Fantastika

Vedlys Gridgrohtidas sėdėjo centriniame lizde ir susimąstęs žvelgė į svetimos civilizacijos tvarinį. Prieš penketą planetos periodų čia jo nebuvo. Nuo to laiko niekas planetos orbitinės erdvės nebetyrė, nebežvalgė ir ja nesidomėjo. Lizdanai šventai tikėjo, jog jie – vieninteliai šioje galaktikos dalyje, sugebėję pakilti į kosmosą ir pasiekti svetimus šviesulius. O dabar... Gal tyrinėtojai net nežvalgė planetos orbitos. Iškart nusileido. Nustatė vietinių aborigenų išsivystymo lygį. Atrado metalo rūdos ir išskrido. Gal... Po to planetą nupirko Tarpplanetinis Naudingųjų iškasenų gavybos koncernas “Metalas Lizdams”, apsaugai nuo čiabuvių nusamdė jo kovinį pulką. O jis, Gridgrohtidas, ar apsižiūrėjo? Ne. O kam? Juk lizdanai vieninteliai. Kam tyrinėti tas vietas, kuriose vistiek nieko nerasi. Atskrido ir iškart nusileido planetoje. Ir ten tupėjo penketą metų, kol nepradėjo mirti iš nuobodulio... Truputėlį pavaikė čiabuvius, o paskui tarė: “Kylam palakstyti po vietinio šviesulio sistemą...”

Sale ramiomis ežero bangelėmis nuvilnijo erotiška muzika. Eiliniai, jefreitoriai ir leitenantai it tarakonai pyragą, aplipę kapsules su biokibernetinėmis geišomis, atidarinėjo apsauginius liukus, apsauginius plastikinius stiklus. Lupo lauk “miegančiąsias” gražuoles. Tempė jas į erdvesnes vieteles, kai kurie ir į savo gultus. Įvedinėjo kodus, paleidinėjo elektros srovę, tuoj pat nuvilnijančią plokščiagalvių viliojančiais kūnais. Kodėl jas visuose galaktikos pakraščiuose vadino plokščiagalvėmis, jei jų galvos visai nebuvo plokščios? Gal šiaip... Gal kad pažemintų savo rankų tvarinį, skirtą žemesniems instinktams patenkinti. Istorikai atsakytų tiksliau. Priešistorinėse Žemės legendose taip buvo vadinamos pirmosios žmogaus rankų sutvertos moterys – neturėjusios sielos. Protingi zombiai. Sakoma, jog be magijos tais, necivilizuotais, laukiniais laikais, neapsieita. Kas ten žino. Plokščiagalvėse burtų nebūtum radęs nė už grašį. Sielos irgi. Sekso magijos – apsčiai!

Laborantės Marijos nesimatė, bet Fredis žinojo, jog ji, ta geltonplaukė, apvalių kūno formų mergina tikrai kur nors sukinėjasi tarp savo morkų, agurkų, aguročių, apelsinų, mango vaisių... Ir tikrai ant vienos iš viršutinių platformų triūsė mergina, iki juosmens išsirengusi nuogai, nors tai ir draudė instrukcijos. Tačiau niekas, net komendantas Noksas jos nė žodeliu nesudrausdavo – žinojo, jog ji šiek tiek nifomanė. O ir jiems patiems “šiek tiek” patikdavo paspoksoti į jos stangrias krūtis. Ir ne tik paspoksoti, jei tik, žinoma, pasitaikydavo proga... Nors instrukcijose buvo rašoma, jog darbo vietoje... Šalia Marijos ore plaukiojo videofonas ir klaviatiūra. Monitoriuje matėsi Fredžio veidas. Marija pasitaisė plaukus ir atsistojo visu ūgiu, kad Fredis ją išvystų ne tik ekrane...

Didžiulė salė. Palei sienas gultai, ginklų stovai. Specialiose nišose kovinė apranga, skafandrai. Tarp gultų įsispraudę ekranai, pultai, į kuriuos protingos galvos nepagailėjo įmontuoti aibės mygtukų, klavišų ir svirtelių. Pailgos salės viduryje metalinis stalas, kūno treniruokliai, matinio stiklo dušo kabinos. Beveik viskas vienoje didžiulėje patalpoje – čia vyrai miegojo ir valgė, iš čia valdė visą “Smūgio” ginklų arsenalą, viskas čia buvo po ranka. O kai nebūdavo mūšių ar kovinių treniruočių, čia jie stumdavo laisvą laiką – jo buvo itin daug. Nuobodulys tokiais atvejais neišvengiamas. Kreiseryje buvo ir kitokių patalpų: angaras su dvidešimčia kovinių skraidyklių, Visatos pajėgose vadinamų skroderiais, angaras su anfibijomis desantui į planetas, apžvalgos aikštelė, įvairios paskirties sandėliai. Apžvalgos aikštelę kai kurie mėgdavo vadinti kapitono tilteliu, kiti centriniu pultu, treti visai nepagarbiai – šikinyku. Ir ištikrųjų ši patalpėlė atlikdavo daugelį funkcijų, tik ne pastarąją. Tačiau ilgiadienis nuobodulys kiekvienam kreiserio kampeliui duodavo savo vardą ir dažniausiai ne patį gražiausią.

Krikščioniškoji gyvų organizmų kontrolės taryba rekomenduoja tekstą bei originalų įrašą sunaikinti kaip menkavertę informaciją, galinčią Didžiajam tikėjimui suteikti nepageidautinų atspalvių. Šventojo piloto žvaigždėlaivio kapitoną Jurgį Urboną taip pat siūloma sunaikinti kaip žmogų, žinantį apie šio teksto egzistavimą. Taip pat patartina regeneruoti šventojo imperijos licenciatoriaus Prano Šarpnickio smegenis, kadangi šis asmuo redagavo žemiau pateiktus tekstus. Oficialiuose pranešimuose, kuriuose bus kalbama apie Šv. Jono liudijimus, turi būti skelbiama, jog juos surado automatinis bioerdvėlaivis Šventasis pilotas.

Juodoje kosmoso nykynėje iš inercijos – maždaug 3 000 m/s greičiu – skriejo erdvėlaivis. Būtų galima nurodyti jo tikslias koordinates, jei tai turėtų kokią nors prasmę. Jo keleiviams neturėjo…Jei pažvelgtume į šią skardinę dėžutę iš Dievo minties skrydžio – na, tarkim, iš kokių nors niekingų 1 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 kilometrų, pakeltų n-tuoju laipsniu – galėtume tarti, jog erdvėlaivis apskritai neegzistuoja. Kaip didingai skamba – “edvėlaivis”. Ne, didingiau – “žvaigždėlaivis”. Ne – “kosminis laivas”. Kaip didingai! Nes tai žmogaus rankų tvarinys. Nors erdvėlaivyje buvo daug įvairių kajučių – miegamųjų, bibliotekų, baseinų, saunų, valgomųjų, tačiau nelaimingoji ketveriukė mėgo tūnoti apžvalgos aikštelėje, su dideliu panoraminiu langu - penkių metrų aukščio ir dvidešimties metrų pločio. Tai buvo bene geriausias amžiaus išradimas – meteoritų nepramušamas, skaidrus kaip oras stiklas. Jokių elektronikų, jokių tarpininkų tarp akies ir erdvės.

Šiaurėje mus supa uolos, aštriomis it obsidiano peiliai, pjaustančiomis rūką, o pietuose – juoda bedugnė. Į ją mesdavome akmenis, bet taip ir nesulaukdavome, kol šie bumbtelės į dugną. Mūsų šalis akies formos. Ji labai didelė – ištisą dieną sugaišti kol, pasieki kurį nors pakraštį. Čia labai gražu – auga pušelės, raudonai ir geltonai žydi gėlės, burbuliuoja šaltinėlis. Tiesa, vienoje vietoje iš viršaus uolomis krenta vanduo, bet jis ne mums skirtas. Dievai jį siunčia piktosioms dvasioms į bedugnę, kad šios paskęstų. Taip manome mes, bet ne atėjūnai. Jie aiškina, kad tai krioklys. Ir apskritai jie pasakoja, jog už kalnų plyti žalios lygumos, akimis neaprėpiamos girios. Gryniausia nesąmonė. Mūsų miškas - vienintelis pasaulyje. O pasaulyje – tik kalnai ir mūsų šalis. Atėjūnai mus vadina urvažmogiais. Na, ir tegul, juk gyvename urvuose.