Nuo 1960 m. didžiuosiuose, o vėliau ir minikompiuteriuose projektuotojai “įrengdavo” tiek komandų tipų, kiek manydavo esant naudinga įvairiausiems, net ir labai retai pasitaikantiems uždaviniams spręsti. Atskiros komandos galėjo atlikti pakankamai sudėtingus veiksmus. Jų pačių struktūra, adresavimo būdai taip pat buvo komplikuoti. Nuo pat mikroprocesorių eros pradžios (1970 m.). sią tradiciją “paveldėjo” mikroprocesorinės technikos kūrėjai. Mikroprocesorių komandų sąrašai ilgi, komandos labai įvairios. Pavyzdžiui, vien tik duomenų persiuntimo komanda MOVe turi daugybę atmainų: persiųsti duomenis iš kaupiklio į atmintį, iš atminties į kaupiklį, iš registro į registrą, iš atminties į registrą (registrus) ir t.t.

Kompiuterio garso įranga skirta bylose įrašytiems garsams atkurti, įvairiems garsams sintezuoti (pvz., muzikai, kalbai, triukšmui), garsui įvesti į kompiuterį iš mikrofono, MIDI instrumento ar kito įtaiso. Specialių programų valdoma ji gali kurti įvairius garso efektus (pvz., reverberaciją, daugiabalsiškumą, erdvinį garsą), stiprinti analoginį signalą ir keisti jo dažnines savybes, leidžia kurti muziką, “karpyti” ir “klijuoti” įrašą, “piešti” garsą (pvz., pašalinti kai kuriuos įrašo defektus, pele “pataisant” garso signalų vaizdą ekrane), kalbėtis telefonu per internetą.

Darbo programos ir duomenys arba darbui reikalinga jų dalis iš informacijos kaupiklių įkraunama į spartesnę (sparta – šimtai MB/s) RAM atmintinę. Ji tiesiogiai “bendrauja” su pagrindiniu procesoriumi. Ši atmintinė turi būti talpi (dešimtys ir šimtai MB), pakankamai sparti, kad netrukdytų procesoriui dirbti, ir nebrangi. Dažnai naudojamos dinaminio tipo atmintinės DRAM (Dynamic RAM).Į jas informacija (1 ir 0) įrašoma elektros krūviu įkraunant arba iškraunant atmintinės ląstelių talpas. Tokios atmintinės vadinamos dinaminėmis todėl, kad ląstelių krūvius reikia dažnai regeneruoti (atkurti). Norint paspartinti duomenų perdavimą iš atmintinės į procesorių ir atgal, tarp DRAM ir procesoriaus įterpiama palyginti mažos talpos (kelių šimtų ar tūkstančių KB) spartesnė statinė atmintinė SRAM (Static RAM), vadinama atsargos arba spartinančiąja atmintine (cache).

Virtualiojo pasaulio įranga jau senokai naudojama įvairiuose treniruokliuose, kiek galima realiau imituojančiuose, pavyzdžiui, lakūno arba tankisto darbo aplinką. Tokie treniruokliai turi specialias judinamas operatoriaus kabinas ir valdomi galingo kompiuterio. Dabar jau ir asmeniniu kompiuteriu galima bandyti virtualiojo pasaulio sistemas. Pavyzdžiui, galima įsigyti: specialų šalmą, kuriame yra du spalvoti ekranai, stereofoninės ausinės ir galvos padėties davikliai; kombinezoną, kuris perduotų kompiuteriui informaciją apie juo vilkinčio operatoriaus judesius; pirštines, kurios ne tik perduotų informaciją apie pirštų ir plaštakos judesius, bet ir sukurtų lytėjimo pojūtį; vairus, krėslus ir kitokius priedus, pakeičiančius darbo, sporto, buities priemones.

Pagrindinis kompiuterio informacijos išvesties įtaisas yra vaizduoklis. Vaizdai jo ekrane sudaromi iš taškų. Kiekvienas spalvoto vaizdo taškas susideda iš akimi neatskiriamų trijų taškelių: raudono (R – Red), žalio (G – Green) ir mėlyno (B – Blue). Šios spalvos parinktos todėl, kad tamsiame fone jas maišant (spalvas sumuojant) tam tikromis proporcijomis, galima gauti beveik visus akimi matomus atspalvius. Vaizdo kokybė priklauso nuo ekrano skiriamosios gebos (eilučių ir stulpelių skaičiaus ekrane), spalvingumo (atspalvių skaičiaus) ir kadrų dažnio (per sekundę parodomų kadrų skaičiaus). Vaizduoklių dydis nusakomas jų ekranų įstrižainės ilgiu, kuris matuojamas coliais (pavyzdžiui, 15″, 17″, 19″ ekranai). Atvaizduojamų spalvų skaičius priklauso nuo grafinės plokštės atmintinės talpos. Yra du vaizduoklių tipai: vaizduokliai su kineskopais ir be jų (dažniausiai skystųjų kristalų).