| | |

Vidutinio dydžio upių karšiai

Vidutinio dydžio upės pavasarį sulaukia didelio žvejų dėmesio. Kai kuriuose upių ruožuose susitelkia dideli žiobrius gaudančiųjų būriai. Tačiau tokiose upėse yra ir karšių, kurie gali būti puiki alternatyva pavasarį. Anksti pavasarį, kai upės išneša ledus ir vanduo šiek tiek nuskaidrėja, vidutinio dydžio upėse karšių paprastai galima rasti 1,5–2 m gylio duobėse, kurių dugnas yra dumblėtas. Tokių duobių yra visose upėse: paėję pakrante porą kilometrų įsitikinsite, kad bet kuri vidutinio dydžio upė, kurios dugnas — kietas žvirgždas, turi ruožų, kuriuose gylis didesnis, srovė lėtesnė, o dugnas dumblėtas. Kokie tie ruožai bus, priklauso nuo upės. Vienose upėse dumblinesnio dugno ruožai su lėtesne srove būna gan ilgi, kitose — vos keliolikos metrų ilgio. Jei duobėje susidaro grįžtančios srovės, geriau nė negali būti, nes karšių tokiose vietose tikrai yra. Vidutinio dydžio upės karšiai mėgsta būti ten, kur į vagą nuvirtę medžiai. Ypač gerai, jei medis didelis, o storas jo kamienas — vandenyje. Tokie kliuviniai upės srovei turi nemažos įtakos. Pavasarį gaudydami karšius žvejai daro esminę klaidą — visai nekreipia dėmesio į pavadėlio storį. Atseit vanduo drumstas, žuvys vis tiek nieko nemato, be to, pavasaris — ne vasara: žuvys aktyvios ir nekreipia dėmesio į pavadėlį. Tai netiesa. Plonas pavadėlis imamas ne dėl to, kad žuvys jo nematytų, o todėl, kad jis yra gerokai minkštesnis, ir žuvis, paėmusi masalą ir pajutusi apgaulę, taip greitai jo neišspjaus.

| | |

Mažos gudrybės, kaip pagauti ešerį

Nors kalbama, kad ešerį pagauti nesunku, svarbiausia — juos surasti, tuomet visos problemos bus išspręstos, tačiau iš tikrųjų yra kiek kitaip. Neretai ešeriai nereaguoja į jiems siūlomus masalus. Kartais reaguoja, bet negriebia. Visaip būna. Kai kada užtenka panaudoti vieną kitą nedidelę gudrybę ir padėtis pasikeičia iš esmės. Sukriukė — geras ešerių masalas. Tiek upių, tiek ežerų ešeriai mielai griebia sukriukes, nes tai — nedidelis, intensyviai virpantis, agresyvus ir savitai šviesos atspindžius skleidžiantis masalas. Tačiau sukriukė dažnai būna tas masalas, kurį ešeriai vaikosi, bet negriebia. Matai, kaip artėja sukriukė, pamatai, kad ją seka ešerys, kuris paskutiniu momentu, kai jau lyg ir turėtų griebti, apsisuka ir neria gelmėn. Ką tokiais atvejais daryti? Galima pabandyti paieškoti sėkmingesnės spalvos sukriukės. Kartais tai padeda. Kur kas dažniau teigiamos ešerių reakcijos galima sulaukti ne vienos spalvos sukriukę pakeitus kita, o užkabinus mažesnio dydžio sukriukę. Dydžio pakeitimas gali daug ką nulemti — būna, kad užkabinus mažesnį masalą anksčiau gana vangiai į sukriukes reagavę ešeriai pradeda labai intensyviai kibti. Tačiau ne visada mažesnė sukriukė gali padėti. Ką tada daryti? Keisti masalą ir žvejoti guminukais? Tokia išeitis — logiška, tačiau pirmiausia pabandykite ešerius suvilioti dviejų sukriukų tandemu — ši maža gudrybė kartais duoda fantastiškus rezultatus. Dviejų sukriukių tandemą susikonstruoti nesunku.

| | |

Geriausias lynų metas

Pavasaris – toks metas, kai visos žuvys gerai kimba. Tačiau kai kurių žuvų gaudyti negalima, nes jas saugo draudimai. Kai kurios žuvys, pavyzdžiui, šamai, nenori kibti, nes joms pernelyg šalta. Yra ir tokia žuvis vėgėlė, kuriai balandį jau darosi per šilta ir ji dėl to nebenori kibti. O kaip lynai? Ar balandis geras lynų žūklės metas, ar dar reikia palaukti? O kaip lynai? Ar balandis geras lynų žūklės metas, ar dar reikia palaukti? Kurie teisūs? Ir vieni, ir kiti. Mano manymu, lynų gaudytojai kitaip nei kokie nors spiningautojai ar šiaip universalūs žvejai, gaudantys įvairiais būdais įvairias žuvis, yra labai prisirišę prie savo žūklės vietų. Žinau tokių žvejų, kurie tuose pačiuose vandens telkiniuose lynus gaudo daugiau nei 10 metų ir turbūt gaudys tol, kol ten bus lynų. Štai čia viskas ir pakasta: iš skirtingų vandens telkinių atkeliavusi patirtis gali būti labai skirtinga, nes įvairiuose vandens telkiniuose gyvenančių lynų elgsena gali akivaizdžiai skirtis. Vasarą tie skirtumai nėra tokie pastebimi, tačiau pavasarį, kai gamta bunda, kai vienuose ežeruose susidaro vienokios sąlygos, kituose – kitokios, lynų elgsenos skirtumai labai akivaizdūs. Nors yra ežerų tipas, kurį mokslininkai vadina „lydekiniu–lyniniu“, nors žvejai tik užmetę akį į nedidelį, seklų, gausiai vandens augalais apaugusį ežerėlį jau įsivaizduoja, kiek daug jame gali būti lynų, tačiau lynai gyvena visokio tipo vandens telkiniuose.

| | |

Pirmieji ešeriai

Ešerių yra visur. Jų daug, atrodo, kad ir pagauti juos nėra sunku. Tačiau jei su mažiukais, į delną telpančiais ešeriukais galima gražiuoju susitarti, tai didesnius ešerius pagauti kur kas sunkiau. Yra laikotarpis, kai kankina nežinia. Tas laikotarpis — pavasario pradžia, kai ežeruose ir tvenkiniuose ešeriai baigia neršti. Tokiu metu kartais atrodo, kad ešerių apskritai nėra. Tai netiesa, jie yra, tačiau gyvena visai kitokį gyvenimą nei anksčiau. Jau išneršusių ešerių nekankina ikrų svoris, jie gali kur kas laisviau judėti, iki soties kimšti į pilvą bet ką — vietos ten daug. Jie laikosi netoli nerštaviečių, gana sekliuose vandenyse, tad sunku atspėti, kuo maitinasi. Pirmuosius ešerius spiningu galime pagauti kovą. Kitais metais pirmuosius ešerius pagausime balandį. Tai ne taip svarbu, nes ne nuo mūsų, o nuo žiemos priklauso, kada prasidės atviras sezonas, kada ešeriai išnerš. Paprastai pavasarį ešeriai kimba nedideliame gylyje. Retai tai būna didesnis nei 4 m gylis. Balandį ešeriai dažniausiai kimba iki 3 m gylyje. Tai neturėtų stebinti — per dieną įšylančiuose sėkliuose daugėja smulkmės, o paskui ją į sėklius atsliūkina ir plėšrūnai — lydekos, ešeriai. Tačiau ir pavasarį ešeriai mieliau renkasi tokias vietas, kur dugnas yra nelygus — visais metų laikais jiems patinka skardžiai ir kalniukai. Jei rudenį gaudant ešerius ežeruose dažnai reikia ieškoti, kokiu atstumu nuo dugno jie maitinasi, tai pavasarį to daryti nereikia — ešeriai maitinais prie pat dugno.

Leidžiama žvejoti lašišines žuvis
| | |

Leidžiama žvejoti lašišines žuvis

Baigėsi lašišinių žuvų nerštas, todėl nuo sausio 1 d. Lietuvoje leidžiama žvejoti marguosius upėtakius, o įsigijus licenciją žvejybai – lašišas, šlakius ir sykus. Lašišas ir šlakius leidžiama žvejoti dirbtiniu masalu nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Licencija išduodama vienai parai arba vienam mėnesiui. Ji suteikia teisę sugauti 1 šlakį arba 1 lašišą. Sykus galima žvejoti natūralios kilmės ar dirbtiniais masalais Platelių (Plungės r.), Galvės (Trakų r.), Lūšių (Ignalinos r.) ir Vištyčio (Vilkaviškio r.) ežeruose. Šiai žvejybai išduodama vienkartinė licencija parai, suteikianti teisę sugauti 5 sykus. „Lietuvos upėse pagausėjo lašišų ir šlakių, – tikina Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas. – Šių žuvų pagausėjo sėkmingai įgyvendinant planą „Lašiša 1997-2010“ – dėl dirbtinio veisimo darbų, kasmet vykdomų lašišinių žuvų neršto apsaugos akcijų, statomų žuvų praėjimo takų”. Iki sausio 15 d. dar išlieka draudimas žvejoti vėgėles, kurios šiuo metu dar neršia. Nuo sausio 1 d. draudžiama vidaus vandens telkiniuose, išskyrus Kuršių marias, žvejoti gyva žuvele. Taip siekiama apsaugoti lydekų išteklius.

Stintų išteklių užteks ir vaikaičiams
| | |

Stintų išteklių užteks ir vaikaičiams

Pastaruoju metu pasigirdo nuogąstavimų, kad Baltijos jūros priekrantėje bei Kuršių mariose labai sumažėjo stintų ir kad dėl intensyvios žvejybos jos čia galinčios visai išnykti. Esą tai rodo dabar itin maži žvejų laimikiai. Tačiau, pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjo Vilmanto Graičiūno, nėra jokio pagrindo nerimauti, kad mūsų vaikaičiai jau gali pamiršti šių žuvų skonį. Stintos, kaip patvirtina kasmet vykdomos jų stebėsenos duomenys, yra gausiausios praeivės žuvys Baltijos jūros priekrantėje ir Kuršių mariose. Jų gausa labiausiai priklauso nuo gamtinių ir hidrologinių sąlygų, o ne nuo žvejybos intensyvumo. Pavyzdžiui, pernai Kuršių mariose buvo užfiksuotas pats didžiausias šių žuvų jauniklių gausumas per pastaruosius metus. Stintos yra trumpaamžės, todėl net ir labai intensyvi žvejyba jų ištekliams nėra tokia pavojinga kaip kitoms, lėčiau subręstančioms žuvims. Mokslininkų nuomone, leistina, nepadarant žalos, sužvejoti iki 50 proc. stintų išteklių. Kadangi šių žuvų sugavimas irgi labai priklauso nuo gamtinių sąlygų, žvejų laimikiai gali ir neatspindėti tikrojo stintų išteklių dydžio. Verslinė stintų žvejyba Baltijos jūroje prasidėjo 1990 metais. Pastarąjį dešimtmetį ji vis intensyvėjo, o laimikiai gausėjo. Vien tik Kuršių mariose ir Nemuno deltoje verslininkai 2005 m. sužvejojo 206 t, o pernai – net 319 t stintų. Žvejai mėgėjai pastaraisiais metais taip pat džiaugėsi gerokai gausesniais laimikiais.

Jo didenybė upėtakis
| | |

Jo didenybė upėtakis

Pirmiausia norėčiau pasidalinti pavasario įspūdžiais. Darbo reikalais tenka dažnai važinėti po Lietuvą, o spiningas ir masalai visada užima garbingą vietą mašinos salone. Tąkart (kaip ir visuomet, pravažiuo- damas pažįstamą upelį) negalėjau susilaikyti neišsukęs iš kelio ir nepabandęs laimės. Vėlyvas vasaris. Upelis ištvinęs nepaprastai. Tokiu metu žvejyba ypatingai sunki: srovė milžiniška, nei duobių, nei kelmų nesimato, vanduo drumstas. Taigi tvarkausi įrankius. Nieko ypatingo iš tų kelių žūklės valandų nesitikėjau, nes kol nukrenta ir nuskaidrėja vanduo, jei konkreti atkarpa nepažįstama kaip penki pirštai, tai yra paprasčiausias masalų aukojimas Neptūnui.