Savižudybė – sąmoningas siekimas nesiekti?

Ar galima racionaliais argumentais sustabdyti žmogų, skubantį į mirtį? Benediktas Spinoza teigė, kad mes negalime racionaliai mąstyti savižudybės. Prote negalinti būti duota idėja, panaikinanti paties proto egzistavimą. Tai loginis prieštaravimas – savižudybė reikštų sąmoningą siekimą nesiekti. Savižudybės faktai, anot Spinozos, liudija tik tai, kad protas buvo paveiktas išorinių priežasčių. Beprotybė taip pat išorinis veiksnys. Čia protas jgauna prigimt], kuri jau ne-tapati tam, kuo jis yra. 1 Šios naujos prigimties protas negali nei suprasti, nei koųjtempliuoti, nes ji neišplaukia iš jo paties. Amerikiečių filosofas ir psichologas Williamas Ja-mes’as, svarstydamas savižudybės fenomeną, konstatuoja, kad kai savižudybę paskatina beprotybė ar staigus impulsas, svarstymais nieko nepakeisime. 2 Tokie beprotybės atvejai – tai amžinojo skausmo ir blogio paslaptis. Tačiau, skirtingai nuo Spinozos, Jamesas pastebi ir paties mąstymo galimai sukeltą jo diagnozuotą gyvenimišką karštligę (tedium vitae). 3 Ar nėra taip, kad tam tikros vertybinės prielaidos ir pasaulėžiūrinės nuostatos lemia vie-nokį ar kitokj požiūrį į savanorišką mirtj?

Savižudybė – laisvė?

Ar filosofija pati negali pastūmėti į savižudybę? Tokį priekaištą galima adresuoti nebent antikinei filosofijai. Labai tiesiogiai suprastai. Ir tai ne visai, o tik jos daliai. Kita vertus, visa graikų-romėnų kultūra – tai vienintelė Vakarų kultūra, kuri ramiai svarstė savanoriškos mirties galimybę.

Ėmile’is Durkheimas nurodo, kad Atėnuose, ir kai kuriose graikų kolonijose bausdavo tik savivališką savižudybę. Tačiau norintys mirti galėjo oficialiai pateikti prašymą Senatui ir gauti oficialų leidimą bei nuodų. Tai buvo tarsi pirmoji eutanazijos praktika. Tačiau leidimą mirti galėjo gauti ne tik beviltiški ligoniai. Buvo rašoma: „Tas, kas nebenori ilgiau gyventi, pateikęs savo prašymą Senatui ir gavęs leidimą, galės palikti gyvenimą. Jeigu tavo gyvenimas tau nepakenčiamas – mirk; jei tave nugalėjo likimas -išgerk nuodų. Jeigu tave pakirto sielvartas – palik gyvenimą. Tegul nelaimingasis papasakoja apie savo nelaimes, tegul teisėjas aprūpina jį vaistais ir jo bėdos pasibaigs”. 4

Šį raštą rašė ne filosofas. Tai oficialus teisinis dokumentas. Pitagorininkai, Platonas ir Aristotelis smerkė savižudybę. Pitogorininkų manymu, gyvenimo tvarką nustato dievai ir savižudybė reikštų šios tvarkos pažeidimą. Sokratas Platono dialoge Faidras pakartoja mintį, jog žmogus yra dievų nuosavybė ir kaip karys neturėtų palikti posto. Aristotelis šį argumentą pakartojo dar griežčiau. Savižudybės problema Aristoteliui iškilo svarstant, ar galima su pačiu savimi elgtis neteisingai. Jo išvada – tai neįmanoma. Juk niekas nesvetimauja su savo žmona, niekas neįsilaužia į savo namus, nevagia savo paties daiktų. Ir jeigu kas nors iš pykčio savo valia nusižudo, sako Aristotelis, jis pasielgia neteisingai ne su savimi, o su valstybe. „Įstatymas neliepia pačiam save žudyti, bet ko jis įsakmiai neliepia, tą uždraudžia”. 5 Savižudybė – įstatymo pažeidimas.

Savižudybės vertę įtvirtino stoikai. Jie atskyrė gyvenimą nuo gyvybės tęsimo. Žmogaus vertas gyvenimas – tik jo paties pasirinktas. Seneka išdidžiai siūlo atmesti baimę pačiam pasirinkti gyventi ar mirti. „Gyvendami privalome taikytis prie kitų, mirdami – tik prie savęs”. Savižudybės galimybė yra tarsi paguoda. „Yra tik vienas dalykas, dėl kurio negalime skųstis gyvenimu: gyvenimas nieko nelaiko”. 6 Svarbu – pati apsisprendimo laisvė. „Tau malonu gyventi? Gyvenk. Nemalonu – gali grįžti ten, iš kur atėjai”. Svarbu – ne mirti. Svarbuišgyventi. Tam gali padėti ir mintis apie laisvą mirtį. „Gyvenk taip lyg rengtumeis jį apleisti”.

Žiaurus pats teisės užbaigti gyvenimą praradimas, o ne gyvenimas. Pačiame gyvenime nėra nieko tokio, ko stoikas, jo manymu, negalėtų ištverti. Savižudybę dėl gyvenimo baimės stoikas smerkia. „Nebėgsiu į mirtį nuo ligos, jei ji išgydoma ir negadina sielos. Nekelsiu rankos prieš save dėl skausmo: tokia mirtis būtų pralaimėjimas”. „Silpnas ir bailus yra tas, kuris miršta dėl skausmo” 7 , – rašo Seneka. Tol, kol stoikas pajėgus viską pakelti, neprarasdamas savo gyvenimo vertės, tol mirties pasirinkimas reikštų pralaimėjimą, o ne laisvę. Tačiau jei ligos ir negandos atima stoiko orumą ir protą, palieka tik gyvybę, bet ne gyvenimą -išėjimas yra gyvenimo teigimas. Palikdami laisvę rinktis, stoikai teigia ne mirtį, o gyvenimą.

Taip pat ramiai ir nuodugniai savižudybė traktuojama ir romėnų teisėje. Savižudybė, turinti priežastį (skausmą, silpnumą, nuovargį nuo gyvenimo, nešlovės baimę), nėra baudžiama. Baudžiama tik savižudybė be priežasties, nes „tas, kuris nesugeba tausoti ‘savęs, nesugebės tausoti ir kito”. Dėl grynai ekonominių priežasčių buvo laikoma baustina ir vergų bei kareivių savižudybė. Jie nebuvo laisvi. Jų gyvenimai priklausė kitiems. 8

Savižudybė – nusikaltimas?

Mintį, kad savižudybė – nusikaltimas, išsakė Aurelijus Augustinas (354-430) knygoje Dievo miestas. Senajame ar Naujajame Testamente savižudybės draudimas neformuluojamas. Mato Evangelijoje Judo Iskarioto savižudybė tik konstatuojama, bet nekomentuojama. Čia rašoma: „Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują. Tačiau aukštųjų kunigų Judo atgaila nesugraudino. Tie atsakė: Kas mums darbo?! Tu žinokis! Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė” 9 .Beje, Apaštalų darbuose nurodoma kiek kitokia Judo mirties versija. Čia sakoma, kad Judas „niekšybės kaina įgijo sklypą, paskui stačia galva puolė žemyn, plyšo pusiau, ir visi jo viduriai išėjo”. (Apd, l, 18). Mato Evangelijoje kunigai svarstė, ką daryti su Judo sugrąžintais pinigais, ir nusprendė nupirkti sklypą, kuris vėliau buvo pavadintas Kraujo sklypu. Dėl Kristaus pralieto kraujo. Tačiau nei vienoje versijoje niekas nevertina Judo savižudybės. Tik evangelistas Matas šį poskyrį pavadino „Išdaviko galas”, tuo tarsi užsimindamas, jog savižudybė – žemesnio rango mirtis, deranti išdavikui. Ar galėjo Judo mirtis išpirkti jo kaltę?

Augustinas Judo mirtį komentuoja kaip naują nuodėmę. Jo manymu, Judas nusižudydamas nužudė blogą žmogų, tačiau jo savižudybė buvo naujas nusikaltimas. 10 Todėl nusižudydamas jis apsunkino, o ne išpirko savo kaltę. Savižudybė, skelbia Augustinas, prilygsta žmogžudystei. Augustino teiginiai buvo didaktiniai bei apologetiniai. Paskelbdamas savižudybę viena iš nuodėmių, jis akino krikščioniškąją bendruomenę nesekti pagoniškaisiais graikų-romėnų kultūros pavyzdžiais. Augustinas besąlygiškai teigė gyvenimo savaiminį vertingumą, apeliavo į tikinčiųjų sąmoningumą, pasitekdamas visą savo retorinį meistriškumą ir sudėtingus argumentus.

Augustino draudimas buvo įtaigus. Jis tapo ne tik oficialiąja katalikų Bažnyčios doktrina, bet ir juridine pasaulietine praktika. Vargu ar paties Augustino laikysena ir skonis būtų leidęs pritarti šios praktikos padariniams. Vakarų Europoje, ypač Anglijoje, ilgą laiką gyvavo praktika išniekinti savižudžio kūną. 1601 metais Elžbietos teisininkas Fulbecke’as rašė apie savižudį, kurį arklys nutempė į bausmės ir gėdos vietą, kur jis antrąkart buvo pakartas ir niekas negalėjo nuimti kūno be teismo leidimo. Savižudis buvo traktuojamas kaip žemiausio rango nusikaltėlis.

Viešos egzekucijos vietos paprastai buvo kryžkelės, ties mirusiojo veidu palikdavo akmeni kad jo šmėkla negalėtų persekioti gyvųjų. Atrodo, jog savižudybės siaubas persekiojo Vakarų Europą ilgiau nei vampyrų ar raganų baimė. Paskutinį sykį savižudžio kūnas Anglijoje buvo išniekintas 1823 metais. 11

Savižudybė ir pareiga sau

Nenuostabu, kad britų filosofas Davidas Hume’as (1711-1776), 1757 metais parašęs esė Apie savižudybę, siekdamas paneigti savižudybės kaip nusikaltimo prielaidą, nedrįso to teksto publikuoti. Tik 1770 metais jis buvo išleistas Prancūzijoje, o po jo mirties -1777-aisiais Anglijoje.

Hume’as tvirtino, kad niekas niekada nepasitraukia iš gyvenimo tol, kol jis yra vertas gyventi. Visus stabdo natūrali mirties baimė. Tačiau Hume’as siekė įrodyti, kad tie, kurie nusprendžia pasitraukti, gali turėti tam svarių priežasčių ir siekė pagrįsti, kad savižudybė kartais gali derėti su mūsų pareiga sau. Argi amžius, liga bei nelaimės negali paversti gyvenimo nepakeliama našta? Hume’as prieštarauja Aristoteliui/teigusiam, kad savižudybė — tai žala ben-druomenei. Žmogus, kuris apsisprendžia pasitraukti iš visuomenės, sako Hume’as, jai nepakenkia. Jis tik nustoja jai daryti gera. Tačiau santykis tarp individo ir visuomenės visada esąs abipusis. Individas gauna iš visuomenės gėrybes ir turi jai atsilyginti tuo pačiu. Tačiau pasitraukęs iš visuomenės ir nebegaudamas iš jos gėrybių, jis praranda pareigą daryti jai gera. Ar aš esu įpareigotas atnešti menką naudą visuomenei darydamas didesnę žalą sau pačiam? – retoriškai klausia Hume’as. Jis nemano, kad individas privalo tęsti savo apgailėtiną egzistenciją vien dėl to, kad visuomenė gautų iš jo paviršutinišką naudą. Jis turi pareigų ir sau. Savižudybė – jo teisė.

Immanuelis Kantas (1724-1804) laikė save Hume’o pasekėju. Hume’o skepticizmas, Kanto žodžiais tariant, pažadino jį iš dogmatinio snaudulio. Tačiau ne etikoje ir ne savižudybės klausimu. Kaip tik atvirkščiai Kanto etikoje savižudybė – tai pareigos sau pažeidimas. Kantas taip lengvai neatleidžia individo nuo visuotinumo prievolės. Moralės dėsnis – interiorizuota visuotinybė. Jis galioja visiems. Kantas bendriausia forma formuluoja moralės dėsni kaip priesaką elgtis taip, kad individo elgesio maksima per jo valią galėtų tapti visuotiniu gamtos dėsniu. Ar ketinimas nusižudyti gali tapti visuotiniu gamtos dėsniu? Ar jis neprieštarautų pareigai sau? Jeigu tai galėtų tapti visuotiniu gamtos dėsniu – gamta sunaikintų pati save. Vadinasi, ketinimas nusižudyti prieštarauja pareigai sau ir išreiškia išskirtinį išimties troškimą. Tai savimeilė, nes individas bijo, kad gyvenimas ateityje jam suteiks daugiau vargų nei malonumų. Kantas moralės dėsnį formuluoja dar ir kitaip. Antra kategorinio imperatyvo formuluotė reikalauja elgtis taip, kad nei savo asmenyje, nei kieno nors kito asmenyje asmuo niekada kito žmogaus nepanaudotų vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą. Savižudybės pavyzdį Kantas pateikia kaip manipuliacijos savimi atvejį. Žudydamasis naudojuosi savimi kaip priemone, nes mano tikslas – ne aš pats, o noras išsivaduoti iš sunkios padėties. Ir savo paties asmenyje, sako Kantas, aš negaliu disponuoti asmeniu: jį luošinti, gadinti arba žudyti.

Kanto argumentai skirti tiems, kurie, nepaisant to, kiek jiems įkyrėjo gyvenimas, dar turi pakankamai proto, kad galėtų paklausti, ar atimti sau gyvybę neprieštarauja pareigai sau. Jis, skirtingai nei Spinoza, nemano, kad protas nepajėgus mąstyti savęs paties sunaikinimo. Kantiškasis argumentas perinterpretuoja krikščioniškąją etiką Naujųjų laikų racionalistinės etikos kontekste.

Savižudybės klausimo neapeina ir racionalistinės filosofijos klasikas Georgas Hėgelis. Sugebėjime nusižudyti Hėgelis įžvelgia ryškų žmogaus skirtumą nuo gyvūno. Tik žmogus gali atsisakyti visko, jis gali nusižudyti. Gyvūnas šito negalįs. Jis visuomet yra svetimoje jam apibrėžtyje, prie kurios jis tik pripranta. Žmogus turi savyje negatyvią valią, kuri tik griaudama jaučiasi egzistuojanti. 12 Hėgelis šią laisvę vadina tuštumos laisve, nes ji išreiškia bėgimą nuo kiekvieno turinio kaip apribojimo. Religijos srityje ši laisvė reiškiasi grynos indiškosios meditacijos fanatizmu, o politikoje – fanatišku griovimu. Tai neapibrėžta valia. Tačiau asmens pilnatvei būtinas pozityvusis laisvės turinys – kai Aš supranta save kaip baigtinybę, kaip kažką apibrėžta. Abu šie aspektai, sako Hėgelis, yra abstraktūs ir vienpusiški. Asmens pilnatvei būtinas trečias aspektas, kuris jausmo forma reiškiasi draugystėje ir meilėje. Čia nesame vienpusiškai savyje, o noriai apribojame save kito atžvilgiu, bet šiame apribojime pažįstame save kaip save pačius. Apibrėžtume, sako Hėgelis, žmogus neturi jaustis apibrėžiamas. Tik žiūrėdamas į kitą, jis pajunta save 13 .

Savižudybės fenomeną ir Kantas, ir Hėgelis svarsto tik kaip savo filosofijos prielaidų paradigminę eksplikaciją. Klasikiniai filosofai viena formule bandė išspręsti savižudybės klausimą. Atsakymai skiriasi tiek, kiek skiriasi pamatiniai jų filosofijos principai. Lygiai taip pat Arthuro Schopenhauerio filosofijoje savižudybės klausimas svarstomas valios kaip pirmi-nes metafizinės pasaulio esmės perspektyvoje.

Savižudybė kaip nenoras mirti

Savižudybė nėra vien negatyvus veiksmas, sako Arturas Schopenhaueris. Tai nėra vien staigus egzistencijos sustabdymas. Savižudybė ir kažką teigia -ji naikina kūną. Tai atgraso žmogų, nes jo kūnas yra jo valios gyventi išraiška. Jei nebūtų šios baimės, sako Schopenhaueris, galbūt visi nusižudytų.

Tačiau stiprus sielos skausmas padaro žmones abejingus kūnui. Pradėjus niekinti kūną, savižudybė atrodo lengva. Sapnuodami baisų sapną, jam pasiekus siaubingiausią tašką, staigiai atsibundame. Gyvenimas panašus į sapną. Baisiausiu momentu nutinka panašiai.

Savižudybė nėra nusikaltimas, kaip dėl kažkokio tik jiems vieniems žinomo tikslo teigia monoteistinių religijų dvasininkai. Schopenhaueris, skirtingai nuo Kanto, taip pat nemano, jog savižudybė pažeidžia pareigą sau. Jo žvilgsnis į potencialų savižudi nors ir kritiškas, bet daug jautresnis. Savižudybė, sako Schopenhaueris, yra tiesiog klaida. Tai visiškai bevaisis ir kvailas poelgis. 14 Neįmanoma, anot Schopenhauerio, nusikratyti gyvenimo esmėje glūdinčios kančios, nes ji tik keičia savo pavidalus, priklausomai nuo amžiaus ar aplinkybių. Ji iškyla kaip lytinis potraukis, aistringa meilė, pavydas, pavyduliavimas, garbėtroška, pinigų troškimas, liga ir t.t. Kančios negalima pašalinti, nes ji kyla ne iš išorės,o iš mūsų vidaus.

Kančia kyla iš valios. Kiekviena valia yra valia, nukreipta į kažką; ji turi savo objektą, tikslą. Tačiau ko gi nori ar prie ko veržiasi toji valia, kuri mums buvo parodyta kaip vidinė pasaulio esmė? – klausia Schopenhaueris. Valia neturi tikslo. Neturėdama tikslo, ji neturi ribų. Kadangi valia, sudaranti gyvenimo esmę, neturi nei tikslo, nei pabaigos, jos iš principo neįmanoma patenkinti ar realizuoti. Todėl kančia yra neišvengiamai nuolatinė gyvenimo esmės išraiška.

Ar gali savižudybė išgelbėti individą nuo kančios? Savižudybė neneigia valios, o atvirkščiai – ją teigia, sako Schopenhaueris. Jis mano, kad neigimo esmė esanti ta, jog žmogus ne tiek bjaurisi gyvenimo kančiomis, kiek neapkenčia jo malonumų. O savižudis, jo manymu, trokšta gyvenimo. 15 Jis tik nepatenkintas tomis sąlygomis, kokiomis jam tas gyvenimas duotas. Jis neatsisako valios gyventi, jis trokšta nevaržomos kūno egzistencijos. Tačiau, kai aplinkybės to neleidžia, jis linkęs sunaikinti save kaip pavienį reiškinį. Tačiau savižudis paneigia tik individą, o ne rūšį. Todėl savanoriškas pavienio reiškinio sunaikinimas nepaliečia paties daikto savaime. Neišnyksta valia ir nesikeičia kančia. Savižudybė lieka visiškai bevaisiu ir kvailu poelgiu. Be to, ji yra Majos kūrinys, kaip pati rėksmingiausia valios gyventi prieštaravimo pačiai sau išraiška. 16

Kančią malšinti Schopenhaueris siūlo kitais būdais: estetine kontempliacija, meile kaip užuojauta, askeze.

Kontempliuodami mes atsisakome įprasto daiktų stebėjimo būdo ir nustojame aiškintis daiktų tarpusavio santykius, kurių galutinis tikslas visada buvo jų santykis su mūsiške valia. Kontempliacija reikalauja atsisakyti klausimų kur, kada, kodėl ir kam ir susikoncentruoti ties klausimu kas. Taip mums pavyksta prarasti save atsiduodant objektui ir užmiršti savo individualumą, o sykiu ir valią. Tada tampama, Schopenhauerio žodžiais tariant, „šviesiu objekto veidrodžiu”.

Kitas kelias mažinti kančią – meilė kaip užuojauta. Kilniam žmogui nėra skirtumo tarp jo paties ir kito

kančios. Kito žmogaus kančia jam tampa sava. Jis galutinai peržengia principium individuationis. Todėl jis stengiasi tarp savo ir kitų kančios pasiekti pusiausvyrą, atsisako malonumų, prisiima nepriteklių, kad sušvelnintų kitų kančias.

— Širdis pasidaro plati; o egoizmas ją susiaurina. Egoizmas, anot Schopenhauerio, sutelkia mūsų dėmesį į individualųjį Aš ir todėl nuolatos bijome šiam individualumui gresiančio pavojaus. Suvokus, kad visa, kas gyva, irgi turi tą pačią esmę, kaip ir mūsų Aš, susilpnėja rūpestis savuoju aš, sumažėja baimė bei nerimas. Egoistas gyvena apsuptas svetimų ir priešiškų reiškinių, o geras žmogus, Schopenhauerio manymu, gyvena draugiškų reiškinių apsuptyje ir tai kelia jam linksmą nuotaiką.

Todėl meilė, teigia Schopenhaueris, kurios esmė yra prindpium individuationis permanymas, veda į išsilaisvinimą.

Valia gali ir nusisukti nuo gyvenimo. Toks žmogus pasiekia savanonško išsižadėjimo, rezignacijos, tikro atsipalaidavimo ir visiško bevališkumo būseną. Jį ir toliau gundo viltis, malonumų saldybė. Tačiau jis nebetiki jokia paguoda. Jis pereina nuo dorybės prie askezės. „Žmogui jau nebepakanka mylėti savo artimą kaip patį save ir daryti jam tiek pat, kiek sau. Jame atsiranda pasišlykštėjimas tąja esme, kurios išraiška yra jo paties pasireiškimas; jam kelia šleikštulį valia gyventi, branduolys ir esmė pasaulio, kurį jis pripažino esant apgailėtiną”. 17 Asketas su neišsenkama kantrybe ir nuolankumu pakelia negarbę ir kančią, nesididžiuodamas už bloga moka geru ir neleidžia, kad jame kada nors vėl įsižiebtų pykčio ar geidulio liepsna.

Tokio asketo, įveikusio kančią, idealu, Schopenhaueris baigia savo knygą Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Gyvenimas ir jo pavidalai prieš tokį žmogų plevena kaip trumpalaikiai reginiai, kaip lengvi pusiau prabudusio žmogaus sapnai, pro kuriuos jau šviečiasi tikrovė ir kurie jau nebegali apgauti. Mirtis irgi jau nebegali sukelti kartėlio, nes, pacituoja Schopenhaueris jam įdomią kažkokios ponios Gyuon mintį: „Mirtis jau nugalėjo mirtį”.

Savižudybė kaip sociologinis faktas

Ar galima surasti vieną abstrakčią formulę, kuri paaiškintų sudėtingą save naikinančių individų motyvų ir kančių pasaulį? Klasikinė filosofija bandė tai daryti, kalbėdama šiek tiek apie savižudį, šiek tiek -pati apie save.

Bet gal savižudybė – kur kas paprastesnių realių santykių ir faktorių padarinys? Pirmasis reikšmingas tokio sociologinio žvilgsnio į savižudybę bandymas priklauso prancūzų sociologui Emile’iui Durkheimui (1858-1917). Durkheimas analizavo savižudybių statistiką ir nustatė: kad ir kokie įvairūs ir nepakartojami būtų paskirų savižudžių motyvai, bet savižudybių skaičiaus, jų augimo ar mažėjimo bendros tendencijos kiekvienoje šalyje kartojasi ir kinta veikiamos socialinių veiksnių. Durkheimas suklasifikavo savižudybes – skyrė tris jų tipus: egoistinę, altruistinę ir anominę. Altruistinės savižudybės nėra atskirų individų apsisprendimas. Jos susiklosto kaip kultūros paradigma. Bendruomenė reikalauja pasiaukoti, individui belieka tik paklusti. Kai kuriose bendruomenėse buvo priimtinos senų žmonių, našlių ir mirusio žmogaus tarnų savižudybės. Nors budizmas smerkia savižudybę ir siūlo nirvaną kaip aukščiausią išsivadavimą iš būties, o brachmanizmas pats savaime neakina savižudybei, tačiau, pasak Durkheimo, atsisakius savo ego, Indijoje tarp kai kurių sektų paplito paprotys ieškoti mirties Gange ir kitose šventose upėse. Pratęsiant Durkheimą, galima pridurti, kad masinės sektų savižudybės šiuo metu būdingos ne vien Indijos žemyne. Paauglių teroristines savižudybes susisprogdinant Artimuosiuose Rytuose Durkheimas galbūt irgi įvardytų kaip altruistinės savižudybės pavyzdį.

Skirtingai nuo altruistinių, egoistinės savižudybės yra individo meilės sau išraiška. Tačiau šis individualumas, Durkheimo manymu, glaudžiai susijęs su socialiniais parametrais: religijos, šeimos ir politinės bendruomenės. Durkheimas aptarė savižudybių skaičiaus skirtumus katalikiškosiose ir protestantiškosiose šalyse. Pasak sociologo, katalikiškose šalyse -Italijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje – savižudybės labai nepopuliarios. O protestantiškoje Prūsijoje, Saksonijoje ir Danijoje – jų daugiausia. 18 Protestantizmas, toliau aiškina Durkheimas, tokio skirtumo galimybe suteikiąs daugiau erdvės tyrimo ir mąstymo laisvei. Jis kalbąs proto kalba ir nereikalaująs iš tikinčiojo aklai paklusti. Katalikas, sako Durkheimas, priima religiją jos nekritikuodamas. Jis nėra toks savo tikėjimo kūrėjas kaip protestantas. Tačiau protestantizmo atvertas individualistinis kūrybiškumas ir kritinis mąstymas kaip tik ir didina savižudžių skaičių. Katalikiškoje, instituciškai labiau integruotoje visuomenėje, mažėja ir savižudybių. Ypač nedaug jų tarp žydų, nes jų susitelkimas supriešinant save su visu likusiu pasauliu sukuria išskirtinai solidarią ir integruotą atmosferą. Durkheimas daro išvadą, kad svarbi savižudybių priežastis – socialinių saitų dezintegracija. Šeimyninis sutelktumas taip pat labai svarbus faktorius vertinant savižudybių galimybę. Durkheimo manymu, vieniši žmonės labiau linkę žudytis negu šeimose gyvenantys. Kraštutinis individualizmas – svarbiausias savižudybę skatinantis faktorius. Žmogų išsaugo susitapatinimas su tuo, kas i jį pranoksta – su religija, šeima, politine bendruomene.

Kaip turėtume vertinti didelį savižudybių skaičių Lietuvoje, jei remtumės Durkheimo hipoteze? Arba Lietuva tik deklaruoja esanti, bet iš tikrųjų nėra katalikiškas kraštas, arba Durkheimo hipotezė yra klaidinga.

Neturtas saugo nuo savižudybės, sako Durkheimas. Jei kraštas neturtingas, visi neturtingi vienodai. Individai labai gerai žino savo galimybių ribas ir jiems nekyla pagunda plėsti savo poreikius iki begalybės. Tačiau staigus ekonominis šalies suklestėjimas padidina savižudybių skaičių lygiai taip pat, kaip ir nuosmukis. Anominių savižudybių priežastis, Durkheimo žodžiais tariant, – „aistra begalybei”. Augantis turtas suteikiąs iliuziją, kad individas priklauso tik nuo savęs, ir skatina jį iki begalybės įtempti savo galias ir plėsti poreikius. Sutrinka pusiausvyra tarp individo ir visuomenės. Ekonominė konkurencija sukuria karštligiško nekantrumo atmosferą, kuri persmelkia visą bendruomenę. Gyvenimo perspektyvos perkeliamos į ateitį, užmirštant dabartį. Tačiau jei žlunga neįgyvendinti planai, daugiau nelieka kur kreipti savo žvilgsnį. Be to, sunku išvengti sekinančio nuovargio nuolatos siekiant to, ko nė neįmanoma pasiekti. Durkheimas nepamokslauja, bet primena, kad racionalus žmogus stengsis išvengti šios begalybės karštligės ir stengsis surasti pasitenkinimą tuo, ką jam pasisekė pasiekti. Svarbu sugebėti išsiugdyti savyje ribos ir saiko jausmą. Tai ir bus priešnuodis, padedantis atsilaikyti prieš neviltį, jei aplinkybės susiklostys nesėkmingai. 19

Savižudybė ir psichologinis skausmas

Ir filosofo, ir sociologo požiūris į savižudybę -abstraktus. Kas konkrečiai slypi už kiekvieno savižudybės atvejo? Kas dedasi savižudžio galvoje prieš priimant lemtingąjį sprendimą? I tai bando atsakyti psichologai. Iš įvairiausių perspektyvų. Psichoanalitinė mokykla remiasi Sigmundo Freudo veikalu: „Gedėjimas ir melancholija”, kuriame nusakomos pasąmoninės savižudybių priežastys. Savižudybės priežastis čia formuluojama kaip gedulas dėl mylimo žmogaus netekties. Kenčiantis asmuo narciziškai tapatina save su prarastu žmogum, patirdamas ambivalentiškus jausmus. Viena vertus, jį tebemyli, kita vertus, jaučia jam priešiškumą. Ir šį priešiškumą nukreipia prieš save, nubausdamas patį save taip tarsi baustų mylimąjį.

Psichoanalitinę mokyklą tęsė Karlas Menningeris, Henry A. Murray’us, Gregory Zilboorgas. Menningeris skyrė tris svarbiausius pasąmoninius motyvus, stumiančius į savižudybę: norą žudyti, norą būti nužudytam ir norą mirti. Kognityviojo biheviorizmo mokykla (Aaron T. Beck) savižudybę sieja su depresija ir jos pagrindiniu leitmotyvu – neviltim, nutapančia ateities panoramą vien juoda spalva. Potencialus savižudis blaiviai nevertina savęs ir realybės. Jis mato save tik kaip vienišą, nemylimą, netrokštamą. Jis kritikuoja, kaltina save ir bėga pats nuo savęs pasirinkdamas savižudybę. Socialinio išmokymo (Lesteris, Skinneris) psichologai savižudybėje daugiau akcentuoja auklėjimą. Ji gali būti vaikystėje įtvirtintos bausmės modelio padarinys. Toks savižudis iš savižudybės tikisi palengvėjimo ir atlygio už kaltę. Postūmį žudytis gali inspiruoti ir kiti. Savižudis nesocialus, jam nepavyko perimti klasikinių kultūros vertybių ir sveiko požiūrio į gyvenimą ir mirti. 20

Kad suprastume savižudybę, rašo amerikiečių psichologas Edwinas S. Shneidmanas knygoje Savižudiška sąmonė, nebūtina studijuoti smegenų struktūrą, socialinę statistiką ar psichikos ligas. Užteks, jei perprasime emocijas, kurias savižudžiai išreiškia paprasta kasdieniška kalba. Shneidmanas neinterpretuoja savižudybės nei kaip psichozės, nei kaip neurozės, nei kaip charakterio sutrikimo. Savižudybės link pastūmėja psichologinis skausmas, kylantis iš pamatinių žmogaus poreikių frustracijos. Shneidmanas pasirenka multidimensinę savižudybės interpretavimo strategiją. Remdamasis psichologo Henry’o A. Murray’aus išskirta pamatinių asmenybės poreikių struktūra, Shneidmanas skiria penkis pamatinius savižudiškos frustracijos tipus: nelaimingą meilę ir priklausomybės poreiki nerealizuojamą kontrolės ir asmenybės autonomijos troškimą, bandymą išvengti gėdos, susijusios su pažeistu savojo Aš įvaizdžiu, kančią, kylančią dėl pamatinių priklausomybės santykių praradimo (pavyzdžiui, praradus šeimą, artimuosius) 21 , negalėjimą realizuoti pyktį bei priešiškumą, kai asmenybė siekia dominuoti ir agresyviai prieštarauja kitiems. 22

Savižudybė, mano Shneidmanas, nėra atsitiktinis veiksmas. Ji visada turi tikslą. Jos priežastis – konkreti problema, išeities iš kurios būsimasis savižudis desperatiškai ieško. Jis trokšta ramybės. Neradęs kitos išeities, jis nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo, kad baigtųsi kančia. Priimti tokį sprendimą verčia apleistumo ir bejėgiškumo jausmas. Toks pat jausmas kartais priverčia bėgti iš namų, kartais – mesti darbą, išeiti armiją arba išsiskirti su sutuoktiniu. Savižudybės aktas nėra agresyvi, priešiška kitiems ar destruktyvi komunikacija. Veikiau atvirkščiai – būsimasis savižudis bando savais būdais įspėti kitus, kokiam sprendimui jis besirengiąs. Sustabdyti savižudį, sako Shneidmanas, galime visi, jei laiku išgirsime jo įspėjamąjį ženklą. Tiesiog derėtų paklausti taip, kaip klausiame susižeidusio žmogaus: „Kur tau skauda?” „Kuo galiu tau padėti?” Galima pradėti pokalbį klausimu, ar niekada anksčiau jam nėra nutikusi situacija, panaši į šią, ir kaip jis anksčiau ją sprendė? Ar nebūtų galima kartu paieškoti naujų sprendimų? Nėra sunku suprasti kitą, sako Shneidmanas. Kiekvieną iš mūsų apima savigriovos mintys. Ką darysime, kai negalėsime patenkinti pagrindimų poreikių? Shneidmanas siūlo kreiptis į profesionalus -psichologus, psichiatrus, socialinius darbuotojus. Jie padėjo tūkstančiams žmonių. Visada išlieka optimistinė tikėjimo terapiniu bendravimu viltis. 23

Savižudybė ir pavojingasis ego

Tačiau ar visada galima paaiškinti savigriovos troškimą redukcionistine schema? Ar neslypi žmoguje ir tokie motyvai, kurių neaprėpia joks paaiškinimas? Jie tiesiog yra. Kaip prislopintas metafizinis šauksmas. Kaip reakcija į pasaulio neaprėpiamumą. Friedricho Nietzsche’s Zaratustra apie tokius individus sakė: „Aš myliu tuos, kurie nežino, kaip Čia gyventi reikia: jie jaučias tarsi žlungantieji, o iš tikrųjų jie per tiltą eina”. 24

Pasak Karlo Jasperso, savižudybės motyvus ne visada galima paaiškinti kauzalinėmis priežastimis. Galima norėti išsižadėti gyvenimo ne tada, kai jis apgailėtinas, o būtent tada, kai triumfuoja. Tai gyvenimo naikinimas jį teigiant: gyvenimas turi būti tik visavertis, kitaip jo išvis atsisakoma.

Pats asmenybės kryptingumas gali koduoti nesugebėjimą ar nenorą gyventi saugiai. Hermannas Hesse romane Stepių vilkas tokią charakterio struktūrą įvardija savižudžių tipu. Visas romanas apie Harį Halerį – charakterio savižudį. Ne visi nusižudantys esą charakterio savižudžiai. Nusižudyti galima ir atsitiktinai – neturint tokio polinkio. Kita vertus, charakterio savižudžiai nebūtinai nusižudo. Jiems pakanka dvasios galios suvokti šio savo atsarginio išėjimo menkumą ir neteisėtumą. Jie iš paskutiniųjų kovoja su savižudybės pagunda, suprasdami, „kad iš esmės daug kilniau ir gražiau, kai tave nugali ir patiesia gyvenimas, o ne tavo paties ranka”. 25 Tačiau galima nuilsti gyventi pačiam su savim. Tokiam savižudžiui, sako Hesse, būdinga tai, kad jis savąjį aš junta tarsi ypač pavojingą, nepatikima ir nesaugų gamtos daigą. Jis jaučiasi paliktas pavojui, „tarsi stovėtų ant siaurutėlės uolos viršūnės, kur tereikia mažiausio išorinio stumtelėjimo arba menkiausio vilties silpnumo, kad nukristų į tuštumą”. 26 Paprasti pasaulio džiaugsmai jo nebejaudina. Jis praranda įprotį gyventi. Tiesiog nebemoka. Jis negali ilgai ištverti nei teatre, nei kine, vos įstengia paskaityti laikrašti retai perskaito šiuolaikinę knygą, jis nesupranta, kokio malonumo ir džiaugsmo žmonės ieško perpildytuose traukiniuose ir viešbučiuose, sausakimšose kavinėse skambant įkyriai muzikai, paskaitose smalsuoliams, dideliuose stadionuose. Jis jaučiasi pamišėlis, stepių vilkas – žvėris, pasiklydęs jam svetimame ir nesuprantamame pasaulyje. Hesse aprašo Harį Halerį kaip kančios genijų, išsiugdžiusi savyje genialų, baisų, beribį sugebėjimą kentėti. Hario pesimizmo pamatas – ne panieka pasauliui, o panieka sau. Savo paklydimui. Jis neišmoko būti patenkintas savim ir savo gyvenimu, jis nesugeba atsitolinti nuo kraštutinumų ir įsikurti saugioje ir sveikoje zonoje. Haris kovoja su savižudybės pagunda taip, kaip kleptomanas grumiasi su savo liga. Į galvą jam dingtelėjo išganinga mintis: „ne šiandien, o po kelerių metų”. Keturiasdešimt septintaisiais gyvenimo metais nusprendė, kad nusižudys, kai jam sukaks penkiasdešimt. Tai leisdavo jam pakelti skausmus ir netektis, kurie prisidėdavo prie jo gyvenimo tuštumo, prie jo vienišumo ir sulaukėjimo.

Šitai primena F. Nietzsche’s refleksiją: „Mintis apie savižudybę – didelė paguoda: su ja sėkmingai išgyvenama ne viena niūri naktis”. 27 Atidėta savižudybė išgelbėjo Harį. Magiškajame teatre už nenorą ir nemokėjimą gyventi jis buvo nubaustas. Jam buvo skirta amžinai gyventi ir išmokti juoktis. „Jūs turite išmokti klausytis prakeiktos gyvenimo radijo muzikos, turite gerbti už jos slypinčią dvasią, turite išmokti juoktis iš nereikalingų priemaišų joje. štai ir viskas, daugiau nieko iš jūsų nereikalaujama”, – užbaigė savo pamokymą Hariui Mozartas. Juokas – išganinga terapijos priemonė kančios genijams. Juokas reikalauja distancijos su savimi. Ir savuoju nesaugumu.

Milano Kunderos romano Nemirtingumas veikėja Lora, išgyvenusi nelaimingą meilę, nuolatos kalba artimiesiems apie ketinimą nusižudyti. Jos sesuo Anjė išdėstė Lorai visus proto ir jausmų argumentus, bylojančius jos ketinimų nenaudai, įtikinėjo ją savo meile, bet tai neturėjo jokio poveikio. Lora vis pradėdavo tą kalbą iš naujo. Ji pasakojo Anjei savo sumanymo scenarijų: ketinanti nusižudyti taip, kad mylimasis netikėtai ją surastų ir jau niekada nebegalėtų jos užmiršti. Kai pavargusi Anjė sutrikusi ieškojo žodžių, Lora netikėtai pasakė, kad jos mylimojo tėvas parlamente pasmerkė savižudybių plitimą. Štai kokį pokštą ji jam ketina iškrėsti! Seserys ėmė juoktis, „ir juokas greitai neteko pirminio nenatūralumo, greitai tapo tikru juoku, palengvėjimo klegesiu, seserų akis užplūdo ašaros, jos jautėsi mylinčios viena kitą ir tikėjo, kad Lora neatimsianti sau gyvybės”. 28 Juokas – išganinga neverbalinė komunikacija.

Savižudybė kaip vaizduotės eksperimentas

Tačiau Loros sugalvotas savižudybės scenarijus turėjo adresatą. Tuo poelgiu ji tikėjosi paveikti, padaryti įspūdį, pamokyti, nubausti. Tai ne kančios genijaus, ieškančio ramybės kaip absoliučios anestezijos, savižudybė. Taip mąsto teatrališkas estetas. Arba kerštaujantis moralistas, įsivaizduojantis savo savižudybę kaip eksperimentą. 29

Galbūt kai kas žudydamasis jaučiasi atliekąs eksperimentą, sako Schopenhaueris. Galbūt jis gamtai siekia užduoti klausimą: ką savo pasitraukimu pakeis jos egzistencijoje? Tai labai nevykęs eksperimentas, sako Schopenhaueris, nes panaikina pačią sąmonę, kuri šito atsakymo tikisi sulaukti. 30

Tačiau toks eksperimentas mintyse, įsivaizduojant savąją savižudybę, gali kaip tik nuo jos ir sustabdyti. Tokio moralisto savimonės motyvų ir minčių srautą rekonstruoja Albert’o Camus romano Krytis pagrindinis pasakotojas. Vieną dieną jis suprato, kad neturi nė vieno draugo, – tada, kai nusprendė nusižudyti, norėdamas juos nubausti. Tarsi tik savo mirtim būtų galima įrodyti kitiems, kad buvai teisus, nuoširdus ir tikrai kentėjai. Nusižudydamas priverstum kitus rimtai žiūrėti į tave. Pabandė įsivaizduoti paliktųjų veidus. Suprato, kad nėra ką bausti. „Kai kurie tikrai nustebtų, bet nė vienas nepasijustų nubaustas”. 31 Vyras miršta, norėdamas nubausti žmoną, o iš tikrųjų grąžina jai laisvę. O ir apskritai ar kas nors bus pajėgus suprasti tikruosius savižudžio motyvus? Niekas jų paprasčiausiai nesupras. Camus pasakotojas padaro išvadą, kad nėra jokios prasmės aukotis dėl tariamo vaizdinio apie save, kurį nori palikti po savo mirties. Savižudybė nėra sėkminga komunikacija. „Tu numirsi, o jie pasinaudos proga ir prigalvos idiotiškų arba vulgarių tavo poelgių motyvų”, – sako jis pats sau, o iš tikrųjų visiems tiems, kurie susipykę su pasauliu ir tikisi jį priblokšti, iš jo pasitraukdami. Net jeigu ir pavyktų, niekada negalėtum to pamatyti. Neįmanoma dalyvauti savo paties laidotuvėse. Ir tampa visiškai tas pats, kaip kiti į tave reaguoja.

Tokia pat sėkminga eksperimento mintyse baigtis ištinka ir Johno Fawleso romano Magas pagrindinį veikėją Erfę. Kasdienybė jam buvo nepakeliama. Jį guodė vien iliuzija, kad jis poetas. Tačiau poetas jis nebuvo. Vieną dieną jam paaiškėjusi ši tiesa apie save. Naktis po nakties Erfė mąstė, apie savižudybę. Bandymo nusižudyti scena – viena filosofiškiausių romano vietų. Klasikinė egzistencialistų minima „ribinė situacija”- aukščiausia išgyvenimo įtampa -apie patį save atveria tokią tiesą, kokios kasdienybės slinktis neleidžia įžvelgti. Kuo ilgiau Erfė laikė nutaikęs Šautuvo gaiduką į save, tuo labiau įsitikino, kad rengiasi padaryti ne moralų, bet grynai estetinį veiksmą: padaryti kažką, kas užbaigtų jo gyvenimą reikšmingai, sensacingai ir turiningai. Suprato, kad geidžia mirties, kurią prisimintų, o ne tikro savižudžio tikros mirties, kuri ištrina iš esamybės. „Sokratiškas sąžiningumas” priverčia Erfę perkratyti save iš naujo. Rezultatai nedžiuginantys: „Supratau, kad nuo šiol esu visam laikui niekingas. Buvau ir likau smarkiai prislėgtas, bet taip pat buvau ir visada būsiu gerokai dirbtinis, netikras, egzistencialistų terminais -neautentiškas. Žinojau, kad niekada nenusižudysiu, visada norėsiu toliau gyventi su savim, kad ir koks būčiau tuščiaviduris, kad ir koks ligotas”.

Erfė tarsi staiga subrendo. Sugebėjo priimti save toki koks jis yra. Kuriam laikui susitaikė su realybe.

Gyvenimas kaip iššūkis absurdui

Būtent tai ir turėjo galvoje Albert’as Camus, Sizifo mite teigdamas, kad „yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė” 32 . Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, reiškia, pasak jo, atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą. Camus domino ne savižudybė kaip socialinis reiškinys, o tos mintys apie savižudybę, kurios „bręsta tylomis širdyje, kaip reikšmingas meno kūrinys”. Ir pats žmogus gali nieko apie tai net nežinoti. Retai žudomasi viską gerai apsvarsčius. Retai žudomasi dėl kokios nors vienos priežasties. Susekti savižudybės priežastį paprastai net neįmanoma. Pagaliau tai net nesvarbu. “Nes tikroji savižudybės priežastis – pati egzistencijos įtampa. Camus nemano, kad savižudybė – tai sutrikusios psichikos, ar socialinių santykių padarinys. Savižudybės prielaidos glūdi pačiuose žmogaus būties pamatuose. Žmogaus lemtis – susidūrimas su absurdu. Šis jausmas kyla kaskart, kai bandome prisijaukinti pasaulį. Pasaulis neatsiveria. Tai tremties vieta, kurios negalima paaiškinti ir kuri neatlieka mūsų jausmų. Viskas čia skendi neapibrėžtume. Labai tiksliai šią betiksliškumo atmosferą aprašė Sigitas Parulskis eilėraštyje Skylės. Tai, ką Camus vadina absurdu, Parulskis – likimu kaip amžinąja kvailyste. Jis rašo:

Sukurti vaizdą: ledas, o ant ledoj katė pelytę vejasi, kojytės slysta/ ir budeliui, ir aukai/ ir pastangos, kurias jos deda/ likimui lygios, amžinai kvailystei/ išvengt kančios, laimėti malonumų/ prikrovus pilvą, sielą leist į laisvę/ staiga apstulbti nuo būties erdvumo/ žvaigždynai veltui žemėn sėklą laisto <...>/ sugriuvo vaizdas – ledas greit išskydo/prarijo auką budelis, o budelį gelmė/ar būna Dievo meilė be pavydo?/ nuo kūno sielą mirtimi išgydo/ nėra čia nieko. Laikas ir skylė. 33

Koks skirtumas, ar mes atsidursime pelės, ar katės vaidmenyje? Visus praris laikas ir skylė. Skylė -juodosios nebūties, laukiančios visų, metafora. Kodėl žmogus, klausia Camus, niekaip nesuspėja su laiku, vis sakydamas “rytoj”, „vėliau” ir perkeldamas savo gyvenimą į ateitį, pamiršdamas, jog siekiamybės galutinis taškas – vien mirtis? Nesuprantamas ne tik pasaulis, bet ir žmogus net pats sau iki galo niekada neatsiskleidžia. Jeigu nori eiti iki galo ir be iliuzijų suvokti tiesą apie save ir apie pasaulį, jis neišvengiamai susiduria su to pasaulio absurdiškumu. Galbūt jam tai atskleidžia kasdienybės monotoniškumas, gal staiga susvetimėjęs artimo žmogaus veidas. Tokia Camus pirminė konstatacija. Tačiau ši konstatacija nėra jo išvada. Tai tik pirminė prielaida. Tik absurdo žmogus iškelia sau gyvenimo ir mirties klausimą. Ir daugiau nebeplaukia pasroviui. Jis renkasi. Visa Camus filosofijos patetika – tai maištas prieš absurdą. Savižudybė reikštų kapituliaciją. Iššūkis – tai pasi rinktas gyvenimas. Net jeigu nieko šiame pasaulyje nėra aiškaus ir tikro, gal galima gyventi ir be šio aiškumo? Ar pats pasiryžimas nepasiduoti ir surasti prasmę beprasmybėje nėra didžiausias egzistencinis tikrumas, kurį teigia pats žmogus? Vilties ir ateities neturėjimas – tai aukščiausias galimas sąmoningumas. Jis sugrąžina prasmę. Sizifo prasmę. Beprasmiškai tempiančio akmenį į kalną ir žinančio, kad, vos pasieks viršūnę, akmuo ir vėl nuriedės atgal. Tylus Sizifo džiaugsmas – pats jo akmuo. Ir šis pasaulis, likęs be valdovo, jam nebeatrodo nei bergždžias, nei beprasmis. “Kiekviena šio akmens kruopelytė, kiekvienas mineralo žybtelėjimas šitam nakties apgaubtame kalne jau pats savaime ištisas pasaulis.” 34

Kai pats klausimas apie prasmę tampa nebesvarbus, prasmė staiga atsiveria. Ir Sizifas nusiramina. Panašiai kaip lyrinis-filosofinis herojus Aido Marčėno eilėraštyje Kas žino, skirtame Parulskiui. Marčėnas rašo: Jokios prasmės gyvenimas neturi/ o jei ir turi – kas ja žino, kas? Pats klausimas – juoda dėžė. Ar verta vargintis ieškant į jį atsakymo? Galima eiti dar toliau ir kvestionuoti tokio klausimo kėlimą apskritai. Tą darė zenbudistai. Zenbudizmo mokiniai, norėdami suprasti mokymą ir paklausę konceptualinių dalykų: „kokia gyvenimo prasmė?”, „koks pagrindinis Budos mokymo principas?”, „ar verta gyventi?” nesulaukdavo atsakymo. Sulaukdavo kartais tylos, o kartais – kirčio lazda. Kad prašviesėtų. Atsikratytų verbalinio įkyrumo. Poetui mąstytojui klausimo neatsakomumas nesukelia nei liūdesio, nei beprasmybės jausmo. Susidūrus su nepraeinama siena, galima kankintis beviltiškai daužant ją galva, bet galima paprasčiausiai į ją atsiremti ir toliau sau jaukiai medituoti. Ramiai tenkintis tuo, kas duota. Pastebint prasmės prisodrinta kiekvieną gyvenimo akimirką: Tik buteliu ropoja riebios musės /bylodamos – čia esam, čia nebūsim,/ ir taip ramu, ir tai galbūt prasmė. 35

Nuorodos ir pastabos

1 Tokią Spinozos prielaidą patvirtintų šiuolaikiniai bioche-

miniai savižudžių smegenų sudėties tyrimai, liudijantys cheminės medžiagos serotonino stoką. Žr. M. L. Korn, S.-L. Brown, A. Apater, H.M. Praag, Serotonin and Suicide: A Functional/Dimensional Viewpoint. – Current Concepts of Suicide. Ed. D. Lester, Philadelphia: The Charles Press, 1990, p. 57-70.

2 Iki šiol tebesitęsia diskusija, ar savižudybė gali būti normalios, ar tik liguistos psichikos padarinys. Psichiatrai savižudybę paprastai traktuoja kaip psichikos ligą. Psichiatras G. Zilboorgas (1891-1959) teigė, kad nusižudyti gali ir normalios psichikos žmonės. Pristatydami jo straipsnius, šiuolaikiniai redaktoriai šį jo požiūrį vertina kaip klaidą. Žr. Essential Papers on Suicide. Ed. J.T. Malts-berger, M.J. Goldblatt, New York and London: New York University Press, 1996, p. 37. Žr. taip pat toje pačioje knygoje straipsnį; Some Clinical Considerations in the Prevention of Suicide Based on a Study of One Hundred and Thirty-Four Succesful Suicides, p. 142-159. Ištyrę tam tikrą kiekį savižudybių, straipsnio autoriai nurodo, kad 98% asmenų buvo klinikiniai ligoniai, 94% jų – psichikos ligoniai (net ne neurotikai), 68% jų sirgo maniakine psichoze ir alkoholizmu. Šio straipsnio autorė nuo šių tyrimų atsiriboja. Abejoja labai aiškia takoskyra tarp normos ir ligos. Remiasi prielaida, kad absoliučią vertybę turi ir keli procentai, net ir vieno vienintelio žmogaus gyvybė ir todėl racionalus diskursas apie gyvybės prasmę su reflektyviais asmenimis yra prasmingas.

3 W. James, Is Life Worth Living?, – The Will to Believe and

Other Essays in Popular Philosophy, New York: Dover Publications, Inc., 1956, p. 38.

4 E. Durkheim (rus), Camoubiistvo, Maskva, 1994, c. 322.

5 Aristotelis. Nikomacho etika, Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis, 1996, p. 167-168.

6 Seneka, Laiškai Lucilijui, Vilnius: Mintis, 1986, p. 181.

7 Seneka. Laiškai Lucilijui, kn. Filosofinės etikos chrestoma-

tija, Sud. J. Baranovą, Vilnius: Alma littera, 1999, p. 145.

8 Žr. A. Alvarez, The Savage God. A Study of Suicide, New York and London: W. W. Morton and Company, 1971, p. 76-84.

9 Mt 27 (3-5).

10 Žr. Augustine, The Confessions. The City of God. On Christian Doctrine, London, 1955, p. 28-29.

11 Žr.: A. Alvarez, min. veik., p. 63-92.

12 G.W.F Hegel, Teisės filosofijos apmatai, Vilnius: Mintis, 2000, p. 58.

13 Ten pat, p. 63.

14 Psichoanalitikas Karlas A. Menningeris klydo, priskirdamas Schopenhauer; prie tų poetų ir filosofų, kurių pesimizmas leido jiems laikyti mirtį trokštamu dalyku. Tačiau neturėdamas dviejų kitų psichoanalitikų įžvelgtų savižudybės motyvų – noro žudyti ir noro būti nužudytiems, -Schopenhaueris negalėjęs, Menningerio manymu, nepripažinti būtinybės toliau gyventi. Žr. K. Menninger, Psycho-analytic Aspects of Suicide, Essential Papers of Suicide. Ed. J.T. Maltsberger, M.J. Goldblatt, New York and London: New York University Press, 1996, p. 33.

15 Ši Schopenhauerio įžvalga artima psichoanalitinei savižudybės kaip išsigelbėjimo fantazijos interpretacijai. Savižudybė visada ambivalentiška. K. Menningeris akcentuoja paradoksalų faktą, kad ketinančio nusižudyti asmens

kalba ir elgesys išreiškia didžiulį nenorą mirti. Siųsdamas įspėjimą kitiems apie savo ketinimus, savižudis tarsi klausia: „Ar tu išgelbėsi mane nuo mirties ir tuo parodysi savo meilę, ar tu paliksi mane mirti ir tuo parodysi savo pasibjaurėjimą?” Žr.: V.W. Jensen, Th. A. Petty, The Fantasy of Being Rescued in Suicide, Essential Papers of Suicide. Ed* J.T. Maltsberger, MJ. Goldblatt, New York and London: New York University Press, 1996, p. 131-141.

16 A. Schopenhauer, Pasaulis kaip valia ir vaizdinys, Vilnius: Pradai, 1995, p. 548.

17 Ten pat, p. 523.

18 E. Durkheim (ru) ten pat, c. 127.

19 Apie Durkheimo tyrimų įtaką šiuolaikinei sociologijai žr.: S. Taylor, Durkheim and Sociology, Current Concepts of Suicide. Ed. D. Lester. – Philadelphia: The Charles Press, 1990, p. 225-239; U. Bille-Brahe, Sociology and Suicidical Behav-ior, Suicide and Atempted Suicide. Ed. K. Havvton, K.von Heeringen, Chichester, New York, etc.: John VViley and Sons, 2000, p. 193-207; Ch. Cantor. Suicide in the Western World, ten pat, p. 9-28; A. T. A. Cheng, Ch.Sh. Lee, Suicide in Asia and the Far East, ten pat, p. 29-48.

20 Žr. A.A. Leenaars, Psychological Perspectives on Suicide, Current Concepts of Suicide. Ed. D. Lester, Philadelphia: The Charles Press, 1990, p. 159-167.

21 Tokį savižudybės motyvą galima įžvelgti ir A. Alvarezo aprašytame bandyme nusižudyti, žr. A. Alvarez, The Savage God, A Study of Suicide, New York and London: W.W. Norton and Company, 1971, p. 291-307.

22 Žr.: E. S. Shneidman, The Sūicidal Mind, New York, Oxford: Oxford University Press, 1996, p. 25.

23 Detaliau apie pagrindinius savižudybės prevencijos principus, žr.: D. Lester. What Everyone Should Know, Making Sense of Suicide. An In-Depth Look ar Why People Kili Themselves, Philadelphia: The Charles Press, 1997, p. 167-177; D. Lester, The Prevention of Suicide: Public Health Approaches, Current Concepts of Suicide. Ed. D. Lester, Philadelphia: The Charles Press, 1990, p. 182-193. E. S. Shneidman. The Sūicidal Mind, New York, Oxford: Cbcford University Press, 1996, p. 139-156. Žr. A.A. Leenaars, Psychological Perspectives on Suicide,

Current Concepts of Suicide. Ed. D. Lester, Philadelphia: The Charles Press, 1990.

24 F. Nyčė, štai taip Zaratustra kalbėjo, Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis, 1991, p. 26.

25 H. Hesė, Stepių vilkas, Vilnius: Vaga, 1979, p. 56.

26 Ten pat, p. 54-55.

27 Nyčė F. Anapus gėrio ir blogio, in Filosofinės etikos chrestomatija. Sud. J. Baranovą, Vilnius: Alma littera, 1999, p. 151.

28 Žr. M. Kundera, Nemirtingumas, Vilnius: Tyto alba, 1997, p. 156-158.

29 Psichoanalizė savižudybėje įžvelgia keršto ir agresijos elementus. Savižudis gali jausti pasitenkinimą norėdamas kitus nubausti. Jis gali įsivaizduoti savo mirtį kaip spektakli į kurį kažkokiu nesuprantamu būdu jis pats birf įleistas ir galės, būdamas nematomas, gėrėtis neviltimi tų, kurie apraudos jo mirusį kūną. Žr.: The Devices of Suicide: Revenge, Riddance and Rebirth, Essential Papers of Suicide. Ed. J.T. Maltsberger, M.J. Goldblatt, New York and London: New York University Press, 1996, p. 399-400. Zilboorgas nurodo, kad savižudžio motyvas gali būti ne vien depresija, bet ir sadistiški, šalti, sarkastiški veiksmai. Menningeris rašė, kad sunaikindamas save savižudis gali jausti pasitenkinimą keršydamas ir naikindamas tai, kas brangu kitiems (ypač tėvams). Moterų, kerštaujančių vyrams už skriaudas, savižudybės fenomeną Papua Naujojoje Gvinėjoje tyrė D.A Countsas. Žr. Abused VVomen and Revenge Suicide, Current Concepts of Suicide. Ed. D. Lester, Philadelphia: The Charles Press, 1990, p. 95-106.

30 A. Schopenhauer, On Suicide, in Studies in Pessimism, London: George Allen and Company, 1913, p. 48-50.

31 A. Kamiu, Svetimas. Krytis, Vilnius: Vaga, 1991, p. 128.

32 A. Camus, Sizifo mitas, in Rinktiniai esė, Vilnius: baltos lankos, 1993, p. 123.

33 S. Parulskis, Skylės, in Filosofinės etikos chrestomatija XI-XII kl., Sud. J. Baranovą, Vilnius: Alma littera, 1999, p. 114.

34 A. Camus, min. veik., p. 233.

35 A. Marčėnas, Kas ją žino. S.P., kn. A. Marčėnas, Dėvėti eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001, p. 142.