Šiemet lydekų žūklės sezonas prasidės kaip įprasta — balandžio 21 dieną. Manau, gamta neiškrės kokių išdaigų, kad dėl užsitęsusio neršto Aplinkos ministerijai sezono pradžią tektų nukelti vėlesniam laikui. Kai išauš magiška lydekų sezono pradžios diena, daugelis spiningautojų patrauks į savo mėgstamus ir žinomus vandens telkinius. Tokie telkiniai pavasarį padovanoja daug lydekų ir džiaugsmo. Tačiau tarp laimikių dominuos tik mažos žuvys — didelių lydekų pavasarį Lietuvos žvejai sugaus kur kas mažiau nei rudenį. Panagrinėkime, kodėl taip yra. Kuo senesnė žuvis, tuo ji atsargesnė, nes turi daugiau patirties ir sugebėjo išvengti visų pavojų (blizgių, tinklų, žeberklų, kitų lydekų antpuolių jaunystėje ir pan.). Kaip ir kiekvienos žuvies, taip ir didelės plėšrūnės gyvenimą reguliuoja instinktai. Tiek mažos, tiek didelės žuvys stengiasi būti ten, kur saugu, ir nors atrodytų, kad didelė lydeka vandenyje neturi priešų, jos saugumo jausmas labai stipriai išvystytas. Didelių lydekų priešai tūno krante, todėl žuvys instinktyviai jaučia, kad prie kranto labai nesaugu, ir tas nesaugumo jausmas jau nuo labai seniai perduodamas iš kartos į kartą. Kai kurių tyrinėtojų teigimu, arčiau nei 20 m atstumu nuo kranto stovinčio vandens telkiniuose didelės lydekos stengiasi neplaukioti. Arčiau krantų dideli plėšrūnai pasirodo tik tada, kai reikia neršti, nakties metu, arba tada, kai prie kranto yra neregėta, lengvai pasiekiama maisto gausa, pvz., kai neršia aukšlės.

Įvertinus šias pastabas, nesunkiai galima atsakyti į klausimą, kodėl pavasarį pagaunama kur kas mažiau didelių lydekų nei rudenį, nors lydekos po neršto yra labai aktyvios. Kaip matote, atsakymas labai paprastas: dažniausiai gaudoma ten, kur didelių lydekų jau nėra (seklios įlankos, sėkliai prie nendrių linijos ir pan.). Gerai. Bet jei žvejys spjauna į seklumas ir didelių lydekų ieško didesniuose gyliuose ir toliau nuo kranto, bet irgi nepagauna? Atsakymas vėl paprastas: greičiausiai pasirinko netinkamą žūklės vietą arba netinkamus masalus ir netinkamą žūklės taktiką. Aišku, pasakyti lengva. Visi žinome, kaip lydekas reikia gaudyti, turime daugiau ar mažiau patirties, patyrėme įvairių nuotykių, kuriuos perkratę mintyse galime daryti išvadas ir koreguoti savo veiksmų planą. Pavyzdžiui, įtariame, kad didelės lydekos, norėdamos būti saugios, iškart po neršto iš seklių vietų pasitraukia, kad sėkliuose balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje yra tik daug mažų ar vidutinio dydžio lydekų. Tačiau žinome ir kitką: didelė lydeka negali būti ten, kur nėra maisto, o pavasaris — toks metas, kai visos žuvys plaukioja sėkliuose, kuriuose vienos žuvelės neršia, kitos šildosi, o trečios džiaugiasi maisto gausa. Vadinasi, ir lydekos yra priverstos pasirodyti ten, kur susispietusios kitos žuvys.

Taigi, kaip matote, visas veiksmas vyksta aplink seklumas, aplink tas vietas, kur vanduo yra šiltesnis ir kur telkiasi karpinės žuvys, ešeriukai ir kitas lydekų maistas. Tačiau kyla klausimas, o ką mes vadiname seklumomis? Ar tai vieta, kur gylis iki kelių arba iki juosmens? O gal tai gilesnės vietos? Juk ten, kur gylis 8 m, 4 m kalniukas jau yra sekluma. Taigi, kaip matote, visas veiksmas vyksta aplink seklumas, aplink tas vietas, kur vanduo yra šiltesnis ir kur telkiasi karpinės žuvys, ešeriukai ir kitas lydekų maistas. Tačiau kyla klausimas, o ką mes vadiname seklumomis? Ar tai vieta, kur gylis iki kelių arba iki juosmens? O gal tai gilesnės vietos? Juk ten, kur gylis 8 m, 4 m kalniukas jau yra sekluma. Lydeka negali amžinai ilsėtis, ateis valanda X ir plėšrūnės būsena iš apsnūdusios pasikeis į bundančią, o dar po kurio laiko ji patrauks į medžioklę. Vadinasi, už skardžio 3–4 m gylyje galime rasti ne tik besiilsinčių, bet ir į medžioklę susiruošusių lydekų. Tai kur kas geriau. Kokios vietos perspektyviausios? Manau, verta patikrinti skardį — tiek apatinę jo dalį, tiek viršutinę. Galima nuo kranto nutolti dar toliau, patyrinėti už skardžio plytinčią lygumą. Dėmesį reikėtų atkreipti ir į tas vietas, kur 3–4 m gylio lyguma baigiasi ir prasideda dar vienas pagilėjimas. Beje, nuoroda 3–4 m yra tik apytikslė, kai kuriuose ežeruose tai gali būti 3–6 m gyliai, kai kuriuose — 2–3 m gyliai. Svarbu ne skaičiai, o dugno struktūra.

Lydekos gali užaugti iki 1,5 m ir 40 kg, tačiau dažniausiai sugaunamos 40-60 cm ilgio ir 0,5-3 kg svorio. Europoje žvejų mėgėjų didžiausia lydeka buvo sugauta Vokietijoje ir svėrė 30,5 kg. Oficialiai užregistruota didžiausia Lietuvos lydeka 19,1 kg. Ją Gilučio ežere 1986 metais sugavo alytiškis P. Kublinskas. Net dar gyvos lydekos nematęs bamblys ją jau pažįsta iš pa­sakų ir filmukų. Pradedančio spiningautojo pirmasis laimikis daž­niausiai esti ši dantytoji plėšrūnė, nes, “lydeka -tai mūsų vandenų gyvūnijos pabaisa, terorizuojanti visą aplinką, godžiai ryjanti visa, kas juda, išskyrus rupūžę ir lyną. Tai gėlųjų vandenų ryklys”. Oficialiai užregistruotas rekordines lydekas žinome. O ko­kias dantytąsias gaudė mūsų proseneliai? Frydricho II Barbarosos lyde­ka. Kaip byloja legenda, ši lydeka į ežerą prie Hielborno buvo įleista 1230 metais, o sugauta – 1497 metais, prabėgus 167 me­tams. Per tuos metus ji užaugo iki 5,7 m ilgio ir svėrė 140 kg. Kad lydeka tiek metų pragyveno minėtame ežere, bylojo Barbarosos įvertas žiedas. Žinių, kokio dydžio buvo lydeka, kada ji buvo įleis­ta, nėra. Legendinės lydekos tapytas portretas saugomas Laterno pilyje, o skeletas ir žiedas Mancheime. Specialistai, apžiūrėję šiuos eksponatus, suabejojo legendos tikslumu. Bet tiek to – telieka ji kaip graži pasaka… Beje, tokių lydekų su žiedais žiaunų dangteliuose buvo ir daugiau.

Kretingiškis Romas Buitvydas viename iš mūsų rajono tvenkinių pagavo lydeką, kurios ilgis – 1 m 10 cm, o svoris – 12 kg. Vien lydekos galva svėrė per 2 kg. Išdžiovinęs žvejas ją pavers vienu iš įdomiausių savo trofėjų. R.Buitvydas pasakojo, kad savo sėkmės dieną žvejojęs, kaip įprasta, iš guminės valties skrituliais. „Tūnojau tvenkinyje nuo 4 val. ryto. Bet niekas nekibo: plūduras ramiai plūduriavo vandens paviršiuje. Atsisukau – ogi vienas skritulys dingęs. Pagalvojau: vėjas nunešė į žoles. Sėdžiu ir ramiai žvejoju toliau. Surūkiau cigaretę, atsisukau: dingęs skritulys – vėl vietoj. Pradėjau irkluoti to skritulio link, – jis vėl dingo. Vynioju valą, traukiu. Jaučiu: užkibo kaip už rąsto. Po to pradėjo nešioti valtį po tvenkinį“, – žūklės nuotykį pasakojo žvejas. Ištraukti žuvį jam pagelbėjo ištikimas žvejybos draugas Ričardas Juodvalkis. „Paskambino namo ir sako: krokodilą pagavau“, – juokavo Romo žmona Zita, lydeką išdalijusi artimiesiems bei kaimynams. Lydekos milžinės kotletais pavaišino ir savo bendradarbius – jie abudu dirba Kelių tarnyboje. Ligi tol R.Buitvydui per 15 aktyvios žvejybos, kurioje būna kone kas savaitgalį, metų, mūsų rajono tvenkiniuose (jų, kaip įprasta, žvejai neįvardina) buvo pasisekę pagauti 7 ir 5 kg svėrusias lydekas. Tačiau, traukdamas didelę žuvį, didelio džiaugsmo, pašnekovas sakė, nepajutęs. Lydeka milžinė buvusi sena: pavežiojo, pavežiojo po tvenkinį ir pavargo. Burnoje jau trūko ir dantų.