Lietuvos ugniagesybai 200 metų
Mūsų šalies istorija, jos metraščiai atskleidžia priešgaisrinės apsaugos raidą Lietuvoje. Jau senovėje žmogus, išmokęs įkurti ugnį, neišmoko tinkamai su ja elgtis. Nevaldoma, viską ryjanti ugnis kėlė siaubą ir paniką, vertė žmones ieškoti priemonių jai sutramdyti. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės metraščiuose pirmą kartą gaisras Vilniuje užregistruotas 1366 metais. To laiko dokumentuose rasta užuominų, jog jis kilo dėl konflikto tarp pirklių, kurie buvo pasistatę ne vien gyvenamuosius namus, bet ir parduotuves, viešbučius. Susikivirčiję pirkliai padegė netoli Aušros Vartų plačiai tuo metu žinomus Europos Pirklių rūmus. Laimingo sutapimo dėka šis pirmas oficialiai užregistruotas gaisras didelių nuostolių nepadarė. Kitas kronikoje užregistruotas gaisras buvo užsiplieskęs 1378 metais. Buvo ir daugiau gaisrų, tačiau apie jų dydį ir nuostolius neparašyta. Seniausias dokumentas, siejamas su Vilniaus miesto priešgaisrinės apsaugos organizavimu, yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1505 m. rugsėjo 6 d. “Privilegija”. Joje patys miestiečiai įpareigoti imtis priešgaisrinės apsaugos ir įsakmiai nurodyta, “kad kiekvienuose vartuose sargybinis budėtų dieną ir naktį”. 1513 ir 1530 m. kilę dideli gaisrai sunaikino daugumą Vilniaus pilies pastatų, katedrą, vyskupų rūmus. Gaisro metu sudegė kunigaikščio Žygimanto sukaupta turtinga biblioteka. Siekdamas apsisaugoti nuo gaisrų, 1522 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas II pasirašė “Privilegiją”, kuri patvirtino Vilniaus miesto nuolatinę priešgaisrinę įgulą, ir pats jai padovanojo šimtą pompų. 1655 m. Vilniuje kilęs gaisras siautėjo 18 dienų. Sudegė didelė miesto dalis. Vėliau kilę gaisrai – 1710 (choleros ir maro epidemijos metu), 1715, 1736, 1741 m. – nusiaubė miestą, o 1749 m. kilęs gaisras Rotušėje sunaikino visus archyvus.