Kas liūdi pavasarį?

Pavasarį linksma ne visiems. Kai kam pavasarį gyventi labai sunku. Kodėl?

Pažiūrėkime į pavasarį psichiatro akimis. Tai – metas, kai klientų padaugėja. Pirmas toks padaugėjimas būna rudenį – spalio ir lapkričio mėn., antras – kovo pabaigoje ir balandžio mėn. Žmonės, kaip susitarę, ima šiuo metu labiau nerimauti, depresuoti, aiškintis santykius ir jausti, kad „kažkas ne taip“.

Dėl rudens depresijos lyg ir aiškiau: tuo metu mūsų geografinėje platumoje ima trūkti saulės šviesos. O mes, homines sapientes, istoriškai esame kilę iš šiltų ir saulėtų kraštų: vieni sako, kad iš Afrikos, kiti – iš Kaspijos stepių, treti – iš Tibeto. Viskas vyko palyginti neseniai – prieš kokį šimtą tūkstančių metų. Todėl mūsų smegenys dar nepasiruošusios periodiškam saulės stygiui ir persijungia į apsauginį režimą.

Na, o kaip pavasarį? Juk pavasaris – kaip tik toks metas, kai saulės šviesos padaugėja. Augalai ima žydėti. Daug kam net strazdanų atsiranda. Na, jiems gal dėl išvaizdos nemalonu. Kitiems – alergija nuo žydinčių augalų. O ko depresuoti tiems, kurie neturi strazdanų ar slogos?

Pavasarinė depresija dažnokai skiriasi nuo rudeninės. Rudenį žmonės melancholiškesni, pasyvesni. O pavasarį – nerimastingesni ir dirglesni. Ir tuomet, ir dabar justi šioks toks prislėgtumas (depresijos komponentas), tačiau pavasarį depresija dažniau turi nerimastingumo atspalvį. O kur nerimas, ten pagal seną psichoanalitinę tradiciją reikia ieškoti potraukių. Nerimas Froidui visuomet reikšdavo, kad į sąmonę bando patekti tam tikri potraukiai. Žmogus jų ir toliau nesuvokia, nes išstumia iš sąmonės. Kodėl? Todėl, kad potraukis gresia jo gerai nuomonei apie save. Jeigu žmogus nebūtų neurotiškas, t. y. būtų visiškai sveikas, vietoj nerimo jis jaustų kokį nors gaivališką ir visai neracionalų potraukį. O kadangi dauguma žmonių, psichoanalitiko akimis, yra neurotiški, sustiprėjus potraukiams sustiprėja ir nerimas.

Koks potraukis sustiprėja pavasarį? Ilgai spėlioti nereikia. Visi žino, kad pavasaris – meilės metas. Vadinasi, paaiškinimas toks: pavasarį sustiprėja lytinis instinktas, o su juo ir nerimas.

Kitas potraukis siejamas su agresyvumu. Agresija nebūtinai reiškia – „aš ant tavęs pykstu“. Tai tiesiog potencialus pasiruošimas ką nors aktyviai keisti ir apskritai veikti. Meilė – pasyvesnis žmogaus santykių aspektas. Agresija – aktyvi, veržli ir keičianti. Todėl agresija nėra blogai – be jos negimtų nė vienas vaikas, nes meilė taptų pasyvi, laukianti, „kastruota“.

Tačiau kai kuriems žmonėms agresija neišvengiamai susijusi su kaltės jausmu. Tai būdingiausia moterims, kurios nuo mažens buvo auklėjamos mylėti pasyviai ir būti neaktyvios.

Lot. depressio („prislėgtumas, slopinimas“) galima išversti kaip „spaudimą atgal“. Suprask, kažkas iš tavęs veržiasi, o tu bandai suspausti ir neišleisti. Kodėl šis mechanizmas įsijungia? Todėl, kad jis mažina nerimą. Žinoma, ne visiškai, ir dažnai net visai neveiksmingai. Depresija veikia priešingai nei potraukis, todėl mažina nerimą. Žmogaus organizme yra panašių, tačiau nelabai veiksmingų savisaugos priemonių. Tarkime, sloga ir čiaudulys – bandymas su gleivėmis pašalinti mikrobus ir virusus. Depresija – bandymas pašalinti nemalonų nerimą, jei atrodo, kad mes jo nepakelsime. Taigi visa pavasarinės depresijos formulė būtų tokia:
sustiprėjo seksualinis ir agresyvus potraukis ? padidėjo kaltės jausmas ir nerimas ? sustiprėjo apsauga nuo nerimo ? pavasarinė depresija.

Taip, šiam aiškinimui galima rasti kontrargumentų. Pavyzdžiui, kodėl kiti žmonės pavasarį nejaučia didesnio nerimas? Kodėl sustiprėjęs potraukis turi būtinai padidinti nerimą? Ar negali būti taip, kad pavasarį žmogus neišstumia iš sąmonės savo potraukių, bet vis tiek depresuoja?

Žinoma, būna. Išdėstytas psichoanalitinis aiškinimas šiuo metu laikomas kiek senstelėjusiu. Tačiau ne viskas, kas sena, yra neteisinga. Tik kai kurie psichoanalitikai pasakytų štai ką: depresija nebūtinai susijusi su gynyba nuo potraukių. Depresija gali būti susijusi su sėkmingu ar nesėkmingu prisirišimu prie žmonių. Tai tarsi psichologinė būsena, reiškianti „man nepatinka mano ryšys su vienu ar kitu emociškai svarbiu žmogumi, jis nerealus, slysta iš rankų, žmogus prarandamas. Aš norėčiau jį stipriai suspausti, sulaikyti, bet jis tolsta, ir aš pradedu spausti, kabintis ir tam tikra prasme griauti patį save“.

Praradimų mechanizmas

Manoma, kad meilės metas – pavasaris – yra atradimų metas. Meilės santykiai turi kitą pusę – praradimus. Tiesa sakant, viskas aritmetiškai paprasta: jei šiuo metu pilietė A užkariavo piliečio B širdį, tai piliečio B širdyje nebeliko vietos pilietei C, seniai dėjusiai į jį viltis. Kiekviena mano meilės pergalė reiškia kitų pralaimėjimą. Todėl kiek atradimų, tiek ir praradimų. O ką žmonės daro praradę?

Praradimų mechanizmas panašus į nagų graužimą. Jei būtumėme žvėrys ar maži vaikai, tai norėdami ką nors sunaikinti ar sugraužti, paleistumėme į darbą dantis (tarkime, neseniai aš suleidau dantis į obuolį). Tačiau jei tai, ką norime sugraužti, išslysta, nesileidžia ir apskritai yra nevalgoma? Tarkime, jei tai mylimas žmogus? Tuomet mes perkeliame šį impulsą kad ir į savo nagą – jis kaip tik atrodo nelabai lygus, tiesa? Žinoma, žmonės vieni kitų dantimis negraužia – mes juk ne kanibalai. Tačiau archajinė mūsų psichikos dalis paveldėta iš gyvūnų. O gyvūnai dažnai aiškinasi santykius dantimis.

Natūralu, kad mes turime šį veiksmą atsargoje kaip istorinį palikimą. Psichoanalizėje jis vadinamas „oralinės agresijos vystymosi stadija“. Tik sugrįžti į ją, t. y. paleisti į darbą dantis, mes leidžiame sau valgydami maistą ar grauždami nagus. Tiesą sakant, ekstremaliomis aplinkybėmis žmogus regresuoja ir suleidžia dantis į žmogų, o vaikai, tarsi atkartojantys ankstyvąsias mūsų evoliucijos stadijas, kandžiojasi dažnokai. Sukultūrintas šis „oralinis agresyvumas“ gali virsti polinkiu keiktis ir plūstis (t. y. verbaline agresija). O kai mes nenorime nei kandžiotis, nei keiktis, nei plūstis, tai nukreipiame šiuos impulsus į save! Maža to, agresiją, net nevirtusią veiksmu, dažniausiai lydi kaltės jausmas. Kyla depresija, kurią lydi mintys: „Kaip aš savęs nemėgstu“.

Taigi naujoji pavasarinės depresijos formulė tokia:

Kažkas švenčia meilės pergalę ? aš kažką prarandu ? kyla agresyvus impulsas sulaikyti ar net sunaikinti („kad ji netektų niekam!“) ? mes patys keliame įsivaizduojamą pavojų meilės objektui ? agresyvus impulsas nukreipiamas į save ? savigrauža, nepaaiškinamas kaltės jausmas.

Kokį žmogų „sugraužti“?

Žinoma, psichoanalitiniai aiškinimai daugiau optimizmo nesuteikia. Tačiau praktiškai jie gali būti naudingi. Ne kartą pastebėta, kad pavasarinę depresiją mažina sportas, netgi agresyvus. Geštalto terapijos kūrėjas Fricas Perlsas, išgirdęs, kad žmogus graužiasi, sakydavo: „O dabar pasakyk, kokį žmogų iš tikrųjų norėtum sugraužti?“ O jei kas nors sakydavo: „Aš nekenčiu savęs, o kitus myliu,“ – jis paprašydavo pasakyti atvirkščiai: „Aš save myliu, o kai ko nekenčiu“. Beje, jam visiškai pritaria šiuolaikiniai budistai. Jie nelabai tiki, kad žmogus gali nekęsti savęs. Kitą žmogų – taip. Tam ir meditacijos sukurtos, kad išmoktumei užjausti kitus. Bet kad galima nekęsti savęs, Dalai Lama ir jo sekėjai netiki.

Kadangi kalbama ne apie budistus, o apie paprastų žmonių santykius, tai naudinga išsiaiškinti santykius. Tik nereikia manyti, jos šis išsiaiškinimas reiškia dar didesnę meilę. Pasižiūrėję į depresijos formulę galime numanyti, ką sukels dirbtinis meilės stiprinimas – agresija susidūrusi su didele meile gali sustiprinti savigraužą ir padidinti depresiją.

Todėl išeitis – išsiaiškinti su savo meilės subjektu (jei yra galimybė), su psichoterapeutu (jei leidžia kišenė) ir būtinai su savimi (ką gi aš iš tiesų jaučiu?). Išsiaiškinti nereiškia vaikščioti ištinusia nuo minčių galva ir svarstyti, kas man darosi. Ne, geriau tiesiog išeiti kur nors į gamtą ir tyliai (be žodžių) įsiklausyti į save, kaip įsiklausoma į upelio čiurlenimą, medžių ošimą, pirmųjų paukščių čiulbėjimą. Tuomet supranti, kad esi gamtos dalis. Viskas, kas vyksta gamtoje, būdinga ir tau. O kad gamtoje kinta metų laikai, ir pavasarį orai dažnai keičiasi, žino visi.