Darbo vietos ergonomika
Visiems gerai suprantama profesinių pakenkimų rizika dirbant atominėje elektrinėje, statyboje, medžio padirbimo įmonėse. Biurai, raštinės ir įstaigos dažniausiai priskiriamos saugiai ir nekenksmingai darbo aplinkai. Tradicinėse šių įstaigų darbo vietose, kai pagrindinės darbo priemonės buvo rašiklis ir popierius, darbuotojas atlikdavo eilę fizinių veiksmų ir turėjo pakankamai vietos kūno padėčių ir judesių įvairovei. Jis galėjo tvarkyti dokumentus, užrašyti žinutes, naudotis telefonu, skaityti tekstą, keistis informacija su kolegomis, spausdinti ir atlikti kitus veiksmus. Tokiam įvairiam fiziniu požiūriu darbui, per žemas ar per aukštas stalas ar kėdė negalėjo sukelti dirginančio poveikio ar fizinio diskomforto. Skirtinga situacija susidaro dirbant šiuolaikiniame kompiuteriais aprūpintame biure. Darbuotojai ištisas valandas dažnai be pertraukos praleidžia prie kompiuterio. Vis daugiau darbuotojų biuruose ir valstybės tarnautojų įstaigose praleidžia darbo dieną dirbdami su klaviatūra, pele ir visą laiką žiūrėdami į displėjų. Dirbantis kompiuteriu tampa sistemos žmogus-kompiuteris-aplinka dalimi. Sistemoje apriboti operatoriaus fiziniai judesiai, dėmesys sukoncentruotas į displėjų, o abi rankos fiksuotos ant klaviatūros. Dėl tokių darbo sąlygų kompiuterių vartotojai yra labiau jautrūs darbo vietos ergonominiams trūkumams, tokiems kaip netinkamas apšvietimas, nepatogūs baldai, nevykęs sistemos komponentų išdėstymas ir t.t. Fiksuota darbo poza, netinkamas darbo stalo aukštis, regos įtampa tampa sveikatos pakenkimų rizikos šaltiniu. Tokios aplinkybės reikalauja skirti ergonomikos mokslo dėmesį kompiuterizuotų darbo vietų projektavimui.
Ergonominis projektavimas apima žmogaus sugebėjimų įvertinimą, optimizuojant sistemą žmogus-kompiuteris saugos, efektyvumo ir patogumo žmogui kriterijais. Pagrindinis kompiuterizuotos darbo vietos organizavimo principas – technika turi tarnauti žmogui, o ne žmogus turi prisitaikyti prie technikos.
Žmogaus ir kompiuterio sąsajos problemos pradėtos nagrinėti 1980 metais. Ergonominių tyrimų metu nustatyta dirbančiųjų darbo vietose su kompiuteriais sveikatos rizikos dėl ilgalaikės įtampos sindromo pagrindinės priežastys:
- blogas darbo vietų ir įrangos darbo vietose išdėstymas;
- netikę kūno laikysenos įpročiai;
- menkas vartotojo supratimas apie darbo vietos su kompiuteriu komforto svarbą.
Blogas darbo vietos išplanavimas susijęs su neteisingu displėjaus aukščio arba vietos parinkimu. Dažniausiai jie statomi per aukštai ir sąlygoja kaklo pečių ligų riziką. Jeigu displėjus pasukamas kampu vartotojo atžvilgiu, tai vartotojas, stebėdamas ekraną, priverstas pasukti viršutinę kūno dalį, ir tai didina juosmens skausmų riziką. Neteisinga displėjų lokalizacija natūralios ir dirbtinės šviesos šaltinių atžvilgiu gali sukelti akinantį blizgesį bei atspindžius ir sąlygoti regos pakenkimus. Netinkamas klaviatūros ir pelės išdėstymas vartotojo atžvilgiu padidina riešo kanalo sindromo pasireiškimo riziką.
Daugumos kompiuterinių stalų lentynėlės yra per trumpos, kad būtų galima šalia klaviatūros patalpinti pelę. Vartotojai pelę laiko ant stalo ir dėl to susidaro nepatogi rankos riešo padėtis. Siekiant išvengti riešo kanalo sindromo rizikos, reikia minimizuoti darbo su pele laiką. Nerekomenduojama laikyti rankos ant pelės, kai nevykdomos operacijos. Reikia išnaudoti galimybę pakeisti darbą su pele darbu su klaviatūra.
Nors ir tobulinama darbo vietų su kompiuteriais įranga, tačiau apsiribojama tik daliniais pakeitimais. Gerų rezultatų negalima tikėtis, kol problema nebus sprendžiama visapusiškai. Siekiant darbo vietos ergonomiškumo, bet kokios pastangos privalo suderinti mažiausiai trijų reikmenų išdėstymą:
- displėjaus paviršiaus kampą ir aukštį;
- klaviatūros kampą ir aukštį;
- kėdės paviršių kampus ir aukščius.
Derinant tris aukščiau paminėtus paviršius, darbo stalo aukštį reikia parinkti taip, kad displėjaus viršus būtų (5-8) cm aukščiau vartotojo akių lygio, o klaviatūrą talpinti alkūnės lygyje. Kėdės aukštis turi užtikrinti, kad pėdoms esant ant grindų arba ant atramos, šlaunys būtų lygiagrečios kėdės sėdimajai daliai. Kėdės sėdynė turi būti palinkusi į priekį 5o kampu, o atlošo kampas 107o.
Nuo pat vaikystės buvome mokomi sėdėti tiesiai, pasitempus, 900 kampu. Tokie sėdėjimo įpročiai yra žalingi, nes labai apkrauna stuburo tarpslankstelinius diskus bei sukelia statinę įtampą nugaros raumenims ir padidina juosmens srities skausmų atsiradimo riziką.
Daugelis darbuotojų įsitikinę, kad darbo vietose su kompiuteriu komfortą pasiekti neįmanoma ir vienintelė išeitis komfortui pasiekti yra palikti darbo vietą. Kiti taip įsitraukia į darbą su kompiuteriu, kad užmiršta visus ergonomistų patarimus (pertraukos, pratimai ir kt.). Be to, nereti atvejai, kai dirbantys kompiuteriu pertraukas leidžia žaizdami kompiuterinius žaidimus. Toks darbo režimas neužtikrina komforto ir didina profesinių susirgimų riziką.
