Interneto istorija

Interneto atsiradimas neatsiejamas nuo “šaltojo karo” metų. Šeštajame dešimtmetyje, kuomet beveik visos pasaulio valstybės buvo susirūpinusios ginklavimusi bei gynybinių sistemų stiprinimu, Tarybų Sąjunga paleido į orbitą pirmą dirbtinį žemės palydovą. JAV vyriausybės atsakas – Perspektyvių tyrimų projektų tarnybos ARPA (Advanced Research Project Agency, kuri 1972 m. tapo DARPA – Defense Advanced Research Project Agency) įkūrimas. Šios agentūros, kurioje buvo suburti įžymiausi to laikotarpio JAV mokslininkai, užduotis buvo įvairių su technologijų vystymu bei karinių problemų sprendimu susijusių projektų vykdymas. Pirmasis ARPA projektas buvo per 18 mėnesių sukurtas amerikiečių kosminis palydovas. 6 dešimtmečio pabaigoje ARPA pradėjo kurti kompiuterines telekomunikacijas. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas informacinio tinklo, kuris sėkmingai dirbtų net atominio karo metu, kūrimui.

1962 metais dr. J.C.R. Licklider išrenkamas ARPA kompiuterinės technologijos diegimo karinėje sistemoje vadovu. Jis buvo pirmasis, aprašęs socialinę interakciją, kuri vyktų per tinklus. Jo vizija – tai globaliai sujungtų kompiuterių sistema, prie kurios duomenų būtų galima prieiti ir programuoti iš bet kurio kompiuterio. Taigi, jo idėja primena šiandieninio interneto koncepciją. Licklider dėka 1969 sukuriamas ARPANET – pirmasis 4 kompiuterių tinklas, jungiantis UCLA, Stanford Research Institute (SRI), UC Santa Barbara (UCSB) ir Utah Universitetą. 1969 metų rugsėjį buvo atliktas pirmasis apsikeitimo informacijos paketais tarp universitetų eksperimentas.

Pradžioje ARPANET buvo uždaras kelių universitetų ir JAV Gynybos ministerijos kompiuterių tinklas. Paketų perdavimo privalumas buvo aiškus – tradicinėje centralizuotoje sistemoje visa informacija buvo perduodama per vieną šaltinį. Tai buvo nepriimtina kariniams tikslams. Bomba galėjo pažeisti bet kurią ryšio liniją, bet kurį mazgą, todėl reikėjo sujungti kompiuterius taip, kad informacija galėtų keliauti bet kuria iš daugelio ryšių linijų, ir nebūtų jokio “centrinio” mazgo, į kurį eitų visa informacija. Šioje sistemoje visi kompiuteriai turėtų vienodas informacijos perdavimo, priėmimo bei nukreipimo galimybes, taigi tam, kad nutrauktų komunikacines linijas, priešas turėtų sunaikinti praktiškai visus sistemos kompiuterius. ARPANET’o dėka mokslininkai ir tyrinėtojai galėjo bendrai naudotis vienas kito kompiuterių galimybėmis per atstumą. 1971 m. ARPANET’as apėmė 15, 1972 m. – jau 37 “mazgus” (hostus). Tačiau jau antraisiais projekto metais paaiškėjo įdomus faktas – šio tinklo naudotojai jį taikė kaip didelio greičio, federalinės valdžios subsidijuojamą elektroninį paštą. Pagrinde jis buvo naudojamas būtent naujienų bei asmeninių žinučių perdavimui.

Pirma vieša tinklo demonstracija įvyko 1972 metais Vašingtone vykusioje Tarptautinėje kompiuterių ir komunikacijų konferencijoje. Jos metu buvo pademonstruoti sistemos sugebėjimai. Vadovaujant Bob Kahn’ui demonstruojamas jau 40 mašinų jungiantis ARPANET. Iš konferencijoje įrengto terminalo buvo galima kreiptis į bet kurį iš 40 JAV sujungtų kompiuterių. Daugiau nei 1000 žmonių buvo šio technologijų revoliuciją sukėlusio įvykio liudininkais. 1973 metais ARPANET tampa tarptautiniu – prie jo prisijungia Londono universitetinis koledžas bei Royal Radar Estabilishment Norvegijoje. Tačiau ARPANET dar kurį laiką išlieka griežtai kariniams tikslams orientuota organizacija.

1976 metais Anglijos karalienė Elizabeth II pasiunčia savo pirmąjį elektroninį laišką. 1977 metais Tom Truscott ir Jim Ellis (Duke universiteto studentai) bei Steve Bellovin (Šiaurės Kalifornijos universiteto studentas) sukuria pirmąsias USENET sritis. 1981 metais ARPANET mazgų skaičius pasiekia 213 ir maždaug kas 20 dienų prie tinklo prijungiamas vienas naujas kompiuteris. 1982 metais ARPANET’e sukuriamas TCP/IP (Transmission Control Protocol/Internet Protocol – perdavimo kontrolės protokolas/Interneto protokolas), kuris nuo 1983 m. sausio 1 d. tampa standartu. 1983 metais ARPANET pasidalijo į du tinklus: MILNET – karinių užduočių vykdymui ir ARPANET – civilinių. Abu tinklai buvo tarpusavyje sujungti. Tai buvo interneto gimimas. 1984 metais William Gibson novelėje “Neuromancer” pavartoja terminą “cybererdvė” (cyberspace). Savo vardą įgauna naujas, dar nelabai apgyvendintas, tačiau sparčiai besivystantis pasaulis, sukurtas ant interneto pamatų ir susidedantis tik iš informacijos. Devintajame dešimtmetyje prasideda kompiuterių bumas. Sparčiai auga kompiuterių skaičius tiek įstaigose, tiek namuose. Vienas po kito kuriasi specializuoti tinklai: BITNET, CSNET ir kiti (vėliau jie prisijungia prie interneto). Tinklai pradeda atsirasti ir Europoje, ir visi jie šliuzų pagalba jungiasi vienas su kitu, faktiškai sudarydami kasdien vis didėjantį pasaulinį tinklą. 1985 metais internete buvo jau virš 2000 mazgų. Svarbus interneto vystymo etapas yra 1986 metai, kada JAV Nacionalinis mokslo fondas (National Science Foundation, NSF) sukūrė superkompiuterių tinklą NSFNET, tapusį pagrindine interneto arterija. 1987 metais komercinių, savanoriškų, atvirų, universitetinių ir kitų globalius tinklus naudojančių įstaigų dėka internetą naudojančių kompiuterių skaičius peršoka 10.000.

Viena žymiausių interneto vystymo gairių – hiperteksto koncepcijos pritaikymas informacijos internete vaizdavimui 90-tųjų pradžioje. Dar 1989 m. Tim Bernes-Lee bei kiti Europos dalelių fizikos laboratorijos (CERN) darbuotojai pristatė naują informacijos paskirstymo protokolą, kuris 1991 m. tapo žinomas Pasaulinio tinklo (World Wide Web, The Web, WWW, W3) vardu. Šis protokolas buvo paremtas hipertekstu (sistema, leidžiančia “susieti” atskirus tekstus). Pirma grafinės hipertekstinės informacijos peržiūros programa (browser) Mosaic (ją sukūrė Marc Andreessen bei Eric Bina iš Ilinoiso universiteto 1993 metais) tapo didžiausiu interneto vystymo stimulu.

Beje, cybererdvė sukuria naują veiksmų areną pasaulio tokiems veikėjams, kaip “hakeriai”, “crakeriai”, elektroninio pašto vagys ir visi kiti, kurie “pasisavina” tai, kas ne ten ar ne taip padėta, perduota ar pasiųsta. Šių nekviestų svečių galybės parodymas – 1988 metų lapkričio 1 diena, kai į internetą prasiskverbusi programa “internet kirminas” (Internet Worm), kuri “pragriaužia” ir laikinai išveda iš rikiuotės 6.000 iš 60.000 tuometinių interneto mazgų. Kaip atsakas į šį išpuolį sukuriama nauja mazgų adresų sistema ir įkuriama Kompiuterinė greito reagavimo komanda CERT (Computer Emergency Response Team), turinti apsaugoti interneto vartotojus nuo panašių dalykų.

1990 metais nustoja egzistuoti interneto pradininkas ARPANET. Jis suskyla į daugelį atskirų tinklų, ir pirmaujančiu tampa NSFNET, prie jo jungiasi vis daugiau pasaulio šalių: Airija, Argentina, Austrija, Brazilija, Belgija, Čilė, Graikija, Indija, Ispanija, Pietų Korėja, Šveicarija. Taigi, internetas galutinai ir negrįžtamai “pabėga” iš Amerikos prieglobsčio ir tampa globaliu.

1991 metais Minesotos Universiteto programuotojų komanda, vadovaujama Mark MaCahill, išleidžia naują priemonę interneto navigacijai, pavadintą Gopher. Tai pirmoji sistema, leidžianti keliauti interneto tinklu “suradai-paspaudei” principu: ekrane vartotojas mato sąrašą vietų ar bylų, išsirenka vieną iš jų ir vieno klavišo paspaudimų atsiduria ten, kur pageidauja. Sekančiais metais pirmą kartą internetu pradedama transliuoti garsinę ir vaizdinę medžiagą. Į internetą įjungtų kompiuterių skaičius pasiekia milijoną ir toliau kasdien auga. Pagaliau 1993 metais pasaulį išvysta programa Mosaic, skirta WWW puslapių peržiūrai (ją nuo 1991 kūrė Marc Anderseno ir grupė programuotojų iš NCSA, the National Center for Supercomputing Applications).

1995 metų spalio mėn. Federalinė tinklų tarnyba (Federal Networking Services) priima internetą apibrėžiančią rezoliuciją, pagal kurią “Internetas” reiškia globalią informacinę sistemą, kuri: 1) yra logiškai apjungta per globaliai unikalią adresų erdvę, paremtą Interneto Protokolu (IP) arba iš jo išvestais praplėtimais; 2) yra pajėgi paremti komunikacijas, naudojant TCP/IP (Transmission Control Protocol/Internet Protocol) arba iš jo išvestus praplėtimus, arba kitus IP atitinkančius protokolus; 3) tiekia, naudoja arba padaro prieinamais viešai arba privačiai aukšto lygio paslaugas, paremta komunikacijomis ir susijusias su šiomis infrastruktūromis. (4)

Internetas tampa globaliu, jame galima rasti praktiškai viską: oficialią šalių vyriausybių informaciją ir įstatymus, įmonių katalogus ir universitetų mokymo bei tyrimų programas, informaciją apie vaikų auklėjimą, muzikos naujienas, anekdotus, informaciją apie seksą ar religiją. Vis daugiau ir daugiau įmonių, organizacijų ar įstaigų kuria savo “rezidencijas” internete ir vis daugiau žmonių perka, parduoda, renkasi prekę ar paslaugą, sužino ir dalinasi naujienomis tinkle.

Apibendrinant galima pasakyti, kad pradžioje internetas buvo labai sudėtinga ekspertų, inžinierių bei mokslininkų naudojama sistema.Atsiradus standartizuotoms elektroninio pašto, FTP bei Telneto komandoms, žmonėms, kurie nėra technikos žinovai, tapo daug lengviau išmokti naudotis internetu. Žinoma, žvelgiant iš šiandienos standartų perspektyvos, tai visgi buvo gana sudėtingas dalykas, tačiau kaip ten bebūtų, internetas tapo daug prieinamesnis, ir pirmiausia – universitetuose dirbantiems ir besimokantiems žmonėms. Jį pradėjo taikyti ne tik šioje srityje besispecializuojantys, bet ir kiti fakultetai bendravimui su kolegomis visame pasaulyje, keitimuisi bylomis bei resursais; bibliotekos pradėjo internete skelbti savo katalogus,ir pan.

Kadangi internetas atsirado kaip vyriausybės užsakymas, pradžioje jis buvo apribotas tik naudojimu tyrimų, švietimo bei vyriausybės poreikių tenkinimui. Komercinis jo naudojimas buvo uždraustas, išskyrus tik tuos atvejus, kai tai tiesiogiai tarnavo tyrimų ir švietimo tikslams. Ši politika tęsėsi iki paskutinio šio amžiaus dešimtmečio pradžios, kuomet pradėjo atsirasti nepriklausomi komerciniai tinklai. Pirmasis komercinis interneto paslaugas teikiantis servisas “Delphi” atsirado 1992 m. liepą. Nuo 1995 m. buvo panaikinti visos komercinių tinklų kūrimąsi apribojančios nuostatos.