|

Lietuva ir Europa pagal Beresnevičių

Einame į Europą, tačiau ką ten darysime, nežino nei ministrai, nei prezidentai, nei seimūnai, kurie, jei galėtų, tai ir su bizūnu nuvarytų mus iki Briuselio. O jei ir žino, tai niekam nesako. Tačiau gerai, kad Lietuvoje yra bent vienas žmogus, kuris ne tik žino, ką mes ten veiksime, bet viešai tai ir išdėstė. Tai – Gintaras Beresnevičius. Jo naujoji knyga “Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys” – paradoksali. Tiek turiniu, tiek kontekstinėmis aplinkybėmis. Žinome, kad Gintaras Beresnevičius yra religijotyrininkas ir puikus eseistas. Tačiau nieko negirdėjome apie Beresnevičių kaip politologą. O šioje knygoje skelbiama, kad čia bus rašomą apie Europos Sąjungą ir Lietuvos geopolitiką XXI amžiaus pirmoje pusėje. Ir išleido šią knygą ne Rašytojų sąjunga, o Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Tad apie ką ši knyga? Trumpai drūtai – apie tai, kaip lietuviai XXI amžiaus pirmoje pusėje pradės valdyti Europą. Kodėl? Na, mes turime imperinio valdymo patirtį – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, savo prigimtimi esame barbarai, kuriems tiesiog lemta kariauti ir valdyti. Tik štai bėda – mažoje Lietuvoje nėra nei su kuo kariauti, nei ką valdyti. Todėl vyrai geria, prasigeria, mušasi tarpusavyje, žudosi. Iš nevilties, kad nėra su kuo kariauti, kad nėra ką valdyti. Tačiau mes stojame į Europą. Ir štai į ją įstojus, mums atsiveria daug platesnės veiklos erdvės – visa senutė Europa.

|

Vaizdai ir elgesiai

Palangoje į turgų einama išsipusčius kaip į bažnyčią. Į bažnyčią – kaip į pliažą. Kurorte tūno plebsas, sprendžiant iš visko. Ir rusai su kitais užsienio svečiais. Pastarieji atpažįstami iš to, kad turi kuprines ir važinėjasi dviračiais. Vakariečiai jaučiasi turistais ir nori vaizdų, judėjimo. Už pinigus perkami įspūdžiai turi būti susirankioti. Todėl darbščiai juos semiasi. Lietuviai daugiausia guli apsimetę negyvi prie jūros kranto. Makabriška gal kiek. Kiti galo ieško bangose ir duobėse. Jautiesi kaip koks demonas. Stebisi viskas gerai, tik nesinori nei gulėti, nei mėginti pasiskandint. Blūdyti karšta. Išeities nėra. Kompiuterio nėra. O Šventoji pasidariusi vienintele pajūrio vieta, kur žmogų nuo žmogaus skiria metras, o ne milimetrai. Užvažiuoja studentai, bibliotekininkai ir tikrieji snobai, pajutę, kad čia yra jaukiau, geriau ir mažiau pažįstamų. Ženklas, kad kitąmet miestelis gali atitekti visai kitai publikai. Pliažas visiems asocijuojasi su alumi ir mixais, ne tik čeburekais. Viskas po ranka. Tokio milžiniško girtaujančių kolektyvo niekur nerasi. Dešimtys tūkstančių lietuvių vieningai siurbia po afrikėjančia Tėvynės saulute. Makt makt. O gydytojų rekomendacijos? Makt makt, – sako gydytojai. Kada, jei ne per atostogas. Jei jau ir ne per atostogas, tai per kiekvieną šventę, privalomą švęsti pagal Šv. Prekybos Centrų nurodymus. Skelbiamus per TV ir šiaip. Kai nėra pergalių, vienija alus. Žmogus valgo ungurį pliaže. Aplink jį artimieji ar šiaip grupė draugų.

|

2006-ųjų Metų Moteris – rašytoja Jurga Ivanauskaitė

Žurnalas “MOTERIS” jau 15-ąjį kartą skelbia Metų Moterį – charizmatišką, kūrybingą, visuomenine veikla gerai žinomą asmenybę. 2006-ųjų Metų Moters titulą pelniusi rašytoja, Nacionalinės premijos laureatė Jurga Ivanauskaitė sako: “Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryčių dovanotas gyvenimas, per kurį patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol įveiktą, išbaigtą ir užbaigtą 44-erių metų periodą.” “Jurga – iš tų žmonių, kurie kiekvienam sutiktam savo kelyje dovanoja stebuklingas akimirkas. Kiekvienas turime jas savas, bet, jei sudėtume į vieną dėlionę, matyt, sukurtume neįtikėtiną paveikslą. Jame tilptų ir Jurgos užburiantis juokas, ir tyla, jos klajonės, paklydimai ir atradimai, jos meilės ir nusivylimai… Tai nuostabi gyvenimo šventė, padovanota mums visiems”, – ta proga redakcijos skiltyje (žurnalas “Moteris”, 2007/sausis) rašė Gražina Michnevičiūtė, žurnalo “Moteris” vyriausioji redaktorė. Jurga Ivanauskaitė bus pagerbta tradiciniu žurnalo “Moteris” organizuojamu renginiu ir rankų darbo sage. Jame taip pat bus pagerbti žurnalo “Moteris” išrinkti 2006-ųjų šauniausi, veikliausi, talentingiausi įvairių sričių atstovai. Tai: Aistė Diržytė (“Metų optimistė”), dr. Alfredas Bumblauskas (“Metų atradėjas”), Marius Veselis (“Metų projektas”), Arūnas Matelis (“Metų kūrėjas”), Dalia Ibelhauptaitė (“Metų premjera”), “LT United” (“Metų ambasadoriai”), Erika Umbrasaitė (“Metų drąsa”).

|

Manipuliavimas fotografija kaip propagandos priemone Lietuvos fotografijos almanachuose

S. Valiulio įžanginiame straipsnyje nerasime nė žodžio apie komunistų partijos vadovaujamą vaidmenį ir jos keliamus uždavinius. Pasidžiaugiama organizaciniais poslinkiais: „1969 m. pabaigoje įkurta Lietuvos TSR Fotografijos meno draugija“. Gražūs menotyriniai pamąstymai. Pirmajame almanacho puslapyje J. Kacenbergo fotografijoje šlovinama dabartis, dėl kurios kovojo to paties autoriaus (Nr. 2–5) ir Ch. Levino (Nr. 6–9) fotografijose užfiksuoti sovietiniai kariai. (Ch. Levino nuotraukose – 16-osios lietuviškosios divizijos kariai, kovoję su fašistais sovietinės kariuomenės gretose.) Šiek tiek abejonių kelia fotografijos Nr. 2 pavadinimas „Poeto mirtis“. Bevardžio, nuasmeninto poeto mirtis. Pavadinime užkoduojama kažkas daugiau nei paprasto kario ar vado žūtis. Poetas – tai gyvenimo dainius, simbolis. Propagandiniu atžvilgiu gerai parinktas pavadinimas. Mirtis sukrečia visada, kaip ir septintajame puslapyje: „Kareivio mirtis vykdant užduotį. 1943“. Po audringu karo dangumi kareiviai mūšio metu skuba perkirpti spygliuotos vielos užtvarą, kurios nespėjo perkirpti ką tik „žuvęs“ karys…

|

Skirmantas Valiulis (Biografija)

Skirmantas Valiulis gimė 1938 m. Fotografijos, televizijos ir kino kritikas, menotyrininkas, VU Žurnalistikos katedros dėstytojas, VPU, LMA lektorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys, Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto, LR KM Kino ir fotografijos ekspertų komisijų, LR KM Kultūros ir meno tarybos narys. Skirmantas Valiulis yra daugelio įvairaus pobūdžio publikacijų kino, fotografijos ir TV klausimais Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose autorius. Knygų “Lietuvos fotografija: Vakar ir šiandien” (1997-2001) sudarytojas ir bendraautorius, “Lietuvos ryto” priedo “TV antena” nuolatinis TV apžvalgininkas. Buvo įvairių konkursų žiuri narys: tarptautinio kino festivalio Lagove (Lenkija, 1994, 1995), Krokuvoje (Lenkija, 1996), keturis kartus Lietuvos TV konkurse “Ad rem”. Kelis kartus Lietuvos kinematografininkų sąjungos ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos premijų už kritikos darbus laureatas. 1994 m. suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos (FIAF) garbės vardas. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (2001). Stažavosi Ohajo universitete (JAV, 1995).

|

Nei šis, nei tas

Gyvenime kaip televizijoje, o televizijoje – kaip gyvenime. Meras pažada, kad troleibusuose šaižius kontrolierių balsus užgoš Beethowenas ar Mozartas. Lavinsimės beveik staliniškai: senais negerais laikais rimtoji muzika neduodavo ramybės nei intymiose, nei viešose vietose, tačiau vis vien “Tarzaną” mėgdavome labiau už Modestą Musorgskį. Dabar gali išeiti pagal Ilją Ilfą ir Eugenijų Petrovą: “Žiūrėdamas į saulę spindulingą, atmink, analizė šlapimo reikalinga”, nes čiurškyklų dairykis nesidairęs. Pelnytai visos televizijos lupa Aleksandrą Lukašenką, kad jis Baltarusijoje į ožio ragą riečia opoziciją. Deja, patys nė į vieną televizijos kanalą neįsileidžiame Vytauto Matulevičiaus dokumentinio filmo “Vienas prieš visus”, nors ten kalba ne bet kas, o žymūs ir nusipelnę Lietuvai žmonės. Moralas ateina iš Maskvos, iš NTV MIR laidos “Reali politika”, kurios vedėjas Glėbas Pavlovskis viską apsuka 360 laipsnių kampu: “Apie Baltarusiją dabar Vakaruose meluojama tiek pat ir taip pat, kaip seniau “Pravdoje” apie Izraelį”. Pats A.Lukašenka aiškina vedėjui: “Liaudis pas mus laisva, o diktatūra – valdininkams”.

|

Profesionalas. Antrasis kraujas

Antanas Žygavičius yra kūrybingas jaunasis filmų kūrėjas: ir temomis – agresija jaunimo gyvenime, žmogaus metamorfozės, ir kino rūšių ir žanrų įvairove – nuo vaidybinio iki animacinio kino. Jis atitinka naujojo kino, plačiau žiūrint – kino saviraiškos, netgi kitaip žiūrinčių, vertinančių ir organizuojančių kino sąjūdį kino entuziastų siekius ir viltis. Man kol kas geriau patinka A.Žygavičiaus animaciniai eksperimentai; jie lakoniškesni, išbaigtesni, aiškios minties. Vaidybinis “Profesionalas. Antrasis kraujas” mėgina smurtą traktuoti žaismingai, su citatomis iš “Rembo” ir kitų filmų. Kartais tas pavyksta visai šauniai, tarpais žaidimas pernelyg užsitęsia. Tačiau jauni žmonės vaidina iš širdies ir stengiasi, kad mums nebūtų nuobodu.

|

Artėjant jubiliejui. Kino režisierius ir kino prezidentas

Gytis Lukšas – kinematografininkas visuose savo vaidmenyse: režisierius, scenaristas, projektantas, valdininkas, maldininkas, na ir šiaip – iki kaulo smegenų kino žmogus. Gali apie kiną kalbėti daug ir visur: kinematografininkų sąjungos vakarėliuose, komisijose ir tarybose, seime ir vyriausybėje, televizijos ir radijo studijose, rimtuose ir linksmuose laikraščiuose, namie ir svetur. Kino žmonėms jis – jų sąjungos prezidentas, išbuvęs valdžioje ilgiau net už Antaną Smetoną. Toks įspūdis, kad neseniai atšventusi savo 75-metį kinematografininkų sąjunga – irgi jo įkurta. Nors seniausias kinematografininkas Stasys Vainalavičius dar prisimena, kad buvo kitaip: susiėjo keli kino mėgėjai Smetonos laikais ir nutarė suremti pečius, tačiau pinigų nebuvo, tad netrukus vėl išsilakiojo. Mūsų laikais su lėšomis irgi striuka, bet sąjunga mūru stovi ir net sugebėjo vėl atsikviesti išbėgėlius: G.Kanovičių ir I.Merą iš Izraelio. Pradėjo veržtis atgal ir lietuvaičiai, mat per sąjungą dabar įgyji menininko statusą. Jeigu gausime europietiško stiliaus pažymėjimus, regis, atsivers žalia gatvė. Prezidentui kur kas svarbesni kiti tikslai: kino įstatymas yra, bet kino centro dar neturime. Ir vėl projektai, darbo grupės, posėdžiai, gildijos ir patikėtinių taryba.

|

Skirmantas Valiulis: „Laikraščiai išliks, keisis forma“

LNK visus metus „išvažiavo“ ant realybės šou. Pasaulyje šis bumas baigiasi. Rusijos televizijos grįžta prie klasikinių, daugiaserijinių ekranizacijų. Lenkijoje — tas pats. Mes norime labai pigios programos ir neturime kuo jos užpildyti. Realybės šou — itin gudriai komerciškai sugalvoti. „Kelias į žvaigždes“ seniai jau pasibaigė, bet vyksta koncertai, dalyviai vaikšto po kitas televizijos erdves. Nors dainuoja tas pačias dainas, už juos žiūrovai balsuoja, leidžia pinigus. Andriaus dainą „Mes vyrai“ ir po dešimties metų vaikai dainuos. Su realybės šou “Kelias į žvaigždes“ įvyko laiko ir erdvės pakeitimas. Komercinė televizija teisi, kol byra pinigai, koncertai vyks. Anksčiau — baigėsi realybės šou, lauk kitais metais jo tęsinio. Realybės šou sukultūrėjo, niekas nebesiglamžo, kaip tai buvo „Akvariume“, mažiau keikiasi. Vartotojiška visuomenė priėmė produktą, kurio jai reikėjo. Vaidyba ir dokumentika susipynė, todėl šou dalyviai tapo šeimos nariais. Apsilankome šeimose ir galvojame, ar tai nuoširdus apsilankymas, ar televizijos sugalvotas spektaklis. Televizija padeda žmonėms aplankyti vieni kitus, nors patys žmonės jau tingi aplankyti artimuosius. Tad galima paklausti, kiek žiūrovas aplankė pažįstamų, ir ne šeimos narių, kartu su televizija. Ir tada reikia užduoti klausimą: kada pats ką aplankei savo noru. Atsakys, kad laiko nėra. Taip mes papildome „Giminių“ serialą.

Atitrūkti nuo kasdienybės priverčia flash mobai

Įsivaizduokite: paprasta diena prekybos centre, visi skuba pasinėrę į dienos darbus, bet staiga iš kažkur atsiranda būrys žmonių, sulipa ant eskalatoriaus, išskleidžia laikraščius, pradeda skaityti. Ir taip penkias minutes. Tiesiog važinėjasi aukštyn – žemyn ir skaito laikraščius. Po penkių minučių lygiai taip pat netikėtai dingsta. Tai ne pramanas – vieną spalio penktadienį toks susibūrimas įvyko „Europos“ prekybos centre Vilniuje. „Studentų era“ pabandė daugiau sužinoti apie šį reiškinį. „Gal čia kokią reklamą ar komediją filmuoja, arba šiaip jaunimas išsidirbinėja iš neturėjimo ką veikti? Geriau eitų ką gero nuveikti“, – piktinosi pensininkė Birutė, akcijos metu “Europoje” pakalbinta. Flash mob – naujausias šio amžiaus išradimas, (angl. flash – tvykstelėti, mob – minia), dar vadinamas žaibišku sanbūriu. Tai žmonių grupės susitarimas susirinkti viešoje vietoje ir atlikti keistus (bet legalius) veiksmus, tuo nustebinant aplinkinius. Po kelių minučių grupė išsiskirsto. Koks to tiklsas? Flash Mob kūrėjai teigia norintys tiesiog linksmai praleisti laiką ir vadina tai pramoga, suteikiančia adrenalino. Kartu flashmob‘eriai siekia iššaukti aplinkinių reakciją, nustebinti juos ir nors akimirkai išplėšti iš kasdieninės rutinos. Vienas Flash mob organizatorių, prisistatantis slapyvardžiu GrunT, teigė, kad užsienyje tokiose akcijose dalyvauja nemažai vyresnio amžiaus žmonių. „Gaila, kad kol kas Lietuvoje į tokius renginius susirenka daugiausiai moksleiviai bei studentai“, – “Studentų erai” sakė GrunT.