Gaisrininkai

Per 11 šių metų mėnesių Lietuvoje kilo 14174 gaisrai. Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, jų sumažėjo 38 proc. Gaisruose žuvo 252 žmonės (pernai per tą patį laikotarpį – 266), iš jų 11 vaikų (10), o 247 gyventojai (275) buvo traumuoti. 273 žmonių gyvybes (pernai – 242) ugniagesiams gaisruose pavyko išgelbėti, tarp jų ir 46 vaikų, o dar 813 gyventojų gaisrų metu buvo evakuoti. Šiemet jau kilo 23 gaisrai, kuriuose žuvo po 2 šalies gyventojus, 4 gaisrai pasiglemžė po 3 žmones, 2 – po 4, o viename gaisre žuvo net 6 gyventojai. Miestuose ir miesteliuose žuvo 105 žmonės, o kaimo vietovėse – 147. 29 gyventojai žuvo Vilniuje, 16 – Kaune, po 13 – Panevėžio ir Vilniaus rajonuose, 10 – Jonavos rajone, 9 – Šiaulių rajone, po 8 – Kaišiadorių, Klaipėdos ir Širvintų rajonuose, po 7 – Raseinių, Kretingos, Ignalinos rajonuose. 73 žmonių žūties gaisruose priežastimi buvo neatsargus rūkymas, 62 – neatsargus elgesys su ugnimi, 11 gyventojų žuvo dėl krosnių įrengimų ir jų eksploatavimo taisyklių pažeidimų, 10 – dėl priešgaisrinės saugos taisyklių pažeidimų eksploatuojant elektros prietaisus. Dar 88 žmonių žuvimo priežastys tiriamos. Daugiausia gaisrų kilo atvirose teritorijose – 5654 arba 40 proc. visų gaisrų, išdeginusių per 3,6 tūkstančio hektarų. Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, gaisrų čia sumažėjo 2,4 karto. 2658 gaisrai (arba 19 proc. visų gaisrų) užgesinti gyvenamosios paskirties pastatuose, 1298 kartus degė transporto priemonės.

Pirmojo gaisrininko priežodis
Kas ten dega raudonai?

Antrojo gaisrininko atsakymas į pirmojo gaisrininko priežodį
Tengi dega trys namai.

Pirmoji visų gaisrininkų patarlė
Jeigu kyla gaisras, reikia jį gesinti.

Antrasis pirmojo gaisrininko priežodis
Gaisras gaisrui nelygu.

Alytaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkui Arūnui Tautkevičiui gegužės 4-ąją Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente Vilniuje Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas suteikė pulkininko laipsnį. Iki tol A.Tautkevičius turėjo pulkininko leitenanto laipsnį. Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas savo, kaip vadovo, įvertinimo pulkininko laipsniu nuopelnus priskiria visam įstaigos kolektyvui. „Bet man tai yra dar didesnė atsakomybė, įsipareigojimas ir privalomas pavyzdys – sau, tarnybai, visuomenei, valstybei”, – sakė A.Tautkevičius. Šiais žodžiais jis ir baigė šneką apie savo pripažinimą, tačiau prabilo apie tarnybą ir pareigingus, darbščius, sumanius, ryžtingus, drąsius darbuotojus, t. y. sutelktas ugniagesių pajėgas. Pernai Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiai daugiau kaip tūkstantį kartų vyko gesinti gaisrų, traukti skenduolių, gelbėti skęstančiųjų, likviduoti cheminių avarijų, vykdyti prevencinių priemonių mokyklose. „Mūsų tarnyba nuolat yra ekstremalios parengties, tiek psichologinės, tiek fizinės. Į įvykį išvykstame per vieną minutę. Ypač sudėtinga prie tarnybos sąlygų priprasti jauniems ugniagesiams”, – kalbėjo viršininkas. Jo tvirtinimu, šiuo metu Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos perspektyvos kaip niekad geros. Darbuotojai profesionaliai subrendę atlikti savo pareigas. Greitai bus rekonstruoti įstaigos pastatai ir ugniagesiai turės dar geresnes darbo sąlygas.

Nors jau praėjo lygiai metai po Smiltynėje kilusio šimtmečio gaisro, kai išdegė net 235 hektarai miško, iki šiol dar nepavyko nustatyti šią nelaimę sukėlusių kaltininkų. “Tyrimas tebevyksta. Versijų yra daug, bet tikrojo kaltininko dar nepavyko nustatyti”, – vakar sakė Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Ikiteisminio tyrimo poskyrio viršininkas Algimantas Stankevičius. Pareigūnas dalijosi prielaidomis, kad greičiausiai be žmogaus rankos nebuvo apsieita. Mat praėjusių metų gegužės 4-ąją nebuvo nei perkūnijos, nei kitų gamtos reiškinių, kurie galėjo sukelti gaisrą. “Žinoma, paprasčiausia būtų suversti kaltę kokiai nors stiklo šukei. Tačiau gaisro židinio vietoje neradome konkrečios šukės, kuri galėjo lemti tokią nelaimę”, – kalbėjo A. Stankevičius. Anot jo, nustatyta, kad gaisras kilo tolokai nuo pagrindinio kelio Smiltynė-Neringa, maždaug už 1,5 kilometro. Tačiau toje vietoje, kur įsipliekė gaisras, iki marių vingiuoja vadinamas žvejų takas. “Kadangi tą dieną buvo labai sausa, gaisras galėjo įsiplieksti nuo mažiausios kibirkštėles, tikrai nereikėjo specialiai lauželio pakurstyti. Būtų pakakę numesti nuorūką”, – pasakojo pareigūnas. Jis, be kita ko, priminė, kad visai nesvarbu, ar valstybės saugoma teritorija, gamtos objektas buvo suniokotas tyčia ar ne. Bet kuriuo atveju Baudžiamajame kodekse numatyta bausmė. Už tokį nusikaltimą gali grėsti laisvės atėmimas iki 5 metų.

Šiandien Lietuvos ugniagesiai mini šv. Florijono – ugniagesių globėjo dieną. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente šiandien buvo pagerbti ir apdovanoti ugniagesiai gelbėtojai, pasiaukojamai ir nuoširdžiai dirbę, gelbėdami žmonių gyvybes ir jų turtą. Pasveikinti ugniagesių šventės proga atvyko Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas, vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys, ministerijos bei kitų institucijų atstovai. Departamento pareigūnams bei svečiams koncertavo VRM reprezentacinis pučiamųjų orkestras. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius vidaus tarnybos generolas Remigijus Baniulis, pradėdamas šventinį minėjimą, pakvietė Tylos minute pagerbti gaisruose žuvusias aukas ir ugniagesius gelbėtojus, kurie, gelbėdami kitus, paaukojo savo gyvybes, bei Anapilin išėjusius buvusius bendradarbius. Sveikindamas ugniagesius šventė proga, direktorius sakė: „Noriu nuoširdžiai padėkoti jums visiems už atsidavimą, už mokėjimą atsakingai dirbti, už kantrybę ir gebėjimą visada rasti išeitį. O tuo pačiu linkiu, kad darbe ir gyvenime lydėtų sėkmė, kad visada užtektų energijos ir sveikatos, kad nestigtų džiaugsmo. Laimės jums ir jūsų šeimoms.” Ministras Pirmininkas Vyriausybės vardu ugniagesiams gelbėtojams padėkojo už jų pasiaukojimą ir drąsą, kurie yra neišmatuojami. „Džiaugiuosi jūsų pasiekimais, apie kuriuos kasdien sužinome iš žiniasklaidos. Juk pati didžiausia vertybė yra žmogus ir jo gyvybė.

Mūsų šalies istorija, jos metraščiai atskleidžia priešgaisrinės apsaugos raidą Lietuvoje. Jau senovėje žmogus, išmokęs įkurti ugnį, neišmoko tinkamai su ja elgtis. Nevaldoma, viską ryjanti ugnis kėlė siaubą ir paniką, vertė žmones ieškoti priemonių jai sutramdyti. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės metraščiuose pirmą kartą gaisras Vilniuje užregistruotas 1366 metais. To laiko dokumentuose rasta užuominų, jog jis kilo dėl konflikto tarp pirklių, kurie buvo pasistatę ne vien gyvenamuosius namus, bet ir parduotuves, viešbučius. Susikivirčiję pirkliai padegė netoli Aušros Vartų plačiai tuo metu žinomus Europos Pirklių rūmus. Laimingo sutapimo dėka šis pirmas oficialiai užregistruotas gaisras didelių nuostolių nepadarė. Kitas kronikoje užregistruotas gaisras buvo užsiplieskęs 1378 metais. Buvo ir daugiau gaisrų, tačiau apie jų dydį ir nuostolius neparašyta. Seniausias dokumentas, siejamas su Vilniaus miesto priešgaisrinės apsaugos organizavimu, yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1505 m. rugsėjo 6 d. “Privilegija”. Joje patys miestiečiai įpareigoti imtis priešgaisrinės apsaugos ir įsakmiai nurodyta, “kad kiekvienuose vartuose sargybinis budėtų dieną ir naktį”. 1513 ir 1530 m. kilę dideli gaisrai sunaikino daugumą Vilniaus pilies pastatų, katedrą, vyskupų rūmus. Gaisro metu sudegė kunigaikščio Žygimanto sukaupta turtinga biblioteka. Siekdamas apsisaugoti nuo gaisrų, 1522 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas II pasirašė “Privilegiją”, kuri patvirtino Vilniaus miesto nuolatinę priešgaisrinę įgulą, ir pats jai padovanojo šimtą pompų. 1655 m. Vilniuje kilęs gaisras siautėjo 18 dienų. Sudegė didelė miesto dalis. Vėliau kilę gaisrai – 1710 (choleros ir maro epidemijos metu), 1715, 1736, 1741 m. – nusiaubė miestą, o 1749 m. kilęs gaisras Rotušėje sunaikino visus archyvus.