Kaip išlikti saugiam internete
Prieš dešimtmetį tėvai savo vaikams aiškindavo, kaip pavojinga kalbėtis su nepažįstamaisiais, vartoti neleistinus preparatus, gerti svaigalus bei galiausiai kaupdavosi „rimtam“ pokalbiui apie paukštelius ir bitutes. Lyg šių rūpesčių tėvams dar būtų negana, šiandien būtinų temų sąrašą tenka papildyti dar vienu punktu – Internetu.
Nusikaltimų prieš vaikus tyrimo centro atlikto Jaunimo saugumo Internete tyrimo duomenimis, 2001 metais vienas iš penkių vaikų nuo dešimties iki septyniolikos metų amžiaus susilaukė nepageidaujamų seksualinių pasiūlymų internetu. Mažesni vaikai gali būti per naivūs suvokti milžinišką Internetu teikiamos informacijos srautą, tačiau vyresnėliai, ypač jaunesniojo ir vyresniojo mokyklinio amžiaus vaikai, – pakankamai subrendę ir žino, ką dera skelbti pasauliniame tinkle, o ko – ne. Nepaisant to, jie vis tiek interneto puslapiuose arba pokalbių svetainėse, prie kurių gali prisijungti bet kas, pateikia savo asmens duomenis, tarp jų ir nuotraukas.
Jungtinių Valstijų pašto tarnyboje dirbantis vaikų išnaudojimo problemų specialistas Claytonas Gerberis, teigia: „Lengva ranka pateikiate savo informaciją, o ją skaitinėja ne vien jūsų draugai ir draugingai nusiteikę piliečiai,kad ir ką paleistumėte į pasaulinį Interneto tinklą, tai tampa nebeprivatu“. SAVO PRANEŠIME C. Gerberis stengiasi moksleivius įtikinti, kad nors, atrodytų, jie bendrauja tik su draugais ir iš interneto pažįstamais žmonėmis, viešuosiuose forumuose pateiktą informaciją gali perskaityti bet kas. Jis taip pat praneša vaikams, kad pamokė jų tėvus susirasti savo atžalų duomenis Internete. Pasak C. Gerberio, moksleiviai turėtų skelbti tik tokią informaciją, kuria nebijo pasidalyti ir su savo tėvais.
Jaunimo saugumo Internete tyrimo metu visoje šalyje 1 051 vaikų nuo dešimties iki septyniolikos metų amžiaus telefonu buvo klausiama apie naudojimosi Internetu patirtį. Šios apklausos metu stengtasi nustatyti, kiek vaikų Internetu sulaukė seksualinio pobūdžio pasiūlymų, komentarų, gavo nepageidaujamos seksualinio pobūdžio medžiagos ir patyrė seksualinį priekabiavimą. Apklausus vaikus paaiškėjo, kad 24 procentai visų pasiūlymų, iš jų 34 procentai – agresyvių, gauta iš suaugusiųjų, kurių amžius – nuo aštuoniolikos metų. Tyrimo duomenimis, 97 procentus šių pasiūlymų pateikė nepažįstami asmenys. Kadangi internete lengva nuslėpti tapatybę, sunku nustatyti, kas sėdi prie kompiuterio kitame tinklo gale.
Kad sugautų ir nubaustų Interneto persekiotojus, C. Gerberis pats apsimeta vaiku. Slaptai dalyvaudamas pokalbiuose, vaikų išnaudojimo problemų specialistas savo kailiu patyrė, kaip greitai persekiotojai atpažįsta vaiką ir imasi įvairiausių gudrybių, kad su juo susidraugautų. Pasak C. Gerberio, persekiotojai gali turėti įvairių ketinimų, tačiau paprastai jie siekia vienaip ar kitaip išnaudoti vaiką. Pasak JAV pašto tarnybos inspektoriaus pareigas einančio C. Gerberio, vaikų išnaudojimą jam patikėta tirti todėl, kad kai kurie persekiotojai per JAV paštą prekiauja vaikų pornografija arba siunčia vaikams dovanas. „Internetas suteikia persekiotojams galimybę sėdėti namuose ir ieškoti vaikų, – teigia jis. – Interneto dėka jie tampa daug mažiau matomi ir pastebimi, kai bando vaikus nuskriausti.“
Nors abu Robin Carrol vaikai internetu naudojasi per komutuojamąją liniją, kurios užtikrinamas ryšys lėtesnis už plačiajuostį arba DSL, jie su vyru, norėdami apsaugoti savo vaikus, tiek Internetui, tiek televizoriui nustatė „ekrano laiko“ taisykles. „Didžiąją internete praleidžiamo laiko dalį jie naudojasi „Blackboard“ sistema (Fairfax apygardos valstybinių mokyklų pagalbine priemone namų darbams atlikti ir mokomajai medžiagai pateikti) arba atlieka mokykloje užduotus tiriamuosius darbus, – pasakoja Herndone gyvenanti Carrol. – Be to, mūsų kompiuteris yra bendrai naudojamoje patalpoje, o kituose kambariuose, kur daugiau privatumo, kompiuterių neturime.“
Laikyti kompiuterį bendrai naudojamoje erdvėje – vienas iš daugelio Dingusių ir išnaudojamų vaikų centro pateikiamų patarimų, kaip užtikrinti interneto saugumą. Taip pat rekomenduojama nuolat priminti vaikams, kad jie viešuose forumuose, t.y. pokalbių arba naujienų grupėse, arba nepažįstamiems asmenims niekada neatskleistų jų tapatybę leidžiančių nustatyti duomenų, pavyzdžiui, namų adreso, telefono numerio arba mokyklos pavadinimo. Minėtas centras rekomenduoja tėvams susipažinti su Internetu vaikų naudojamomis programomis, niekada neleisti jiems akis į akį susitikti su asmenimis, su kuriais susipažino Internetu, ir neatsakinėti į dviprasmiškus, nepadorius, agresyvius, grasinančius arba verčiančius jaustis nepatogiai pranešimus.
Pasak Carrol, kadangi nardyti interneto platybėse ji mažiau įgudusi už savo devintoką sūnų ir į šeštą klasę einančią dukterį, interneto kontrolę kompiuteryje nustato jos vyras. Nors moteris ir nemoka naudotis visomis interneto teikiamomis galimybėmis, ji žino, kokiomis prijungtinio ryšio paslaugomis šiandien naudojasi jos vaikai. „Labiausiai mane gąsdina „MySpace“ ir kitos vaikų pamėgtos svetainės“, – nerimauja ji. „MySpace“- vienas iš daugelio tinklalapių, leidžiančių bet kam susikurti asmeninį profilį ir tvarkyti Internetinius dienoraščius, arba taip vadinamus „blogus“ (žr. Apie “blogus”), kuriuos gali skaitinėti kiti internautai. Naudojantis „MySpace“ ir panašiomis programomis, pavyzdžiui, „Xanga“, „Friendster“ arba „LiveJournal“, sistemos teikiamos ryšių galimybės leidžia bendrauti su draugais ir susipažinti su naujais žmonėmis. Čia pat galima pateikti ir skaitmeninių nuotraukų. Pasitaiko atvejų, kai net keturiolikmečiai įdeda savo pačių fotografijų, kuriose jie įamžinti nepadoriomis pozomis. Vaikai pateikia ir persirengimo kambaryje užfiksuotų bendraamžių nuotraukų arba kitokios nepadorios arba neteisingos informacijos apie jiems nepatinkančius moksleivius. „Man kelia nerimą vaikai, skelbiantys ką nors apie kitus vaikus“, – nuogąstauja Carrol.
Nors C. Gerberis ir susirūpinęs bendraamžių kabinėjimusi ir patyčiomis Internetu, pagrindinis jo prioritetas – sumažinti Internetinių persekiotojų skaičių ir jų galimybes pasiekti vaikus. Pasak specialisto, pirmą žingsnį prevencijos link gali žengti tėvai. „Internetiniams persekiotojams tai darbas „visu etatu“, – gal jie ir dirba visą darbo dieną, tačiau šiais reikalais jie užsiima iki ketvirtos valandos ryto, kai jūsų vaikai „sėdi“ internete, – aiškina jis. – Kalbėdamasis su vidurinės mokyklos moksleiviais, stengiuosi vaizdžiai jiems parodyti, kokios gali būti jų veiksmų pasekmės ir kad ši informacija išlieka tinkle visam laikui“.
C. Gerberis, primindamas moksleiviams, kad jų būsimi darbdaviai, potencialūs bendradarbiai ir tėvai gali pasinaudoję Interneto paieškos sistema susirasti informacijos apie juos, viliasi, kad jo paskaita padės paaugliams suvokti, kaip naudojimasis internetu gali paveikti jų ateitį. Specialistas neketina nurodinėti tėvams, kaip atlikti savo pareigas, tačiau viliasi juos įtikinti, kaip svarbu yra visapusiškai dalyvauti savo vaikų gyvenime.
„Anksčiau su vaikais kalbėdavomės apie seksą ir narkotikus, – prisimena jis. – Dabar – apie seksą, narkotikus ir Internetą“.
