvaro rūmų bebuvo likęs tik kevalas. Šeimininkai pasirūpino uždėti stogą. Gal kada nors ir rūmus, parką atgaivinti įstengs… Panašiai taip pat, kaip Vilkėne, buvo sunaikinta daugybė įdomios architektūros dvarų pastatų ir kitose Lietuvos vietose. Pradėjus rinkti medžiagą apie senuosius Žemaitijos dvarus, viena išvyka keitė kitą. Dažną dieną sugrįždavome prislėgti. Stebino tai, kad šiandien pinigų turintys žmonės tiesiog nevertina tikrojo grožio: statomos pilaitės jau seniai nuo kamšaties dūstančiuose priemiesčiuose, o nepakartojamo grožio gamtos prieglobstyje seniau pastatyti dvarai tiesiog akyse nyksta. Nežinome mes ir Lietuvos dvarų istorijos.