Lietuva

Sakau tai aiškiai ir atsakingai, nes esu vienas iš Antrosios Respublikos Kovo 11-osios Akto signatarų, kuriam neatrodo, kad jo misija pasibaigia parašu po Nepriklausomybės atkūrimo Aktu. Sakau aiškiai suvokdamas, kad tokio kaltinimo verti ne visi, tik tie, kurie šiandien vienu ar kitu aspektu puola Tautos istorinės atminties įstatymo projektą ir laiko jį nepriimtinu. Kada jų mąstysenoje vietoj valstybės kaip sutartinio bet kurios organizuotos bendruomenės gyvenimo kriterijaus susiformavo valstybę pakeičiantis klampiai artikuliuojamas galios centro vaizdinys – šlovingosios jų komjaunuoliškos jaunystės ar garbingos akademinės brandos metais, – didesnės reikšmės neturi, nes viena prasitęsė kitame. Išsivaduojamasis judėjimas reikalavo neigti tiktai netikusį valstybingumą, o ne valstybę apskritai, tačiau akademines katedras užkariavusi analitinė filosofija, kuri jos priklausomybėn nepatekusiųjų nuomone su realaus gyvenimo poreikiais iš esmės neturi nieko bendra, aprobavo valstybės bei tautos išjungimą iš mąstymo vien tik dėl to, kad tos sąvokos nepakankamai apibrėžtos. Kitaip sakant – nėra patikimų sąvokų, nėra ir jomis vadinamų daiktų. Jeigu kas dabar apie tokius šneka, kaip antai jaunas politologas Vytautas Sinica, tai jis ir į jį panašūs esą dešinieji radikalai, neišmanėliai, neturį kištis į specialistų reikalus. Ir kalbama apie tai jau ne mąstant, o direktyviai.

Prieš pat Šv. Kalėdas Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje pasipylė vis tuos pačius kelis istorikus cituojantys straipsniai, nukreipti prieš Seime dar pernai vasarą užregistruotą Tautos istorinės atminties įstatymą, kaip kaltinama, tariamai siekiantį įvesti istorijos cenzūrą Lietuvoje. Šios kritikos bangos epicentre VDU istorikas Egidijus Aleksandravičius, Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys bei VU Istorijos fakulteto dekanas Rimvydas Petrauskas. Nerimą kelia šių žmonių apie įstatymo projektą skleidžiama tiesmuka ir lengvai paneigiama dezinformacija. Kokiomis priemonėmis siekiama nuteikti visuomenę ir Seimo narius prieš šį projektą, ką iš tiesų siekia reguliuoti istorinės atminties įstatymas ir kodėl jis užsitraukė šių trijų istorijos mokslo institucijų nemalonę? Jau pirmame projektą smerkiančiame straipsnyje rašoma, jog „R. Petrauskas atkreipė dėmesį į tai, kad dėl šio teisės akto nebuvo rengiamos viešos diskusijos, nors jis ir liečia labai jautrius istorinius dalykus“. Sunku sugalvoti toliau nuo tiesos esančius teiginius. Šių metų lapkričio 6 dieną Seimo spaudos konferencijų salėje vyko vieši ir atviri visuomenei Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) klausymai dėl istorinės atminties įstatymo projekto. Apie šį renginį buvo iš anksto paskelbta Seimo svetainėje ir „istorikų bendruomenė“ apie jį taip pat puikiai žinojo, nes renginyje dalyvavo LEU, VU ir Lietuvos istorijos instituto atstovai: ne tik istorikai, bet ir neabejingi istorijos studentai, tik palankiai atsiliepę apie šią iniciatyvą. Projektas taip pat buvo visiškai atviras atskirų piliečių ir institucijų siūlymams, kurie visi buvo svarstomi nepriklausomai nuo to, kas tuos siūlymus pateikia.

Praėjusią savaitę Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė atšaukti draudimą Tautiniam jaunimui Kovo 11-ąją žygiuoti Vilniaus Gedimino prospektu. Savivaldybė sprendimą argumentuoja tuo, jog Nepriklausomybės dieną sostinės centre vyks oficialūs valstybiniai renginiai, todėl eitynių organizatoriams buvo pasiūlyta organizuoti savo renginį kitoje vietoje – Upės gatvėje, kas sukėlė eitynes organizuojančių tautinių organizacijų pasipiktinimą. Kaip viena priežasčių, kodėl šiemet Tautiniam jaunimui nebus leidžiama žygiuoti pagrindine miesto gatve, neoficialiai įvardijamas ir nacionalistinių eitynių pobūdis. Toks savivaldybės sprendimas sukėlė Tautinio jaunimo pasipiktinimą. Ir pakankamai pagrįstą. Susirinkimų laisvė yra viena pamatinių demokratijos vertybių, įtvirtinta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Europos žmogaus teisių konvencijoje. Ji gali būti ribojama tik tais atvejais, kai susirinkimai savo pobūdžiu pažeidžia šalies įstatymus, kelia grėsmę kitų asmenų saugumui. Nors draudimas žygiuoti Gedimino prospektu nėra tolygus visiškam eitynių uždraudimui, tačiau kyla klausimas – kam neleisti organizuoti jau tradicija tapusio renginio įprastoje vietoje, nepateikiant jokių svarių argumentų? Ir kodėl ankstesniais metais jokių problemų dėl vietos nekildavo, nors oficialūs valstybiniai renginiai Kovo 11-ąją rengiami kasmet po Nepriklausomybės atkūrimo?

Algirdo Butkevičiaus vadovaujamos šešioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programoje numatoma per 2012–2016 metus įteisinti vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose ne lietuvių raidyno rašmenimis, o gatvių ir vietovių pavadinimus – ir ne valstybine kalba. Tai aiškus politinis korupcinio pobūdžio susitarimas su Lietuvos lenkų rinkimų akcija, atsilyginant už jos sutikimą dalyvauti valdančiojoje daugumoje. Šis susitarimas Lietuvos visuomenei veidmainiškai pristatomas kaip Europos teisės normatyvų vykdymas. Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija reikalauja apsaugoti tik tautines mažumas, kuriomis laikomos tik tos nacionalinėje valstybėje gyvenančios tautos, kurios neturi savo nacionalinių valstybių. Lenkai turi savo nacionalinę valstybę – Lietuvos kaimynę Lenkiją. Lietuvoje gyvenantys lenkai yra tautinė bendrija, o bendrijoms Europos Tarybos konvencija netaikoma. Be to, konvencija nėra viršesnė už Lietuvos Konstituciją. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis aiškiai sako, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, ir ja privalo vykti visas viešasis valstybinis bendravimas, raštvedyba ir informavimas. Lietuvos Konstitucinis Teismas ne kartą patvirtino šias nuostatas, tokias pat principines išvadas yra padariusios ir Europos Sąjungos institucijos. Šešioliktosios Vyriausybės įsipareigojimas teisės požiūriu yra antikonstitucinis, prieštaraujantis Valstybės įstatymams, taigi neteisėtas ir eventualiai nusikalstamas.

Jaunimui kitąmet nebus leidžiama surengti tradicinių Kovo 11-osios eitynių sostinės Gedimino prospekte. Vilniaus miesto savivaldybė priėmė sprendimą, kad Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos organizuojamai eisenai žygiuoti bus leidžiama tik toliau nuo Vilniaus centro, Upės gatvėje, kur trispalvės ir tautinė simbolika bus mažiau pastebima. Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga tokį savivaldybės elgesį vadina įžeidimu tautiškumui. Prašymas gauti eitynių leidimą Vilniaus miesto savivaldybei buvo pateiktas prieš mėnesį. Dar praėjusią savaitę patriotiškai nusiteikusiam jaunimui buvo neoficialiai pasakyta, kad eitynes bus leista organizuoti. Tačiau Vilniaus savivaldybės Renginių (susirinkimų) derinimo komisija staiga pakeitė nuomonę. Tautinio jaunimo sąjungai pasiūlyta eitynes organizuoti atokiau nuo sostinės centro, už Neries, Upės gatvėje, kurioje 2009-aisiais metais vyko homoseksualistų eitynės. Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdyje tautininkams buvo paaiškinta, kad centre jie netilps, esą šioje vietoje numatyta kitų renginių. Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos vadovų nuomone, organizuojamos eitynės nepatogios kai kuriems valdžios sluoksniams, kurie įpratę valstybines šventes švęsti uždaruose banketuose. “Jiems patriotizmas yra kaip keiksmažodis, o mūsų eitynės kasmet kaip rakštis. Todėl ir dedamos visos pastangos, kad jos būtų sutrukdytos”, – sakė sąjungos vadovas J.Panka.