Stalo tenisas. Istorija
Istorija
Ši sporto šaka sugalvota Didžiojoje Britanijoje 1880 m., o dabartinę savo forma įgavo 1900 m. Dėl garso, kurį sukelia celuloidinis kamuoliukas atšokdamas nuo stalo, šis žaidimas buvo pavadintas “ping-pong”. Tačiau šis pavadinimas buvo užpatentuotas JAV, todėl europiečiai šią sporto šaką pavadino stalo tenisu. Tarptautinė stalo teniso federacija (TSTF) buvo įsteigta Berlyne 1926 m. ir tais pačiais metais įvyko pirmasis pasaulio čempionatas. Iki 1950 m. šioje sporto šakoje dominavo vengrai, čekai ir anglai, o po to japonai ir kinai įsiveržė į pirmaujančias pozicijas, įnešdami į žaidimą daug taktikos ir technikos naujovių.
Tai gracingas, dinamiškas bei azartiškas žaidimas, aktyvus laisvalaikio leidimo būdas. Pirmą kartą stalo tenisas pradėtas žaisti Anglijoje 1890 metais kaip aristokratų sportas ir pamažu išplito kituose sluoksniuose. Šis sportas buvo pavadintas „ping pong“ dėl kamuoliuko, atsitrenkusio į stalą, skleidžiamo garso. Prahos konvencija 1936 metais pakeitė pavadinimą į „stalo tenisą“.
Taisyklės
Žaidėjai turi atmušti kamuoliuką, kai jis vieną kartą atšoka jų pusėje ir po to varžovo stalo pusėje. Taškas laimimas, jei varžovas neatmuša kamuoliuko, arba atmuša prieš pirmąjį atšokimą arba po antrojo. Vyksta vienetų (2 žaidėjai) arba dvejetų (2 komandos po 2 žadėjus) ir mišrių dvejetų (1 vyras ir 1 moteris komandoje) varžybos. Mačai žaidžiami 2 iš 3 arba 3 iš 5 21-o taško setų, ir tam, kad setas būtų laimėtas, būtina įgyti mažiausiai dviejų taškų persvara. Kiekvienas žaidėjas paduoda kamuoliuką 5 kartus iš eilės. Jeigu pasiekiamos lygiosios 20-20, paduodantis žaidėjas keičiasi po kiekvieno taško.
