Trečioji knyga

Sudarytojas Skirmantas Valiulis

Redakcinė komisija: Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas, Antanas Sutkus

Dailininkas Alfonsas Augaitis
Vilnius: Vaga, 1971

Publikuojama 58 autorių 156 darbai.

S. Valiulio įžanginiame straipsnyje nerasime nė žodžio apie komunistų partijos vadovaujamą vaidmenį ir jos keliamus uždavinius. Pasidžiaugiama organizaciniais poslinkiais: „1969 m. pabaigoje įkurta Lietuvos TSR Fotografijos meno draugija“. Gražūs menotyriniai pamąstymai. Pirmajame almanacho puslapyje J. Kacenbergo fotografijoje šlovinama dabartis, dėl kurios kovojo to paties autoriaus (Nr. 2–5) ir Ch. Levino (Nr. 6–9) fotografijose užfiksuoti sovietiniai kariai. (Ch. Levino nuotraukose – 16-osios lietuviškosios divizijos kariai, kovoję su fašistais sovietinės kariuomenės gretose.) Šiek tiek abejonių kelia fotografijos Nr. 2 pavadinimas „Poeto mirtis“. Bevardžio, nuasmeninto poeto mirtis. Pavadinime užkoduojama kažkas daugiau nei paprasto kario ar vado žūtis. Poetas – tai gyvenimo dainius, simbolis. Propagandiniu atžvilgiu gerai parinktas pavadinimas. Mirtis sukrečia visada, kaip ir septintajame puslapyje: „Kareivio mirtis vykdant užduotį. 1943“. Po audringu karo dangumi kareiviai mūšio metu skuba perkirpti spygliuotos vielos užtvarą, kurios nespėjo perkirpti ką tik „žuvęs“ karys… Nuotraukos koloritas ir parašas po ja užburia taip, kad niekam nekyla noras gilintis į detales: kaip fotografas sugebėjo peršokti neprakirptą vielų užtvarą anksčiau už pionierius? Kokia nežmoniška jėga „žuvusio“ kario rankose vis dar laiko iškeltas žirkles? Kodėl dešinėje gulintis kariškis žiūri į laikrodį? Gal jis pietų laukia, o gal kontrolinį laiką nustato?

Skirtingų autorių darbai (Nr. 12–13) atvertime papildo vienas kitą: Valerijaus Koreškovo fotografijoje didžiuliu krovininiu savivarčiu „Belaz“, šalia kurio lengvasis automobilis „Volga“ atrodo lyg žaisliukas, atvažiuoja „XX amžius“, prasilenkiantis su maišų prikrautu vežimu. Smulki praeitis taikiai, be konfliktų užleidžia kelią galingai socialistinei ateičiai. O čia pat M. Baranausko fotografijoje paminklas vadui (Leninui), kuriam ir turime būti dėkingi už šios dienos laimėjimus, ir labai logiška, kad jau kitoje fotografijoje matome žengiančius kareivėlius (ne rikiuotėje), kurie gina tą pasaulį, tačiau žmogiškai dairosi į praeinančias mergaites (Nr.14).

Šiame albume randame dvi fotografijas, kurios yra įdomios savo istorija. Puikioje, nebijančioje laiko Algimanto Kunčiaus fotografijoje „Prie Merkinės. 1986“ (Nr. 35) regime pasipuošusius kaimo žmones, einančius takeliu į bažnyčią. Pavadinimas paslepia veiksmą, svetimą tuometinei ideologijai. Ši fotografija buvo eksponuojama 2002 m. galerijoje „Arka“ parodoje „Su cenzūros žyme“. Jos tikrasis pavadinimas – „Sekmadienis“.

O štai į mus žvelgia Antano Sutkaus „Pionierius“ (Nr. 149), apie kurį S. Valiulis įžanginiame žodyje rašo: „Antanas Sutkus už nuotrauką „Pionierius“ tarptautinėje parodoje Pietrasantoje (Italija) 1970 m. apdovanotas aukso medaliu“. Tą pačią fotografiją matome ir parodoje „Su cenzūros žyme“. Parodos organizatorė Margarita Paškevičiūtė laikraštyje „Respublika“ rašė, kad 1969 m. sovietinė cenzūra A. Sutkaus fotografiją „Pionierius“ palydėjo žodžiais „Tupoje lico“ („Bukas veidas“).

Ištrauka iš Algimanto Černiausko straipsnio “Manipuliavimas fotografija kaip propagandos priemone Lietuvos fotografijos almanachuose 1967–1987 m.”

Views All Time
Views All Time
3174
Views Today
Views Today
1
0 0