Internetas degraduoja. Du pelytės spustelėjimai ant Internet Explorer’io ženkliuko, ir tu jau internetinių debilų imperijoj. Tūkstančiai “subtiliai” savo mintis reiškiančių vartotojų, vis dar neskiriančių angliškų žodžių my ir me reikšmės, bando atskleisti savo individualumą plagijuodami kitų mintis. Neįkainojama patirtis. Ja ypatingai dalinamasi web forumuose ir, didžiąją dalį debiliškos web visuomenės apjungiančių, pažinčių portaluose, kuriuose dauguma berniukų, pasipuošusių porno svetainių merginų nuotraukomis, siekia kitų berniukų-moterų dėmesio ir pripažinimo. Taip, ir visaip kitaip pasireiškianti internetinė pandemija savo galva mąstantį individą, paverčia bendros internetinės galvos idėjų vergu, mums jau pažįstamu – internetiniu debilu. Internetinio debilizmo simptomai pasireiškia įvairiausiomis formomis. Visų pirma, tokie virtualūs ligoniai stebina savo kūrybingumu renkantis slapyvardį. Štai keletas pavyzdžių: ęMeSkUtEaę, GUCCI, zvonke, bikinio panelė, SvAoGiNaNtI, ęAkwiliuxXę, ˙‡`•ĻęagnuteęĻ•`‡˙, DJ Gabana, ™Ka®olis™, Sexy babe, Mariukas…[Dzibilai]™ ;DDD@*~, Dovyduxxx ir t.t. Akivaizdu, jog norint atrodyti “ypatingai‘‘, periodiškai besikaitaliojančių didžiųjų ir mažųjų raidžių mišinys slapyvardyje yra privalumas, nick‘u pasirenkamas garsios firmos prekinis ženklas arba visuomenėje žinomo veikėjo pavardė – debilų elitui būtingas bruožas.

Užgriuvęs mus visus informacijos ir bendravimo galimybių gausa, “Internetas”, šis naujas, unikalus modernios dabarties reiškinys, per neįtikėtinai trumpą laiką jau spėjo tapti neatsiejama daugelio mūsų gyvenimo dalimi. Vakar atsiradęs iš nieko, o šiandien prienamas beveik kiekvienam studenčiokui, pasaulinis tinklas gana daugeliui gali pasirodyti visiškai nevaldomu, neturinčiu nei įstatymų, nei elgesio taisyklių. Dar daugiau: kai kam “Internetas” tampa savotiška arena, kurioje galima pasirodyti “visame gražume”, įrodyti savo pranašumą prieš aplinkinius, užmiršti kasdienio gyvenimo nesėkmes, o gal už jas kam nors (dažnai – pirmam pasitaikiusiam) atkeršyti. Ir taip, deja, būdinga ne tik jaunimui. Štai neseniai vienos solidžios įstaigos tarnautojas be ceremonijų išvadino mane proletaru ir komjaunuoliu vien už tai, kad lietuvišką virtualių atvirukų tinklalapį viename iš jo anonsų pavadinau “tautiniu”. Ypač didelį chaosą galima rasti IRC pokalbių kanaluose. Ten beveik nuolat sėdi vienas ar keli smarkuoliai, kurių nesibaigiančios replikos tiesiog siutina ir varo į neviltį norinčius bendrauti “žmoniškai”. Dar dažniau pradedantys, o kartais ir labiau patyrę internautai, padaro kažką ne visai taip, kaip derėtų – ne iš blogos valios, o tiesiog iš nežinojimo. Tam, kad taip nebūtų, ir yra sugalvotos kibernetinio pasaulio “žaidimo taisyklės”. Tai – “Netiquette”.

„Šiandienė pervarta visuomenės komunikavimo srityje nėra vien technologinė revoliucija, bet apima ir elementų, kuriais žmogus suvokia aplinkinį pasaulį ir patikrina bei išreiškia tai, ką suvokia, esminį pokytį. Nuolatinė galimybė disponuoti vaizdais bei idėjomis, jų greitas perdavimas net iš žemyno į žemyną turi gilių padarinių – teigiamų ir neigiamų – asmenų psichologiniam, moraliniam ir socialiniam ugdymuisi, visuomenių struktūrai ir funkcionavimui, tarpkultūriniam komunikavimui ir vertybių, pasaulėžiūrų, ideologijų ir religinių įsitikinimų suvokimui bei perdavimui”. Šių žodžių tiesa kaip niekada išryškėjo per pastarąjį dešimtmetį. Šiandien nebėra sunku įsivaizduoti žemę kaip tinklais apraizgytą, elektroninių transliacijų dūzgesio kupiną rutulį – „plepančią” planetą, įsitaisiusią kosminės erdvės tyloje. Kyla etinis klausimas, ar tai prisideda prie autentiško žmogiškojo plėtojimosi ir padeda paskiriems asmenims ir tautoms likti ištikimiems savo transcendentinei paskirčiai. Atsakymas, žinoma, daugeliu atžvilgių yra „taip”. Naujosios komunikavimo priemonės yra galingi švietimo ir kultūrinio praturtinimo, komercinės ir politinės veiklos, tarpkultūrinio dialogo bei vienas kito supratimo įrankiai; ir, kaip nurodome dokumente, kuris lydi šį, jos taip pat gali tarnauti religijos reikalui.

Tinklo etiketas – tai elgsenos internete taisyklių rinkinys. Nors jis nėra sukurtas kokios nors konkrečios institucijos ir nėra privalomas vykdyti, jo taisyklių turėtų paisyti kiekvienas save gerbiantis internautas. Elektroninis paštas – tai vienpusis informacijos perdavimas, todėl neįmanoma nedelsiant gauti grįžtamojo signalo (veido išraiškos ar atsakymo balsu), pagal kurį būtų galima suprasti, ar žinutė buvo efektyvi ar bent suprasta. Todėl, prieš paspausdami mygtuką „Siųsti“, gerai pagalvokite. Ar yra bent menka galimybė, kad gavėjas neteisingai supras tai, ką norėjote pasakyti? Ar jūsų mintys yra reiškiamos piktai, gal šiurkščiai? Ar šis laiškas galėtų netyčia pakenkti jūsų reputacijai? Paskubomis parašytame laiške gali nebūti tų jausmų ir emocijų, kurias norėjote perduoti. Maigydami klaviatūrą galbūt šypsojotės, tačiau kitam jūsų žinutė gali atrodyti sarkastiška ar net piktybiška. Atminkite – gavėjas yra ne kompiuteris, o žmogus. Rašykite kaip įmanoma aiškiau. Kreipkite dėmesį į laiško pavadinimą. Jį pirmiausia pamatys laiško gavėjas, todėl pasinaudokite galimybe padėti jam suprasti laiško turinį dar prieš tai, kai jis bus atidarytas. Įrašykite tokį pavadinimą, kuris sietųsi su norima perduoti žinute ir nepalikite pavadinimo eilutės tuščios. Priešingu atveju, žinutę gavėjas gali įvertinti kaip paprasčiausią bevertį reklaminį pranešimą, nes ne kiekvienas jus pažins vien iš siuntėjo adreso.