Penktadienį 16.32 šeši vandens slidininkai(Agnė, Vaiva, Gintaras, Liova, Jonas ir aš) leidosi į neapsakomą avantiūrą – pasislidinėjimą per lietų. Deja, mūsų vadas nespėjo į traukinį(tiesą pasakius, aš ir pati vos nepavėlavau:), todėl žygį pradėti teko mums vieniems.

Išlipę Pailgio stotelėje, pasukome prie Žeimenos upės, ketinome surasti tiltuką, užkurti laužą ir laukti vado. Bet netrukus paaiškėjo, jog nelabai kas iš mūsų žino, kaip rasti tą tiltuką. Kur eiti: į kairę ar į dešinę? Pasikliovę Jono nuojauta, pasukome į kairę. Žygiavome nešdamiesi savo vandens slides, gėrėdamiesi lietaus kaukšėjimu į jas, kol priėjome sodybą. Ilgai nesusimąstę, nusprendėme patrumpinti kelią prie upės tiesiai per ją. Bet sargybiniams šuniukams tai, matyt, nelabai patiko ir jie kaip įmanydami garsiau ėmė siųsti aliarmo ženklus savo šeimininkui. Gerai, kad spėjome pasprukti, nes piktas šeimininkas išėjo į lauką daryti tvarkos rimtai apsiginklavęs.

Priėję prie upės, nustatėme, kad nuo tiltelio tolstame, vadinas, reiktų grįžt, bet niekas neturėjo noro akis į akį susidurt su apsiginklavusiu ir akivaizdžiai priešiškai nusiteikusiu žmogėnu, todėl padarėme nemažą lanką, bet galų gale radome savo tiltelį ir perėję jį, įkūrėme laužą. Per tuos klaidžiojimus vado teko laukti ne taip jau ilgai, o ir tą laiką mes efektyviai išnaudojome, pvz. taip išvaškavome slides, kad jos ėmė slysti ne tik į priekį, atgal, bet ir į šonus:)

Gintaras atvyko apie pusę devynių ir gavo šiek tiek baudos taškų, bet jis sugebėjo juos atpirkti labai skania savo gamybos arbata:)Dar kiek pasėdėjom, pasišildėm prie laužo, laukdami minusinės temperatūros, kurios taip ir nesulaukėm, bet tai nesumažino mūsų ryžto ir mes savo išvaškuotomis slidėmis patraukėm ieškoti legendinio Žalčių pusiasalio.

Patikėkit, taip slidu dar niekad nebuvo:))) O kiek zuikių miške matėm:))) Ir net nemažai prisigrybaut sugebėjom:))) Įspūdžiai tikrai nerealūs:)) Naktis, miškas, sniegas, kelią pastojančios nuvirtusių medžių kliūtys, klydinėjimas tamsoje, o ką jau bekalbėti apie kėlimąsi į kitą ežero pusę per ledą, kuris mums, merginoms, per didelio pasitikėjimo nekėlė;))) Bet įveikėm baimę ir dabar turim kuo pasigirt:)))

Po tokių nuotykių, kažkur apie 5val. ryto pagaliau pasiekėme žygio tikslą. Graži vieta, bet, deja, per daug sukultūrinta. Dėl to teko sukaupti paskutines jėgas ir nusigauti į mažiau civilizacijos paliestą kampelį prie Asvejos ežero.

Rodos, jau visai buvome praradę jėgas, bet šiltas laužas, skani arbata, nereali nuostabios kulinarės Agnės košė ir dar nerealesnė kompanija įkvėpė antrąjį kvėpavimą. Nors ir pasiklojome celofaninį bomžų migį, bet juo pasinaudojo tik Jonas, o mes, kaip “normalūs” žmonės, visą naktį praleidome prie laužo. Ir iš kur tiek energijos pasisėmėm?:) Net nepastebėjome kaip praslinko naktis, išaušo nuostabus rytas ir net įsidienojo, o laužas mus vis dar laikė pritraukęs tarsi magnetas. Tik apie kokią 11val. ir Liova susiviliojo bomžų migiu(visgi tas bomžų gyvenimas toks paslaptingas ir traukiantis, net Gintaras pasigyrė pažintimi su inteligentišku bomžu:)

Mes per tą laiką pagaminome pusryčius ir ėmėme skubintis į traukinį. Suspėti į 16val. traukinį buvo beveik nerealus užmojis, tai sugebėjo tik Jonas, bet mes taip pat nenuleidome rankų: kas pėsčiomis, kas slidėmis vystė reaktyvinius greičius:)))

Tik pusiaukelėje suvokėme, kad skubėti nėra ko: jei traukinys mūsų nesulauks, tai nuo to blogiau tik jam pačiam:) Todėl pasiekę Pabradę, patraukėme ne į stotį, o į jaukią kavinukę su nuostabiu aptarnavimu:) sušilti ir palaukti kito traukinio, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, irgi vėlavo 50min.

Pasirodo, ne tik mes turime madą vėluoti, tai populiaru net ir tarp traukinių:) Bet šaunioje kompanijoje laikas bėgo nepastebimai ir laukimas tikrai neprailgo, patys nelabai suvokėme, kaip visi laimingi ir linksmi parkakome į namus, su nekantrumu laukdami kito celofaninio žygio:)))

Dovilė

Views All Time
Views All Time
2031
Views Today
Views Today
1
0 0