Žaidimo istorija
Apie žaidimo įstoriją sklinda daug legendų, viena iš jų yra visiems labai gerai žinoma – apie radžą.
Kartą pas galingą indų valdovą atėjo išminčius ir pasakė, kad šis be savo liaudies nebūtų galėjęs pasiekti nė vienos pergalės. Pareikalavus įrodyti šiuos žodžius, išminčius pristatė šachmatų žaidimą, kuris labai patiko radžai ir paklausė, kokio jis atlygio norėtų. Išminčius pasirodė labai kuklus ir paprašė nedidelio kiekio grūdų. Grūdų kiekį reikėjo apskaičiuoti: į pirmą šachmatų lentos laukelį reikėjo padėti 1 grūdą, į antrą 2, į trečią 2 x 2 = 4, į ketvirtą 4 x 2 = 8, į penktą – 8 x 2 = 16 ir taip iki 64 langelio. Suskaičiavus, kiek gi grūdų reikės iš viso, pasirodė, kad paskutiniame langelyje turi būti padėti 9 223 372 036 854 775 808 grūdus, o iš viso grūdų skaičius siekė 18 446 744 073 709 551 615. Laikant, kad 1 cm3 telpa 15 grūdų, toks kiekis užims 12 000 000 000 000 m3. Norint gauti tiek grūdų, reikėtų visą Žemės paviršių 8 kartus apsėti javais. Jei sandėlio, kuriame norėtume sutalpinti visus grūdus, aukštis būtų 4 m, o plotis – 10 m, tai sandėlio ilgis būtų 300 000 000 km, t.y. du kartus daugiau, nei nuo Žemės iki Saulės.
Visi šie skaičiavimai parodo, kiek gali būti netikėtumų šachmatų lentoje.
Atmetus visas legendas, o remiantis tik moksliais faktais ir archeologiniais tyrinėjimais, manoma, kad šachmatai atsirado iš indų žaidimo čaturangos, maždaug prieš 1400 metų ir plito į vakarus iki Europos ir į rytus iki Korėjos, atsirandant įvairiems žaidimo variantams.
Čaturanga
Čaturanga – šitaip senovės Indijoje buvo vadinamas šachmatų pirmtakas. Šis žaidimas vaizdavo tuometinę Indijos armiją: pėstininkai, kavalerija, drambliai, kovinės vežėčios. Šiame žaidime figūrų ėjimus lemdavo metamas žaidimo kauliukas.
Čaturangoje dramblys iš pradžių eidavo tiesiai, pakeliui viską griaudamas – tai dabartinio bokšto pirmtakas. Vėliau bokšto funkcijas įgavo kovinės vežėčios. Tada dramblys pradėjo vaikščioti įstrižai peršokdamas per vieną langelį. Tuo tarpu pėstininkai iš lėto žygiuodavo į priekį po vieną langelį.
Apie Čaturangą mokslininkai nieko tiksliai nežino, nes neišliko nei taisyklių, nei žaistų partijų užrašų – iš turimų duomenų galima susidaryti tik bendrą žaidimo vaizdą.
Šatrandžas
Tai tobulesnė Čaturangos forma. Čia figūrų ėjimus lėmė nebe metamas kauliukas, o žaidėjų logika.
IX amžiuje šis žaidimas buvo labai smarkiai nagrinėjamas teoretiškai. Čia visiškai tokie patys ėjimai buvo tik dabartinio bokšto, žirgo ir karaliaus. Rokiruotės nebuvo. Pėstininkai judėdavo tik į gretimą langelį. Pasiekęs tolimiausią gulstinę šis galėdavo virsti tik valdove. Valdovės ėjimai tais laikais buvo smarkiai apriboti – ji galėdavo judėti tik įstrižainėmis, ir tik į gretimą langelį. Rikis vaikščiodavo tik įstrižainėmis ir tik į trečią langelį (peršokdavo).
Pergale buvo laikoma ne tik matas, bet ir patas, laimima būdavo ir nukirtus visas priešininko figūras.
Šachmatai Europoje
Į Europą šachmatai atkeliavo tik IX amžiuje.
Nuo XIII amžiaus žaidimas buvo tobulinamas, atsirado keletas naujovių – pėstininkui leista eiti per 2 langelius iš pradinės padėties, karalius vieną kartą per visą partiją galėdavo šokti į trečią bet kurį nuo jo esantį langelį, pvz., iš e1 – į c1, c2, c3, d3, e3, f3, g3, g2 ir g1.
Šiuolaikiniai šachmatai tapo XVI amžiaus viduryje, įvedus rokiruotę.
